Darius Pocevičius. Kaip Generolo Vėtros trijulė literatus klampino (II)

Išvengę areštų

Trys literatai – Balys Sruoga, Kazys Inčiūra ir V. Valsiūnienė – išvengė areštų, nors ir buvo įvelti į avantiūristinius LTT planus. Laimė jiems nusišypsojo dėl visiškai skirtingų priežasčių. 

Garsiausiu rašytoju, kurį LTT siekė įtraukti į savo „agentūros“ tinklą, tapo profesorius B. Sruoga. 1946-ųjų vasarį pas jį į svečius užsukęs J. Noreika parodė vieną iš proklamacijų, kurioje Lietuvos gyventojai raginti tęsti darbą sovietinėse įstaigose, tačiau nebendradarbiauti su NKVD ir MGB struktūromis. Anot J. Noreikos parodymų, profesorius pritaręs dokumentui ir pavadinęs jį „valstybišku“.1

O kovą, prieš pat areštą, pas profesorių su dalykiniu reikalu užėjo S. Gorodeckis – atnešė peržiūrėti suredaguotą Heinricho Heine’s poezijos vertimą. Tuo pat metu paprašė susipažinti su jo paties parengta politine apžvalga. Profesorius perskaitė ir pasakė: „Apžvalga parašyta blogai. Kai kurie faktai neteisingi ir išgalvoti. (...) Kažkas kvailai elgiasi.“2 Į tardytojo klausimą, kodėl davęs profesoriui antisovietinį tekstą, S. Gorodeckis atsakė, kad tiesiog norėjęs sužinoti jo nuomonę.

B. Sruoga, kaip ir K. Boruta, galėjo nukentėti vien dėl to, kad nepranešė, tačiau arešto išvengė. Galima tik spėti, kad jo pasigailėta – profesorius tuo metu jau buvo ligotas, be to, vargo su „Dievų miško“ leidyba.

Rašytojas Kazys Inčiūra, tarpukariu parašęs krūvą poezijos, prozos ir dramaturgijos knygų, LTT pasirodė reikalingas visai ne dėl rašytojiškų gebėjimų, o kaip radijuje dirbęs asmuo. O. Lukauskaitė-Poškienė pasikvietė jį į svečius ir, davusi užuominą apie galimą radiofono užėmimą, ėmė klausinėti apie radijo stotį už miesto, Viršuliškėse. Laimei, per šį susitikimą K. Inčiūra nieko blogo neprikalbėjo, o J. Noreikos nurodymo vėl susitikti ir pratęsti pokalbį O. Lukauskaitė-Poškienė įvykdyti nespėjo, nes buvo suimta. Per tardymus duotų jos parodymų, kad radijo diktorius yra „nacionalistiškai ir antitarybiškai nusiteikęs žmogus“, areštui nepakako.3    

Likimo ironija, kad O. Lukauskaitė-Poškienė mėgino „užverbuoti“ ir... prie LTT gimimo netiesiogiai prisidėjusią saugumo agentę V. Valsiūnienę. 1946-ųjų kovo pradžioje ji pasikvietė Rašytojų klubo vedėją į savo butą ir davė paskaityti „Atsišaukimą į laisvąsias pasaulio tautas“. Perskaičiusi ši ištarė vienintelį sakinį: „Paslėpk ir niekam nerodyk.“4 Kokiu tikslu buvo sumaniusi įtraukti į LTT veiklą žemietę, suimtoji nepasakojo, o tardytojas ir neklausė.

Šiandien manoma, kad dėl trijulės arešto kalta būtent V. Valsiūnienė, kovo 12-ąją pranešusi MGB struktūroms apie atsišaukimą, tačiau apie LTT veiklą saugumas žinojo ir iš kitur. Žinias teikė dar du agentai slapyvardžiais Klevas ir Sibiriakovas, o anksčiausia dokumentuose užfiksuota jų pranešimų data – vasario 2-oji.5

   

Pasiklydę vertimuose

„Atsišaukimą į tautas“ LTT trijulė norėjo išversti į kokią nors užsienio kalbą ir nugabenti į Vakarus. S. Gorodeckis iškart prisiminė turįs pažįstamą bendramokslį iš universiteto laikų, kuriam per karą buvo padėjęs pasislėpti nuo Armijos Krajovos, – bibliotekoje dirbusį literatūrologą ir vertėją Kazį Umbrasą. Šis, jausdamasis skolingas už išgelbėtą gyvybę, ir padėjo išversti tekstą į prancūzų kalbą. Po kelių dienų tiesiog atnešė S. Gorodeckiui gatavą vertimą. Ar išvertė pats, ar kieno nors paprašė, – liko neaišku.6 MGB nutartimi K. Umbrasas buvo išskirtas iš LTT bylos, bet atskira byla jam taip ir nepradėta.

Vertimo kokybe atsišaukimo kūrėjai turbūt liko nepatenkinti, nes kovo 10-ąją O. Lukauskaitė-Poškienė paprašė iš matymo pažįstamos bibliografės Julijos Voicekauskienės suredaguoti tekstą. Per pietus tiesiog prisėdo prie jos Mokslų akademijos valgykloje ir pradėjo kalbą. Paskui kartu nuėjo į J. Voicekauskienės kabinetą, kur parodė vertimą. Bibliografė perskaitė tik antraštę ir grąžino lapus pasiteisinusi, kad prancūziškai nemokanti taip gerai, kad galėtų imtis redaktūros. Tada O. Lukauskaitė-Poškienė paklausė, kas galėtų išversti atsišaukimą į anglų kalbą. Kabineto šeimininkė atsakė pažįstanti vienintelį tokį žmogų – Vilniaus pedagoginio instituto dėstytoją Edmundą Laucevičių, prieš karą dirbusį Lietuvos pasiuntinybėje Londone.7

 

Darius Pocevičius. Kaip Generolo Vėtros trijulė  literatus klampino (II)
S. Gorodeckio pažymėjimas, 1945 m., LYA f. K-1, ap. 58, b. 9792/3BB, t. 5, l. 124

 

Savo nelaimei, po kelių dienų ji, sutikusi E. Laucevičių, pati paprašė išversti atsišaukimą. Sulaukė neigiamo atsakymo, tačiau karinio tribunolo buvo pripažinta kalta dėl pagalbos LTT ir nuteista 5 metams nelaisvės. Tiesa, po kelių dienų nuosprendis sušvelnintas realią bausmę pakeitus lygtine.

 

Sumanymas užgrobti lėktuvą

Trijulė buvo sugalvojusi keletą būdų, kaip išgabenti dokumentą į užsienį. J. Noreika atrado studentą, pasiryžusį sprukti į Vakarus, bet šis, kaip vėliau paaiškėjo, jokio LTT atsišaukimo negavo ir elgėsi visai ne kaip kurjeris – nelegaliai perėjęs sieną, apsigyveno ir įsidarbino Gdanske.8

Kitą būdą pasiūlė į LTT veiklą įtrauktas Viktoras Ašmenskas – buvęs S. Gorodeckio bendramokslis technikos mokykloje ir bendradarbis Miškų pramonės ministerijos įmonėse, beje, 1945-ųjų pradžioje šiam prisipažinęs, kad yra užverbuotas sovietinio saugumo.9

Sumanymas atrodė panašus į fantastinį veiksmo filmo scenarijų: Tauragės apygardos partizanai atsarginiame Eržvilko oro uoste priverčia nutūpti iš Kauno į Klaipėdą su pašto siunta skrendantį PO-2 biplaną ir jį užgrobia; nugirdo degtine lakūną ir jį suriša; į jo vietą sėda pilotuoti mokantis V. Ašmenskas, už jo nugaros įsitaiso poetas Kazys Jakubėnas su surištu lakūnu;. „kukurūznikas“ perskrenda Baltijos jūrą ir pasiekia Švediją; lakūnas parskraidina lėktuvą atgal, todėl Švedijos valdžiai nebelieka preteksto išduoti bėglius kaip kriminalinius nusikaltėlius.10

Į klausimą, kodėl kurjerio vaidmeniui pasirinktas K. Jakubėnas, tardomas S. Gorodeckis atsakė: „Jakubėnas yra antitarybiškai nusiteikęs žmogus. Jis, anot Poškienės, turi plačių ryšių su užsienio sindikalistų judėjimu. Šios dvi aplinkybės, o taip pat paties Jakubėno ketinimai bėgti į užsienį suteikė mums galimybę išsirinkti jį kaip kandidatą, kurį galima pasiųsti į užsienį su specia­lia užduotimi.“11

Tardytojams daug kas paaiškėjo balandžio pradžioje, kai dėl K. Jakubėno buvo apklausta O. Lukauskaitė-Poškienė. Pasirodo, ji bendrininkams buvo pasigyrusi, kad rado asmenį, galintį nugabenti LTT atsišaukimą į Vakarus: „1946 metų kovo pradžioje pas mane į Vilniaus butą iš Kauno buvo atvykęs pažįstamas poetas Kazys Jakubėnas. Žinodama apie jo viešus antitarybinius pasisakymus rašytojų suvažiavime Vilniuje ir kažkokiame susirinkime Kaune, pasakiau, kad būti Lietuvoje jam nesaugu ir jis gali būti areštuotas. Dėl to patariau Jakubėnui palikti Lietuvą ir persikelti į užsienį. Jis su mano argumentais sutiko ir pasakė, kad galėtų išvykti į užsienį, bet neturi tokių galimybių ir nežino, kaip tą padaryti. Po kelių dienų susitikusi su Noreika ir Gorodeckiu pasakiau, kad jų parašytą antitarybinį atsišaukimą galima išsiųsti į Ameriką su Kaziu Jakubėnu. Taip pat papasakojau apie Jakubėno ketinimus palikti Lietuvą.“12

Taigi O. Lukauskaitė-Poškienė pati patarė išvykti, dviprasmį ir neaiškų poeto atsakymą prilygino tvirtiems ketinimams, pranešė apie juos kitiems LTT nariams, o šie sumanė nutrūktgalvišką scenarijų su lėktuvo užgrobimu, apie kurį K. Jakubėnas nė nenutuokė. Tai vėliau per tardymus patvirtino ir tame pačiame bute su poetu matęsis J. Noreika, ir pati O. Lukauskaitė-Poškienė, liepą pareiškusi: „Apie mūsų ketinimus pasinaudoti Jakubėnu pogrindinės organizacijos tikslais pats Jakubėnas nežinojo, į mūsų antitarybinę veiklą nebuvo įsitraukęs.“13

 

1 Kaltinamojo Jono Noreikos apklausos protokolas, 1946-03-25, LYA f. K-1, ap. 58, b. 9792/3BB, t. 1, l. 41.

2 Kaltinamojo Stasio Gorodeckio apklausos protokolas, 1946-04-08, LYA f. K-1, ap. 58, b. 9792/3BB, t. 1, l. 303.

3 Kaltinamosios Onos Lukauskaitės-Poškienės tardymo protokolas, 1946-03-22, LYA f. K-1, ap. 58, b. 9792/3BB, t. 2, l. 56–58.

4 Kaltinamosios Onos Lukauskaitės-Poškienės tardymo protokolas, 1946-03-18, LYA f. K-1, ap. 58, b. 9792/3BB, t. 2, l. 36.

5 Viktoras Ašmenskas. „Generolas Vėtra“. – V.: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1997, p. 397–398.

6  Kaltinamojo Stasio Gorodeckio tardymo protokolas, 1946-04-04, LYA f. K-1, ap. 58, b. 9792/3BB, t. 1, l. 357–358.

7  Kaltinamosios Julijos Voicekauskienės tardymo protokolas, 1946-04-09, LYA f. K-1, ap. 58, b. 9792/3BB, t. 3, l. 282–285.

8  Viktoras Ašmenskas. „Generolas Vėtra“. – V.: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1997, p. 294–295.

9 Kaltinamojo Viktoro Ašmensko tardymo protokolas, 1946-03-20, LYA f. K-1, ap. 58, b. 9792/3BB, t. 3, l. 87.

10 Kaltinamojo Stasio Gorodeckio apklausos protokolas, 1946-03-23, LYA f. K-1, ap. 58, b. 9792/3BB, t. 1, l. 338–339.

11  Kaltinamojo Stasio Gorodeckio tardymo protokolas, 1946-03-23, LYA f. K-1, ap. 58, b. 9792/3BB, t. 1, l. 340.

12 Kaltinamosios Onos Lukauskaitės-Poškienės tardymo protokolas, 1946-04-06, LYA f. K-1, ap. 58, b. 9792/3BB, t. 2, l. 89–90.

13 Kaltinamosios Onos Lukauskaitės-Poškienės tardymo protokolas, 1946-07-16, LYA f. K-1, ap. 58, b. 9792/3BB, t. 2, l. 89–90.

Draugai