Rolandas Rastauskas. Žmogus, kuris neišvažiavo

Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

 Rolandas Rastauskas. Žmogus, kuris neišvažiavo
Andrius Sudikas (dešinėje) prie Jaunimo kavinės-skaityklos. Vilnius, L. Giros (dabar Vilniaus) g. [1964 m.]. Gregory Talas nuotrauka iš asmeninio Andriaus Sudiko archyvo

 

Džinsais ir languotais marškiniais iš siuntinių, muzikiniu skoniu ir atsipūtusio žmogaus eisena jis buvo pavojingesnis režimui nei saujelė Šapokos skaitytojų. Galėdamas bet kada išvažiuoti pas tėvą į Kanadą And­rius Sudikas, draugų vadinamas Andrė, liko šlifuoti suskeldėjusių Vilniaus senamiesčio šaligatvių – kaip gyvas priekaištas, kaip kaulas tarybinio žmogaus gerk­lėje. Niekad rimtai nesidomėjau, ką jis veikia darbo valandomis, nes gyvenimas tada prasidėdavo tik po darbo. Kelių kartų sekėjams, dažniausiai irgi paraščių žmonėms, jis suformavo muzikinį skonį – dabar tokį vadintume trendsetteriu. Aš jį vadinau estetiniu disidentu.

Sykiu Andrė buvo vienas artistiškiausių kada nors sutiktų žmonių – pražilęs ironiškas paukštis, aristokratiška povyza, grebluojančiu juoku bemat užkrečiantis bet kurią užstalę. Jo sarkazmas vietos kontekste atrodė it bliuzo tęsinys kitomis priemonėmis. Praleidom daug gražių valandų ir pusvalandžių – ir juoke, ir tyloje. Ir su taurele, ir be jos. Išėjo irgi simboliškai: įkėlęs veidaknygėn Mileso Daviso nuotrauką iš Jimi’o Hendrixo laidotuvių. Seniai nejutau tokio dieglio kairėje. Kad ir kaip nekęstume komių, pardon, komunistų, širdis, ji visad kairėj.

Draugai