Darius Pocevičius. Kaip Generolo Vėtros trijulė literatus klampino (III)

Kas iš tikro įklampino Kazį Jakubėną?

Šiandien dėl K. Jakubėno suėmimo ir įkalinimo dažniausiai kaltinama LRS vadovybė su Petru Cvirka priešakyje – LRS valdyba pašalino poetą iš Sąjungos, kai kurie jos nariai liudijo prieš K. Jakubėną per apklausas ir teisme. Tai tiesa, tačiau, išstudijavus Lietuvių Tautinės Tarybos (LTT) bylą (LYA f. K-1, ap. 58, b. 9792) ir atskirą paties poeto bylą (LYA f. K-1, ap. 58, b. P-4465), susidaro kitoks vaizdas: K. Jakubėnas pašalintas iš LRS ir suimtas vadovaujantis LTT trijulės parodymais, jais remiantis suformuoti ir kaltinimai poetui, o LRS vadovybės liudijimai pasidarė svarbūs tik vėlesniame bylos tyrimo etape, kai pagrindiniai kaltinimai ėmė bliūkšti ir tardytojai nutarė apsiriboti papildomais kaltinimais.

Didelių problemų, iškilusių K. Jakubėnui 1946-ųjų pavasarį, chronologija tokia.

Kovo 20-ąją per kvotą LTT narys S. Gorodeckis pirmąkart paminėjo K. Jakubėną kaip susijusį su LTT veik­la. Kovo 23-iąją jis davė parodymus, kurie netrukus virto keturiais kaltinimais: 1) K. Jakubėnas bendravo su LTT vadovybe, pareiškė norą bėgti į užsienį ir buvo pasirinktas kurjerio vaidmeniui; 2) jis yra antitarybinių pažiūrų poetas su anarchistiniu atspalviu; 3) Lietuvos rašytojų suvažiavime jis apkaltino Tarybų valdžią, kad ši neleidžia rašytojams reikšti savo minčių; 4) Kauno universitete jis pasisakė, kad Tarybų valdžia turi amnestuoti tremtinius.1   

Sunku pasakyti, ar šie liudijimai sklido iš S. Gorodeckio lūpų laisva valia, ar buvo ištraukti prievarta, bet reak­cijos ilgai laukti neteko. Jau kitą dieną, kovo 24-ąją, į posėdį susirinko LRS valdyba, greičiausiai sulaukusi skambučio iš rūmų prie Lukiškių aikštės, ir nutarė pašalinti K. Jakubėną iš Sąjungos. Konkrečios pašalinimo priežastys nutylėtos. Atsisakyta jas nurodyti ir pačiam poetui, kuris prašyme pabrėžė nežinąs, kokiais poelgiais yra kaltinamas.2  

Balandžio 6-ąją ištardyta O. Lukauskaitė-Poškienė ir po kelių dienų iškvostas J. Noreika iš esmės patvirtino S. Gorodeckio parodymus. Balandžio 18-ąją Kaune pradėtos K. Jakubėno kvotos, surašytas nutarimas areštui, 24 d. poetas areštuotas ir netrukus atgabentas į Vilnių. 

Kadangi bent du kaltinimai buvo tiesiogiai susiję su rašytojiška K. Jakubėno veikla, į tyrimą liudytojais įtraukti LRS valdybos nariai Juozas Baltušis, Aleksys Churginas, Petras Cvirka, Kostas Korsakas, Antanas Venclova. Jų apklausos vyko nuo balandžio pabaigos iki liepos pradžios.

 

Darius Pocevičius. Kaip Generolo Vėtros trijulė literatus klampino (III)
K. Jakubėno eilėraščio „Paukšteliui“ (1946) faksimilės fragmentas. LYA f. K-1, ap. 58, b. P-4465, l. 44

 

Iš P. Cvirkos parodymų paaiškėjo, ką turėjo omenyje S. Gorodeckis, liudijęs apie K. Jakubėjo norą amnestuoti tremtinius, – pasirodo, šis noras buvo paslėptas jo eilėraščio „Paukšteliui“ eilutėse: „O! Kad grįžtų į tėviškę savo / tie, kas buvo iš jos ištremti.“ Ekspresyviu ir tiesmuku stiliumi, kaip jam buvo būdinga, P. Cvirka liudijo: „Jeigu [K. Jakubėnas] savo „poe­zijoj“ šaukia grąžinti „ištremtus brolius“, tai reiškia, jis nori, kad Tarybinė valdžia amnestuotų nacionalistus-banditus.“3 A. Venclova buvo gerokai atsargesnis: „Ar tikrai jis to norėjo, man nėra žinoma. Tiesioginiais žodžiais jis to nesakė.“4 O štai pats autorius aiškino eilėraštyje turėjęs omenyje visai ne Sibiro tremtinius, o artimą savo bičiulę, universiteto bibliotekininkę Oną Šimaitę, 1944-ųjų pavasarį ištremtą į Vokietiją.5

Buvo atrastas ir kitas „antitarybinis“ jo eilėraštis – „Laikrodėlis“, anot P. Cvirkos, „paskvilis prieš Raudonąją armiją“. Nors nieko antisovietiška jame nebuvo, LRS valdybos pirmininko žodžius atkartojo J. Baltušis, A. Churginas ir A. Venclova. Taigi LRS vadovybė neišlaikė rašytojiško solidarumo egzamino, per apklausas sakė ir rašė tai, ką norėjo išgirsti ir perskaityti tardytojai, taigi tendencingai interpretavo du plunksnos brolio K. Jakubėno eilėraščius.

Liepą grįžta prie kaltinimo, nuo kurio viskas ir prasidėjo, – K. Jakubėno ryšių su LTT. Tarpukariu net keturis sykius kalintas poetas nujautė, kad už šio kaltinimo gali slypėti griežčiausia bausmė, todėl pasirinko kietos, nors ir keistokos gynybos taktiką. Per liepos 5-osios tardymą į visus klausimus dėl ryšių su O. Lukauskaite-Poškiene atsakė tuo pačiu „neprisimenu“ – neprisiminė, kur ši gyvena; neprisiminė, ar buvo susitikęs; neprisiminė, ar lankėsi pas ją namuose ir t. t.6

Tardytojams, žinoma, kilo įtarimų, tad liepos 17–18 dienomis buvo surengtos akistatos ir su O. Lukauskaite-Poškiene, ir su S. Gorodeckiu. Per akistatas šie patvirtino, kad K. Jakubėnas – sovietine santvarka nepatenkintas eseras, per rašytojų suvažiavimą pasakęs antisovietinę kalbą ir per poezijos vakarus skaitęs antisovietinio turinio eilėraščius „Paukšteliui“ ir „Laik­rodėlis“.

O. Lukauskaitė-Poškienė detaliai nupasakojo susitikimą, įvykusį vasario pabaigoje. Jie susitiko per renginį Rašytojų klube, jam pasibaigus K. Jakubėnas palydėjo moterį iki namų, pakviestas užėjo į svečius, abu pavakarieniavo, išgėrė puslitrį degtinės, tada ir įvyko minėtas pokalbis apie galimą poeto pabėgimą į užsienį. Buvo vėlu, tad jis pasiliko nakvoti, o kitą dieną į butą užėjo J. Noreika su S. Gorodeckiu. Visi kartu papietavo, paskui svečias atsisveikino ir išvyko į Kauną.7

Per tą pačią akistatą K. Jakubėnas kelis kartus pakartojo neprieštaraująs buvusios bičiulės parodymams, tačiau viso to, ką ji pasakojo, tiesiog... neprisimenąs. Tas pats pasikartojo ir rytojaus dieną per akistatą su S. Gorodeckiu – poetas tvirtino nieko nepamenantis.8

Liepos 22-ąją į kaltinamosios išvados dokumentą surašytos visos K. Jakubėno „nuodėmės“ – ir ryšiai su LTT, ir eseriška praeitis, ir „antisovietinė“ kalba suvažiavime, ir „antisovietinių“ eilėraščių skaitymai. Pats kaltinimas suformuluotas labai aptakiai: „...nusiteikęs priešiškai prieš Tarybų valdžią (...) vedė antitarybinę agitaciją (...).“9

Nusikalstamus K. Jakubėno veiksmus turėjo įrodyti prie bylos pridėti trijų LTT narių tardymo ir akistatų protokolai, išrašai iš VRM archyvų ir buvusio trockisto Juozo Nausėdo tardymo protokolas, penkių LRS valdybos narių apklausų protokolai, eilėraščių „Paukšteliui“ ir „Laikrodėlis“ tekstai.

Bylos tyrime stojo ilga pauzė. Teismas surengtas tik gruodžio pabaigoje. Nežinia kodėl – ar dėl įrodymų trūkumo, ar dėl kietos visus kaltinimus neigusio K. Jakubėno pozicijos, – teisme nagrinėti tik du kaltinimai: kalba LRS suvažiavime ir eilėraščiai. Pats procesas buvo formalus ir baigėsi tą pačią dieną. LTT trijulė buvo jau prieš mėnesį nuteista ir liudyti negalėjo. Kaip liudytojai pakviesti trys LRS valdybos nariai – P. Cvirka, K. Korsakas ir J. Baltušis. Ir jie, ir kaltinamasis pakartojo anksčiau pasakytus žodžius. Aukščiausiojo teismo kolegija (pirmininkas Vysockis, tarėjai Ševelovičiūtė ir Urbanavičius) paskelbė nuosprendį – 5 metai nelaisvės dėl to, kad K. Jakubėnas „skaitė antitarybinio turinio eilėraščius per literatūros vakarus Kaune, Vilniuje ir Ukmergėje“ ir „Tarybinių rašytojų suvažiavimo metu šmeižikiškai pasisakė Tarybų valdžios adresu dėl TSRS literatūros darbuotojų padėties“.10

Kad aukščiausia LSSR teismų institucija surengė ne teismą, o tikrą farsą, netruko išsiaiškinti apeliaciją nagrinėjusi SSRS Aukščiausiojo teismo kolegija Maskvoje. Jos nariai, perskaitę eilėraščių vertimus į rusų kalbą ir susipažinę su autoriaus aiškinimais, nerado kūriniuose nieko antisovietiška. O labiausiai maskviškiai nustebo byloje pasigedę LRS suvažiavime K. Jakubėno pasakytos kalbos stenogramos. „Be stenogramos ne tik sunku, bet ir apskritai neįmanoma nieko pasakyti apie kalbos turinį, kurį teismas įvertino kaip antitarybinį“, – 1947 m. vasario 15-ąją konstatavo kolegija, panaikinusi nuosprendį ir grąžinusi bylą parengtiniam tyrimui.11

LRS valdybai pagaliau pateikus K. Jakubėno pasisakymo stenogramą, jokio antisovietinio turinio jame irgi nerasta. Balandžio 24-ąją iš Vilniaus į Karagandą, kur kalėjo poetas, išsiųstas sprendimas jį išlaisvinti.12

Visa ši ilga ir vingiuota bylos istorija liudija, kad K. Jakubėnas buvo pašalintas iš rašytojų gretų MGB nurodymu kaip įtariamasis LTT byloje. Didžiausia atsakomybė dėl neteisingo jo įkalinimo turėtų tekti ne rašytojams, o stebėtiną nekompetenciją pademonstravusiai LSSR Aukščiausiojo teismo teisėjų trijulei ir patiems MGB tardytojams, kurių geležinė valia kreipė įvykius ir pačius liudytojus neteisingo nuosprendžio, kuris netrukus buvo panaikintas, link. Atskirai reikėtų įvertinti ir LLT narių, dėl kurių parodymų ėmė suktis represijų smagračiai, atsakomybę.

 

LTT veikla ir jos pasekmės

LTT trijulė per du mėnesius spėjo pabendrauti ir parodyti savo rašinius aštuoniems pažįstamiems literatams, keturi iš jų sulaukė laisvės atėmimo bausmių. Bendra LTT veiklos pasekmių statistika tokia: 11 asmenų nuteista pagrindinėje byloje, tarp jų trys LTT nariai, K. Boruta, P. Juodelis, J. Voicekauskienė; 12 kitų asmenų veiklą nutarta ištirti atskirai, prie tokių pateko minėti K. Inčiūra, K. Jakubėnas, B. Sruoga, K. Umbrasas, V. Valsiūnienė; 19 asmenų, daugiausia jaunų žmonių, universiteto studentų ir studenčių, nuteista atskiroje vadinamųjų LTT mirtininkų ir ryšininkių byloje. Iš 42 saugumo akiratin patekusių asmenų 3 pasiųsti myriop, 18 neteko laisvės 10 metų, kiti nubausti 8-erių ir 5-erių metų laisvės atėmimu, kai kurie bausmių išvengė.

Taigi LTT veiklos pasekmės itin liūdnos, o štai veik­los rezultatai – itin menki. Vienintelis rimtesnis rezistentas, su kuriuo LTT trijulei pavyko užmegzti ryšius, buvo majoras Jonas Semaška-Liepa. Bet ir tas 1946-ųjų pradžioje buvo likęs vienui vienas, be realaus partizanų būrio. LTT trijulės suėmimo išvakarėse, kovo 15-ąją, J. Semaška Vilniuje susitiko su J. Noreika ir buvo grynai formaliai paskirtas Šiaulių karinės apygardos vadu13, nors jokios įtakos partizanams nebeturėjo – dar mėnesį prasislapstė ir buvo suimtas. 

LTT labiau rūpinosi fasadine organizacijos puse, kitaip tariant, viešaisiais ryšiais, o ne realia veikla. Mintyse ir popieriuje kūrė grandiozinius ginkluoto sukilimo planus, o apie pačius ginklus ir sukilėlių aprūpinimą nė negalvojo. Sudarinėjo būsimos vyriausybės narių sąrašus, nors į juos įtrauktieji apie tai nė nenutuokė. Jauni universiteto pirmakursiai, LTT dokumentuose patetiškai vadinti mirtininkais, turėjo vienas kitą atpažinti pagal J. Noreikos sugalvotus romantiškus slaptažodžius, pavyzdžiui, „Gedimino pilis“ – „Mūsų pasididžiavimas“. O štai kairieji inteligentai, tokie kaip K. Boruta ir K. Jakubėnas, turėjo užkibti ant nacionalistiniam pogrindžiui visiškai neįprasto šūkio „Visų šalių proletarai, vienykitės į bendrą kovą prieš bolševikinę diktatūrą“, vainikavusio LTT atsišaukimą į laisvąsias pasaulio tautas.

LTT viešųjų ryšių migla ilgus metus klaidino ir šių dienų istorikus bei visuomenę, užliūliuotą tautinės pompastikos, sukurtos prisidengus Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado Generolo Vėtros (J. Noreika) ir Lietuvos tautinės tarybos generalinio sekretoriaus Radžiūno (S. Gorodeckis) pseudonimais. Tik pastaruoju metu, kilus skandalams dėl atminimo lentos J. Noreikai Vilniuje, LTT imta vertinti kritiškiau. „Reikia pripažinti, kad ši organizacija visgi buvo mažareikšmė – savotiška kardo ir žagrės sąjunga“, – pareiškė jaunas istorikas Darius Indrišionis 2020-ųjų rugsėjį vykusioje mokslinėje konferencijoje „Atminties politika Lietuvoje“.14

Vartant storų LTT bylos tomų puslapius neapleidžia įspūdis, kad šios popierinės organizacijos veikla buvo gerokai naudingesnė sovietinio saugumo, o ne antisovietinio pasipriešinimo struktūroms. Ne vienu atveju LTT nariai veikė kaip neetatiniai saugumo agentai, be jokios konspiracijos rodę pažįstamiems antisovietinius rašinius, stebėję jų reakcijas ir apie jas pasakoję per tardymus, t. y. norom nenorom padėję išsiaiškinti „antitarybinius elementus“. Atrodo, tą bylos tyrimo pabaigoje ėmė suvokti ir S. Gorodeckis, paskutiniame kaltinamojo žodyje teisme pripažinęs: „Advokatas teisingai sakė, kad visi kiti teisiamieji yra mūsų įtraukti ir mes trise juos pasodinome į teisiamųjų suolą. Todėl kitų teisiamųjų prašau griežtai nebausti. Nenorėjau jiems nieko blogo, bet dabar matau, kad padarėme blogai, už ką turiu atsakyti.“15

Kritiškai pažvelgus į LTT veiklą tenka konstatuoti: dešimčių sulaužytų žmonių gyvenimų niekaip negali atpirkti dvi varnelės, vieną kurių savo ataskaitose pokariu pažymėjo LTT likvidavę MGB pareigūnai, o kitą lietuvių tautos rezistencijos metraštyje Sąjūdžio laikais įrašė LTT išaukštinę naujųjų laikų istorijos kūrėjai.

 

1 Kaltinamojo Stasio Gorodeckio tardymo protokolas, 1946-03-23, LYA f. K-1, ap. 58, b. 9792/3BB, t. 1, l. 335–336.

2 LTSR tarybinių rašytojų sąjungos valdybos posėdžio protokolas Nr. 3, 1946-04-11, LMMA f. 34, ap. 1, b. 22, l. 2–3.

3 Petro Cvirkos liudijimo raštas Kazio Jakubėno byloje, 1946-04-20, LYA f. K-1, ap. 58, b. P-4465, l. 50.

4 Antano Venclovos apklausos protokolas, 1946-07-10, LYA f. K-1, ap. 58, b. P-4465, l. 62.

5 Kaltinamojo Kazio Jakubėno tardymo protokolas, 1946-05-17, LYA f. K-1, ap. 58, b. P-4465, l. 41.

6 Kaltinamojo Kazio Jakubėno tardymo protokolas, 1946-07-05, LYA f. K-1, ap. 58, b. P-4465, l. 35–36.

7 Kaltinamųjų Kazio Jakubėno ir Onos Lukauskaitės-Poškienės akistatos protokolas, 1946-07-17, LYA f. K-1, ap. 58, b. P-4465, l. 82–85.

8 Kaltinamųjų Kazio Jakubėno ir Stasio Gorodeckio akistatos protokolas, 1946-07-18, LYA f. K-1, ap. 58, b. P-4465, l. 86–88.

9 MGB kaltinamoji išvada Kazio Jakubėno byloje, 1946-07-22, LYA f. K-1, ap. 58, b. P-4465, l. 102–103.

10 LTSR Aukščiausiojo teismo nuosprendis Kazio Jakubėno byloje, 1946-12-27, LYA f. K-1, ap. 58, b. P-4465, l. 122–123.

11 SSRS Aukščiausiojo teismo sprendimas dėl Kazio Jakubėno bylos, 1947-02-15, LYA f. K-1, ap. 58, b. P-4465, l. 125–127.

12 MGB sprendimas nutraukti Kazio Jakubėno bylos tyrimą, 1947-04-24, LYA f. K-1, ap. 58, b. P-4465, l. 135–136.

13 Kaltinamojo Jono Noreikos apklausos protokolas, 1946-03-18, LYA f. K-1, ap. 58, b. 9792/3BB, t. 1, l. 23–24.

14 Darius Indrišionis. „Vėtra, popierinis generolas“. www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1242975/darius-indrisionis-vetra-popierinis-generolas.

15 Paskutinis S. Gorodeckio žodis teisme, 1946-11-22, LYA f. K-1, ap. 58, b. 9792/3BB, t. 4, l. 259av.

Draugai