– Rusas, dink iš čia, – per orlaidę į lauką kitakalbiui riktelėjo vienas klasės ir kiemo draugas. Visi kambaryje išsislapstėme – kas po langu, kas po lova, kas dar kitur – ir laukėme. Vilniuje, bent jau mūsų rajone, etniniai konfliktai buvo įprastas dalykas, po jų kartais ryte bijodavau keliauti į mokyklą, iki kurios tik keli šimtai metrų, nes reikėdavo praeiti daugiausia karininkų su palikuonimis apgyvendintus namus, nesaugu buvo pasirodyti ir gretimame kieme, kur stovėjo Landsbergio moskvičius, ten irgi gyveno aršių kitataučių. Tačiau ši provokacija vyko „Pergalėje“, kolūkyje Vilniaus rajone, Lavoriškių apylinkėje, šalia „Kelio į komunizmą“ (irgi kolūkio). Buvo 1986-ųjų pavasaris, nepriklausomybe dar nė nekvepėjo, o mes su bendramoksliais padėjome kelti tarybinį žemės ūkį. Jokios kaimiečio reakcijos į provokaciją nesulaukėme.

Tačiau sprogo Černobylis. Iškart po kolūkio patekau į ligoninę. Vaikų apendicitininkų skyriuje tvyrojo literatūros ir meno atmosfera – juokdamiesi gydytojai deklamavo eilėraštukus apie lauką ariantį traktorių ir kitoje upės pusėje degantį reaktorių, aš su palatos kaimynu pieštukais piešiau piešinius su buržuazinės Lietuvos trispalvėmis. Tiesą sakant, ir vieni, ir kiti elgėsi neteisingai: pirmieji iš tikrųjų neturėjo juoktis iš avarijos atominėje elektrinėje, o antriems pagyvenusi seselė draugiškai patarė geriau niekam nerodyti savo kūrybos ir tokių vėliavų nebepiešti. Be problemų nutraukėme ideologiškai neteisingus veiksmus.

Kiek ankstesnė (1984 ar 1985 m.) mano kenkėjiška veikla sulaukė didesnio dėmesio. Mokėmės antroje pamainoje, pustuštėje mokykloje prieš paskutinę pamoką karaliavo tyla, ramybė ir nuobodulys... Rusų kalbos mokytoja, vos tik įėjusi į kvailai besišypsančią klasę, apsisuko ir užrakino duris iš kitos pusės. Papiktino virš lentos kabančio Lenino plastilininiai akiniai, papirosas (kokį traukė multiplikacinio filmo „Na, palauk“ pagrindinis veikėjas vilkas) ir kiti atributai. Iškvietė mokyklos vadovybę. Kai ši pasirodė, plastilinas, aišku, jau seniai buvo išskridęs pro trečio aukšto langą, bet jo pėdsakų ant portreto sunaikinti niekas labai ir nesistengė. Sužinojau, jog istoriją dėstantis direktorius tanke degė ne tam, kad tokie pašlemėkai niekintų vado atvaizdą. Nepasiaiškinsi, kad nebuvo ką veikti ar kad pats Vladimiras Iljičius keisdavo išvaizdą, kai slapstėsi nuo žandarų. Tiesą sakant, ir aš nelabai buvau patenkintas – netobulai pavyko tas menas. Daug geriau namie sekėsi iš laikraštinių nuotraukų daryti fotokoliažus su Leninu, Griškevičiumi, Černenka, Gorbačiovu, pačiu mokyklos direktoriumi ir t. t.

 

 

Bet nebuvau aš disidentas. Sykį net pasijaučiau partijos generaliniu sekretoriumi. Tai nutiko, kai vienas tėvų draugas daktaras pasiėmė mane žvejoti, ir ne kažkokia plūdine meškere, o pirmą kartą spiningauti – vien tai buvo įspūdinga. Išvyka tapo dar įspūdingesnė, kai gana stataus paežerės skardžio siaurame keliuke prieš mūsų žiguliuką išdygo tankų kolona – neprasilenksi. Dėdė daktaras nuėjo į derybas su tankistais. Kiek įmanoma pasitraukėme, įsispraudėme tarp medžių. Buvo nejauku sėdėti leng­vajame automobilyje, drebančiame nuo važiuojančių už pusmetrio ir garsiai kriokiančių didžiulių tankų. Bet pirmos karo mašinos vadas nuo bokštelio atidavė pagarbą, tad jaučiausi kaip Brežnevas Lenino mauzoliejaus tribūnoje per paradą Raudonojoje aikštėje.

Iš pusbrolių (ir savo, ir tėvo) ir kitų asmenų kaulijau kepurių, ženkliukų ir kitų tarybinės armijos suvenyrų, kad kuo tikriau atrodyčiau žaisdamas karą. Su kariuomene buvo susiję daugelis mūsų žaidimų. Pikeryje lazdomis numušinėdami skardines kilome karjeros laiptais nuo eilinio iki armijos generolo ar net generalisimo. Antpečių plėšymas nepatiko ne tik mano, bet ir kitų mamoms, nes po šio žaidimo, kuriame reikėdavo nutraukti už apykaklės užkištus priešininkų popierinius antpečius, kai kas namo grįždavo be kišenės, kai kas įplyšusiais drabužiais, o kai kas ir su puse marškinių. Kai pamatydavome kokį nors įspūdingą filmą, susitapatindavome su jo veikėjais, pavyzdžiui, populiaru buvo žaisti 4 tankistus ir šunį (pagal to paties pavadinimo lenkišką serialą, kurį dažnai rodydavo per mokinių atostogas pramaišiui su vengrišku „Kapitonu Tenkešu“), o kadangi tuomet šunų dar nebuvo privisę kaip šunų, tai vokiečių aviganio Šariko vaidmenį pas mus atliko pudelis Lordas.

Su malonumu žiūrėjau ir filmus apie karą. Lankydamasis Maskvoje, Visasąjunginėje liaudies ūkio pasiekimų parodoje mačiau filmą apie tankus ritinio formos kino teatre ant viso sienos ploto, galima sakyti, 3D, tarsi būtum tankų apsuptas iš visų pusių. Kartais sekmadieniais pažiūrėdavau po vaikams skirtos sekmadieninės laidos „Žadintuvas“ rodytą programą „Tarnauju Tarybų Sąjungai“ (daug profesionalesnę už dabartinės LRT propagandinę kariuomenės laidą). Bet žinojau, kad tėvynė meluoja. Žinojau, kad ji turi cheminį ginklą, nors tai neigė, kaip ir visos kitos šalys. Žinojau, nes vieno klasioko tėvas buvo tokių pajėgų karininkas, jo uniforma buvo su keistais, niekur nematytais skiriamaisiais ženklais.

 

 

Prasidėjo permainos. Palikau vieną geriausių Tarybų Sąjungos mokyklų ir išėjau mokytis taikiausios pasaulyje statybininko profesijos. Galbūt išpirkdamas ankstesnes nuodėmes, nors veikiau dėl to, kad reikėjo užsiimti kokia nors visuomenine veikla, užsirašiau į tautų draugystės būrelį – „Мир, дружба, фестиваль, жeвачка“ („Taika, draugystė, festivalis, kramtoškė“), paskutinis žodis neoficialiai prie šūkio pridėtas, nes labiausiai visus ir siejo. Jokių tankų, jokių muštynių, peštynių, kelionės, kultūra ir burbulai.

Po truputį laisvėjome. „Žalgirio“ stadione pasirodė pirmosios trispalvės. Bet iš esmės niekas nesikeitė. Atėjus laikui buvau iškviestas į Lenino rajono vojenkomatą pasitikrinti tinkamumo karinei tarnybai. Iš draugų sužinojau, jog tankams užaugau vienu centimetru per daug, tad supratau, kad nebeteks man tapatintis su Janeku, Gusliku ar net Šariku. Komisija nusprendė, kad labiausiai tinku oksimoroninėms antžeminėms karinėms oro pajėgoms (gal kad buvau nei šis, nei tas). Taip pat – vidaus kariuomenei, kuri buvo geriausiai pažįstama iš Vilniaus „Žalgirio“ rungtynių, kai apsupdavo visas tribūnas ir kareivėliai šviesdavo raidėmis ВВ ant antpečių. Dar – tuomet ausiai maloniausioms oro desanto pajėgoms, kurios iš tiesų malonios, anot Parulskio, tik tris sekundes.

Vidaus kariuomenė taip pat įsiminė, kai 1988 m. rugsėjo pabaigoje išvaikė mitingą Pilies (dabar Kated­ros) aikštėje. Tuomet šis itin žiaurus įvykis labai garsiai nuskambėjo, bet vėliau jį visi primiršo, matyt, todėl, kad mitingą rengė Lietuvos laisvės lyga, o ne vėliau į valdžią patekę veikėjai. Aš jį gerai prisimenu ir dėl to, kad prie Mokslų akademijos bibliotekos iš sunk­vežimių su užrašais „Люди“ („Žmonės“) lipančius kareivėlius rikiavo gretimame name gyvenęs milicijos majoras, kurį vadinome multiplikacinio filmo personažo vardu – dėde Stiopa.

 

 

Iš mitingų ir kitų politinių renginių kalbų didžiausią įspūdį paliko pasakyta Juozaičio per 1988-ųjų „Roko maršą“ „Dinamo“ (dabar Kalnų parko) stadione, nors jau nelabai ką iš jų beprisimenu. Sėdėdavau prie Sporto rūmų, kur vyko Sąjūdžio suvažiavimas, laukiau kiek­vieno „Suvažiavimo biuletenio“ numerio, kurį iškart nešdavau namo. Šalia Sporto rūmų vyko ir nepriklausomybei priešiško judėjimo „Vienybė – Единство – Jed­noś?? mitingas. Radosi nauj? prie??ć“ mitingas. Radosi naujų priešų. Aršiai reiškėsi jedinstvininkai iš dėdės Stiopos laiptinės, teko nesusipratėliams paaiškinti, kad lietuvių kalba nėra vokiečių ir kad jie eitų (jiems suprantamai) savo keliais.

Kartą dviese su draugu sėdėjome kavinėje, kai priėjo galingas rusakalbis vyrukas ir pasiprašė prisėsti, nors visi kiti staliukai buvo laisvi. Neturėjome nieko prieš. Prisėdėlis ėmė pasakoti apie tarnybą Afganistane, paskui labai sklandžiai perėjo prie pasakojimo, kaip mušė pankus, geriančius kavą su duona. Kilo klausimas, ar žmogus kalba apie praeitį, ar tai perspektyvinis pasakojimas. Su draugu dar sykį susižvalgėme, bet negriebėme kojų į rankas ir nepuolėme lauk, toliau gėrėme kavą su duona. Karo veteranas baigė kalbėti, atsistojo ir išėjo. Štai ką su žmonėmis darė Afganistanas.

Paskui prasidėjo ir karinis parengimas. Vadovavo majoras Vasilijus Ivanovičius. Iš pat pradžių pasakė, kad mus, švelniai tariant, spaus, jei neklausysime, ir kad kaltų neieškos, jei tokių nebus, – paskirs. Taip ir darė. Netikėtai atėjo 1990-ųjų kovas ir nepaprastai laukta 11 diena. Toliau krimtome karo mokslus, ardėme kalašnikovus, šaudėme, mėtėme granatas, žygiavome ir šliaužėme. Atėjo laikas važiuoti į pratybas Pabradės poligone. Medikė vedė pirmosios pagalbos instruktažą, bet jos nelabai klausėme, tad ji pasikvietė vojenruką, kuris atėjęs mums tarė: „(rusiškai) Kas bus, kai šoksite nuo tanko, susilaužysit koją ir pamatysite išlindusį kaulą? (lietuviškai) „Viešpatie! Viešpatie!“ (tarptautiškai) I pizdec.“ Įtikino. Įdėmiai išklausėme, kaip suteikti pirmąją pagalbą. Tačiau į poligoną taip ir neišvykome. Sukėlėme maištą – kokie poligonai, kai Lietuva nepriklausoma. Niekas kitas tavim nepasirūpins, jei nepasirūpinsi pats. Vasilijus Ivanovičius nebespaudė. Jį prisiminus galvoje ima skambėti grupės „Гражданская оборона“ dainos žodžiai: „Пока мы существуем, будет злой гололёд и майор подскользнется, майор упадёт, ведь мы – лёд под ногами майора!“ („Kol mes egzistuojam, bus žiaurus plikledis, ir majoras paslys, majoras nugrius, juk mes – ledas po majoro kojomis!“) Kita vertus, Vasilijus Ivanovičius buvo profesionalas, rengiantis jaunimą kariuomenei, o komunizmą daugiau į mūsų galvas pūtė istorikai, visuomenės mokslo specialistai. Netgi ang­listė, vėliau tapusi Lietuvos diplomate, mane tikino, kad turiu būti tarybinės tėvynės patriotas. Esu majorui dėkingas, kad geležine ranka išmokė tvarkos, taip pat už gyvenimiškus patarimus ir nuoširdžius pasakojimus apie panas ir kitus už kariavimą ir politiką svarbesnius dalykus.

 

 

Prieš mokslo metų pabaigą išvykome paturistauti į Baltarusiją, į 100 km nuo Černobylio esantį Gomelį. Nors nuo avarijos buvo praėję 4 metai, radiacinis fonas šiame Baltarusijos mieste porą kartų viršijo 1986-aisiais Vilniuje buvusį ir mus gąsdinusį. Raudonajame kampelyje viena baltarusaitė manęs klausė, kam mums ta nepriklausomybė. Spaudos kioske nusipirkau ženkliuką „Мир дому твоему“ („Taika tavo namams“) ir grįžau į Vilnių.

Per 1991-ųjų sausio įvykius nesiblaškiau, tvarkingai ėjau tik prie Parlamento. Ten buvo keista atmosfera, tarsi lygiagreti realybė, kitas, utopinis pasaulis. Jame leidžiama iš statybų nebaudžiamiems nešti gelžbetonį, armatūrą ir kitas medžiagas, žinoma, barikadoms, bet vis tiek. Čia žmonėms nereikėjo TSRS pasų, todėl juos kalė prie barikadų, degino laužuose. Aš sudeginau savo karinį bilietą. Gal būčiau sudeginęs ir pasą, bet kiek anksčiau jį pamečiau. Keista, kad sudeginusieji ar kitaip sunaikinusieji Majakovskio išgirtą dokumentą naujojoje Lietuvoje bausti administracinėmis baudomis. Mane už prarastą dokumentą irgi nubaudė, gavau įspėjimą – administracinės komisijos sprendimo rusiškame blanke tuštumos užpildytos lietuviškai. Prie Aukščiausiosios Tarybos žmonės atnešdavo valgyti, taip pat kvietė pavalgyti ir išgerti arbatos į autobusą-užkandinę ar namo, kur galima sušilti, nors ir prie laužų buvo ne taip jau šalta. Toje uždaroje teritorijoje net baimė buvo visai kitokia, daugiau niekad niekur tokia nejausta, bet visiškai neverčianti iš ten sprukti. Netikiu Parlamento gynėjais, sakančiais, kad nebuvo baisu, nebent jie buvo kažko pavartoję arba jautėsi saugūs už lauke esančių žmonių sienos. Juk net Landsbergio balsas drebėjo. Toks trapus buvo tas pasaulis, nors ir apsuptas prieštankiniu grioviu, barikadomis iš statybinių medžiagų ir transporto. Pastarųjų dalį iš sunkių kirovecų, stalinecų, krazų galima buvo suprasti, bet daug įtarimų kėlė dalis iš autobusų, kurie tankams būtų kaip popierinis namelis. Nebent tai buvo specialiai sprogmenų prifarširuoti koridoriai. Tuomet galbūt tos vietos ir tankistams turėjo būti įtartinos. Retkarčiais žmonės imdavo šaukti: „Tankai, tankai!..“, ir bėgiojome pirmyn atgal nuo tunelio prie Žvėryno tilto, bet karinė technika tik pravažiuodavo tranzitu kitur. Žinome kur. Su žuvusiais atsisveikinome Sporto rūmuose.

 

Autoriaus XX a. 9 dešimtmetyje daryti fotokoliažai.

 

Apsigyniau projektą ir kovo 1-ąją gavau diplomą! Valio! Kaip tik paskelbus TSRS ginkluotųjų pajėgų pavasarinį šaukimą! Tai buvo paskutinis šaukimas Lietuvoje. Bet kas iš to. Landsbergis visiems šaukiamojo amžiaus jaunuoliams rekomendavo nebūti namuose, kur nors išvykti. Vėliau, eidamas Lietuvos šauktinių komisijos apžiūrą, į rankas gavau savo senąją bylą, kurios atitinkamoje grafoje rusiškai buvo parašyta: „Sesuo sakė, kad išvažiavo į Palangą.“ Bet man sesuo sakė, jog niekas jos neklausė, tad gal lyg tarp kitko paklaususiam kaimynui neetatiniam saugumiečiui (šitai irgi vėliau sužinojau) pasakė ir to neprisiminė. O Palangoje anuomet tikrai buvau. Ten vyko moksleivių kūrybinė stovykla. Nebuvau jos dalyvis, tėvas pasi­ėmė. Nedrąsu buvo važiuoti – ilgas kelias, autobusą bet kada galėjo sustabdyti kareiviai. Nesitikėjau, kad mane apgins Parulskis, juolab Kukulas ir dar labiau rašytojas, saugumo sumetimais vežęsis savo nuotrauką su nepriklausomybės priešu Jermalavičiumi. Aš nieko nesivežiau, mane patį vežėsi. Jei ką, būtų tik „Viešpatie! Viešpatie!“ Laimei, kelionė baigėsi be nuotykių, jei neskaitysime civilinių ekscesų Palangoje.

Beje, jau saugioje nepriklausomybėje vieną dieną „Respublika“ išspausdino informaciją, kad tas spininginis daktaras – nemenkas kagėbistas. Žinia trenkė kaip tankas prie televizijos bokšto – vadinasi, tankistas tą pagarbą atidavė visai ne man.