Iš straipsnių ciklo „1944–1990 m. Vilniaus spalvos“

 

„Reikia Lietuvoje įkurti pajėgingą vaidybinių meno filmų studiją, kuri po kelių metų nustebintų Tarybų S-gą savo pagamintų filmų kokybe ir kiekiu. Tai nėra negalimas dalykas. Lietuvoje yra labai daug žmonių, kurie kinematografijoj galėtų didelius darbus nuveikti“, – 1944-ųjų sausį (!) agitavo filmininkas Steponas Uzdonas, tarp tokių žmonių save įrašęs pirmoje vietoje¹. Tačiau realybė buvo kitokia.

Lietuvos kino kronikos studija, 1945-ųjų kovą įsikūrusi Kaune, daugiabučiame 4 aukštų name Kęstučio g. 27A, kurio pusę buvo užėmę gyventojai, dirbo tikrai nepavydėtinomis sąlygomis. Vis dėlto entuziazmo nestokoję režisieriai Viktoras Dineika ir Liudgardas Maculevičius, operatoriai Viktoras Starošas ir minėtas S. Uzdonas sugebėjo pirmaisiais darbo metais sukurti ² dvigubus, antraisiais – 42, o trečiaisiais – 48 lietuviškus kino žurnalus.2 Be to, filmai čia pirmąkart pradėti dubliuoti lietuvių kalba.

Dirbdamas Kaune studijos direktorius Valentinas Masalskis jautėsi „atskirtas nuo viso respublikos gyvenimo“, todėl 1946-ųjų pradžioje ėmė dairytis patalpų Vilniaus pakraštyje (priešgaisrinės apsaugos reikalavimai!). Iš pradžių nusižiūrėjo namą Paupio g. 28, priklausiusį odos dirbinių fabrikėliui „Ūdra“, o vėliau jo žvilgsnis nukrypo į Žvėryną³. Tų pačių metų rugpjūtį Ministrų taryba priėmė sprendimą perkelti kino studiją į Vilnių ir skirti jai pastatų kompleksą Birutės gatvėje (1 pav.), kur tuo metu gyveno karinio dalinio Nr. 19393 karininkai⁴.

Kariškius pavyko vargais negalais iškrapštyti ir 1947-ųjų pavasarį prasidėjo remonto darbai: „Penki namai, esantieji Birutės gatvėje, bus pagrindinai rekonst­ruoti ir pritaikyti filmų gamybai. Viename iš namų numatyta įrengti erdvią 10 metrų aukščio tonatelje. Čia bus įgarsinami simfoninio orkestro atliekami muzikos kūriniai bei daromos nuotraukos prie vidutinio ir mažo dydžio dekoracijų. Patalpa taip pat skiriama filmų dubliavimui, gaminant geriausių tarybinių filmų lietuviškas kopijas. Gretimose patalpose bus įrengtos aktorių, režisierių, montažo operatorių kabinos. Centriniame korpuse veiks kino laboratorija, aprūpinta moderniškiausia aparatūra.“⁵

Tuo pat metu valdžios kuluaruose Vilniuje pasklido kalbos, kad Maskva naujos meninių filmų studijos statybai skirs 18 mln. rublių, o Vykdomasis komitetas buvo net išskyręs 40 ha žemės sklypą Antakalnio gale⁶, tačiau pinigai kažkur nuplaukė ir teko tenkintis tuo, kas buvo.

Kuo tenkinosi kino studijos darbuotojai, kurių 1945 m. buvo 14, o po ketverių metų liko tik 13⁷? Penkiais pastatais: gamybiniu korpusu Birutės g. 22, gamybiniu-administraciniu korpusu Birutės g. 22A ir trimis pastatais Birutės g. 22B, 22C ir 22D, kurie vadinti gyvenamaisiais namais (2 pav.). Į suremontuotas ir technika apstatytas patalpas Vilniuje pradėta kraustytis tik 1949-ųjų spalį, o eksploatuoti pastatai perduoti po kelių mėnesių – 1950 m. sausį⁸. Be to, tais pačiais metais nuspręsta suremontuoti šalia stovėjusią Šv. Jekaterinos koplyčią ir joje įsirengti kino juostų saugyklą⁹.

Būsimas kino operatorius Jonas Gricius, 1951 m. užsukęs į lietuvišką Holivudą, negalėjo nuslėpti nusivylimo: „Pradėjau dairytis, kur čia kas nors panašaus į sapnų fabriką? Nieko tokio iš pirmo žvilgsnio nematyt. Ėjau vis artyn. Stovi tokie dviaukščiai šviesių plytų nameliai, greta – medinis, barako tipo dviaukštis medinukas. Tik priėjęs visai arti, prie vieno tų šviesių plytų namelio pamačiau lentelę dviem kalbomis – „Lietuvos kino studija“. Neverkiau, nors labai norėjosi. Vadinasi, čia ir yra tas sapnų fabrikas, kuriame man lemta realizuoti savo per trejus studijų metus jau gerokai padėvėtas ir gerokai aptrupėjusias ambicijas!.. Kada baigęs institutą su diplomu kišenėje atėjau į Birutės gatvę antrą kartą, jau niekuo nesistebėjau, nes ten per tą laiką niekas nepasikeitė.“¹⁰

Birutės g. pastatuose įsikūrė filmavimo, garso užrašymo, montavimo, dub­liavimo, apšvietimo ir multiplikacijos cechai. Filmuota senomis prancūziškomis „Debrie“ ir per karą plačiai naudotomis KC-50 kameromis, sukurtomis pagal 1925 m. amerikietišką modelį. 1953 m. gautos pirmosios modernios kameros „Rodina“ (3 pav.). „Naujausiais aparatais galima vienu metu tame pat kaspine užfiksuoti ir vaizdą, ir garsą. Automatiniai išjungėjai stabdo darbą pasitaikius sutrikimui. Padidintos galimybės filmavimo greičiui keisti“, – džiaugėsi V. Starošas¹¹.

Kai kurią techniką teko susikonst­ruoti patiems. Štai 1952-ųjų straipsnyje „Taip gimsta kino žurnalai“ pabrėžta, kad garso operatorius Tadas Balsys dirba prie savo paties pasigaminto garso užrašymo pulto¹² (4 pav.). Turėta nemažai rankinės technikos, kurią valdyti reikėjo gerų įgūdžių (5 pav.). 1952-aisiais įsigytas pirmas rimtas pirkinys – didelę spintą primenantis juostų ryškinimo aparatas SPM-2.

Lapatai, lapatai...

Kaip gyvavo Žvėryne įsikūrę kino kūrėjai, kurių skaičius 6 dešimtmečio pabaigoje perkopė du šimtus? Atsakant vienu sakiniu: ankštai, tačiau gana linksmai, t. y. bohemiškai.

1957 m. rudenį LKS dirbti pradėjęs J. Gricius prisimena, kad dėl ankštų patalpų didelė studijos gyvenimo dalis vykdavo medžiais apaugusiame kieme, kuris kartais atrodydavo panašus į šventorių per atlaidus. Į jį buvo galima patekti praėjus tiesiai tarp Birutės g. 22 ir 22A pastatų, tuo metu susisiekusių tik per antro aukšto galeriją (2 pav.). Čia darbuotojai aptardavo kūrybinius ir nekūrybinius savo planus, bendraudavo, žaisdavo šachmatais. O kad kiemas taptų jaukesnis, iš akmenų ir sausuolių jame buvo sukomponuota klomba – nedidelis alpinariumas, šmaikščiai pramintas „Nežinomo režisieriaus kapu“¹³.

Itin autoironiškai studijos gyvenimas atvaizduotas 1958-ųjų sausio 1 d. humoristiniame kino žurnale „Su Naujaisiais Metais!“, kurio paantraštė įspėja, kad tai ne žurnalas „Tarybų Lietuva“. Komiški ir titrai, kuriuose pabrėžiama, kad režisierius moka lietuviškai, operatorius negauna pastatyminių (honoraro?), o muzika, kaip paprastai, sukurta kronikos motyvais. „Ant gražaus Neries upės kranto ilsisi visų mūsų mylima Lietuvos kino studija. Kiekvieną rytą į ją renkasi prisiekusieji drausmei ir tvarkai“, – tarsi sekdamas pasaką pradeda pasakoti diktorius. Rodomi į darbą vėluojantys darbuotojai, netvarkingi sandėliai, sulūžę automobiliai, neveikiantis bufetas, darbe miegantis vartų sargas. Išskirtinio dėmesio susilaukia darbuotojai, kuriems nuo alučio „sukasi galvelės“.¹⁴

Kad ši ypatybė buvo būdinga filmininkų gyvenimo būdui, patvirtina J. Gricius: „Paskutinio Mickevičiaus gatvės namo pirmame aukšte buvo gastronomas, kuriame buvo galima nusipirkti ne tik užkandos. „Lapatai, lapatai į kalniuką, / Lapatai, lapatai atgalios...“ – šią kiek šaipokišką dainelę studijokai dainuodavo neretai...“¹⁵

Paviljonas Šv. Ignoto bažnyčioje

Patalpų stokos problemą valdžia sprendė kaip išmanydama: administracijai skyrė kelias celes buvusiame basųjų karmelitų vienuolyne šalia Šv. Jurgio bažnyčios, kurioje jau anksčiau buvo įrengta Knygų rūmų saugykla, o filmavimo paviljonui – buvusią Šnipiškių sinagogą Ukmergės g. 20, stūksojusią tarp vėliau pastatyto centrinio univermago ir „Lietuvos“ viešbučio.

„Filmuoti toje sinagogoje buvo labai nepatogu. Patalpa per maža, per žema, šviestuvus tekdavo jungti prie lichtvageno (kilnojamo elektros generatoriaus), kuris taip triukšmavo, kad garsą įrašinėti filmuojant nebuvo jokių galimybių. Toje sinagogoje buvo kažkokios tarnybinės patalpos, kaip sakysim, bažnyčiose – zakristijos. Štai tos patalpos buvo kur kas naudingesnės, nei, atsiprašant, filmavimo paviljonas. Ten apsigyveno keli benamiai kino kūrėjai, kaip vėliau paaiškėjo – klasikai“, –­ anuos laikus prisiminė J. Gricius¹⁶.

Šnipiškių sinagoga kino operatorių priebėga tapo tik laikinai, nes jau 1955-aisiais paviljoną sumanyta įrengti uždarytoje Šv. Ignoto bažnyčioje, kur tuomet veikė batsiuvių dirbtuvė.

Pagal mokslinės-restauracinės dirbtuvės architekto A. Brusoko projektą rūsyje įrengta katilinė ir transformatorinė, o bažnyčios viduje didelių rekonstrukcijų nedaryta, tik užmūrytos dviaukščių šoninių navų viršutinio aukšto galerijų arkos. Už jų atsirado grimo ir persirengimo kambariai, dailininkų studijos, režisierių ir dekoratorių kabinetai. Filmavimui numatyta cent­rinė bažnyčios nava¹⁷.

Tuometį požiūrį į architektūros paminklus parodo darbus prižiūrėjusio vyr. inžinieriaus P. Kriaučiūno raštas. 1957-ųjų birželį jis apžiūrėjo rekonst­ruojamą bažnyčią ir konstatavo: „Autorinė darbų priežiūra, nors projekte numatyta kaip architektūriniam pamink­lui, iki šiol nevykdoma, nes, kaip pareiškė Lietuvos kino studijos atstovas, autorinė priežiūra jiems nereikalinga ir už ją nemokės.“¹⁸

Dėl lėšų stokos darbams labai užsitęsus, rekonstrukcija baigta 1959-ųjų rudenį (6 pav.). Tas pats J. Gricius sako, kad patalpos čia buvusios irgi labai nepatogios ir scenarinio skyriaus redaktoriai turėjo sėdėti ant „viškų“ vietoj vargonų. Filmavimo paviljonas šioje bažnyčioje veikė ketverius metus – iki 1964-ųjų, kai buvo pastatytas naujas. Vėliau į ją persikraustė rekvizito skyrius.

LKS kompleksas Nemenčinės plente

Studijos darbuotojų skaičius didėjo geometrine progresija: 1961 m. joje dirbo 310, o 1965 m. – jau 415 kino kūrėjų ir darbininkų¹⁹. Būtinai reikėjo plėsti ir patalpas. „Šiemet vasarą Vilniaus priemiestyje Valakampiuose numatoma pradėti statyti modernišką kino miestelį. Sukoncentravus darbą į vieną vietą, turint reikalingus paviljonus, pagausės ir patobulės visa lietuviškų filmų gamyba. Pastačius kino miestelį esame pasiryžę pagaminti po penkis meninius filmus kasmet“, – 1961-ųjų pradžioje pasižadėjo LKS direktorius J. Lozoraitis²⁰.

Naujosios kino studijos projektą 1958 m. parengęs „Giprokinopoligraf“ instituto Leningrado filialas 15,5 ha teritorijoje palei Nemenčinės plentą išdėstė funkciškai susietus atskirus paviljonus. Statyba numatyta keliais etapais: iš pradžių ketinta pastatyti dviejų filmavimo paviljonų bloką, kūrybinį korpusą, gamybines dirbtuves, telefonų stotį ir inžinerinius pastatus, vėliau – filmų montažo korpusą, juostos apdorojimo cechą, pirotechnikos bazę, sandėlius ir pan. Pirmojo etapo sąmata – 13,8 mln. rublių²¹. Deja, Maskvoje ji sumažinta beveik dešimteriopai – iki 1,5 mln. rublių, tad teko statyti tik būtiniausius pastatus: du apie 10 m aukščio, 670 ir 820 kv. m ploto filmavimo paviljonus, 1600 juostų talpos sandėlį ir pagalbinius pastatus²².

1964-ųjų balandį paviljonų korpusas, papuoštas didele LKS abreviatūra jau buvo pastatytas. Atidarymo šventėje apsilankiusiam žurnalistui didžiausią įspūdį paliko 6 tonas sveriančios termoizoliacinės durys ir 283 galingų prožektorių sistema²³. Prie modernių paviljonų pristatytas ilgas vienaukštis priestatas, į kurį iš Birutės g. persikraustė vaidybinių filmų kūrėjai.

Pirmuoju epizodu, nufilmuotu naujajame paviljone, tapo scena iš A. Žeb­riūno „Paskutinės atostogų dienos“: herojė Vika, kurią vaidino Vilniaus moksleivė Lina Braknytė, skambino iš telefono automato būdelės. Ją nufilmavus, tradiciškai sudaužyta lėkštė, turėjusi atnešti sėkmę²⁴.

„Paviljone – salūno dekoracija. Senoviškas baras, pilnas neregėtų butelių, stalai, apdengti languotomis staltiesėmis, ruletė, svarstyklės auksui sverti, elnio ragai ant sienos. Prie senoviško pianino sėdįs V. Ganelinas skambina sentimentalią melodiją, o V. Kernagis šiek tiek prikimusiu balsu dainuoja dainelę, ir ji švelniai plaukia per salūną.“²⁵ Atspėjote, kas filmuojama? Taip, tai aukso karštligės laikai R. Vabalo filme „Smokas ir Mažylis“.

Nepavykus dviem ypais pastatyti viso šešių korpusų komplekso, jis imtas lipdyti pamažu it kregždės lizdas. 1974 m. rudenį baigtas 195 vietų bendrabutis, skirtas darbuotojų šeimoms, viengungiams ir studijos svečiams. 1975-ųjų pabaigoje iškilo filmų apdorojimo cechas ir išbandyta du aukštus užėmusi pirmoji TSRS spalvotų kino juostų ryškinimo mašina, kurios pajėgumas – 1000 metrų per valandą²⁶.

1981 m. suderintas didelis ir brangus komplekso išplėtimo projektas. 1986 m. baigti du korpusai: administracinis ir kūrybinis-gamybinis. Į juos iš Birutės g. persikėlė studijos administracija, dokumentikos, scenarijų redakcinė kolegija ir kombinuoto filmavimo grupė. Stogas virš pagrindinio įėjimo sušvito užrašu LIETUVOS KINO STUDIJA²⁷.

Po metų įrengtos dvi filmų peržiūrų salės, 70 vietų valgykla, kavinė. Į naujus korpusus iš Birutės g. persikėlė autotransporto skyrius, iš Šv. Ignoto bažnyčios – filmų paruošimo (rekvizitų) cechas²⁸. Taigi tik 1988-aisiais įspūdingas LKS kompleksas (7 pav.) įgavo tą pavidalą, apie kurį svajota prieš tris dešimt­mečius.

Senosios ir naujosios studijos likimas

Beveik visiems LKS darbuotojams 9 dešimtmečio pabaigoje persikėlus į naujus Nemenčinės pl. korpusus, senuosiuose rūmuose Birutės g. liko tik garso cechas. Jis lėtai merdėjo. „Gyvenimas čia tekėjo tyliai ir ramiai. Nežinomo režisieriaus kapas apžėlė piktžolėmis, kieme nebesibūriavo triukšminga kinematografinė publika. Niekas lapatai lapatai į kalniuką nebebėgiojo“, – elegiškai rašė J. Gricius²⁹.

2004 m. išsikraustė paskutiniai Birutės gatvės mohikanai – Lietuvos kinematografininkų sąjunga. Daugelį metų čia pradirbęs režisierius Gytis Lukšas išreiškė viltį, jog naujieji savininkai įrengs memoralinę lentelę su įrašu, kad čia buvo sukurti pirmieji lietuviški filmai³⁰. Gerą dešimt­metį patalpos stovėjo tuščios ir apleistos (8 pav.). 2017 m. pradėta jų rekonstrukcija. Faktas, jog čia dirbo žymiausi Lietuvos režisieriai, pakels studijos pastatuose įrengtų butų ir apartamentų kainą.

Panašiai klostėsi Nemenčinės pl. komplekso likimas. Didžiulio kino fab­riko niekam nebereikėjo. Mažo – irgi nelabai. Vienas po kito išnuomoti atski­ri cechai ir pastatai, atleisti kūrybiniai darbuotojai. Dekoracijų cechas, sekdamas Jaltos kino studijos pavyzdžiu, kuri išgyveno pradėjusi gaminti karstus (!), ėmėsi baldų gamybos.

Paskutinė vinis į LKS karstą įkalta 2004-aisiais, kai kompleksas buvo privatizuotas. Po šešerių metų visi pastatai (9 pav.) nugriauti, o jų vietoje išdygo gyvenamųjų namų apsuptas prekybcent­ris. Jame įrengto restorano pavadinimas (10 pav.) – vienintelis dalykas, primenantis 40 metų šioje vietoje gyvavusią LKS.

J. Gricius tokią transformaciją pakomentavo šitaip: „Kada prasidėjo tos pamišėlių ristynės, kurios tada vadinosi privatizacija, Lietuvos kino studija buvo įrašyta į neprivatizuojamų objektų sąrašą. Bet netrukus įvyko tai, kas įvyko su daugeliu neprivatizuojamų objektų – jei negalima, bet labai norisi, vadinasi, – galima. Kas buvo to proceso lobistai, galiu tik spėlioti: nei faktų, nei kokių nors dokumentų neturiu. Pinigų bylinėtis su įžeistomis savigarbomis taipogi neturiu, taigi ką apie visą tą procesą galvoju, geriau patylėsiu.“³¹

 

¹ Steponas Uzdonas. „Keletas minčių lietuviškų filmų klausimu“. 1944-01-04, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 113, l. 10-14.
² Vytautas Mikalauskas. „Kinas Lietuvoje“. – V.: „Margi raštai“, 1999, p. 364–369.
³ Lietuvos kino kronikos studijos direktoriaus raštas dėl patalpų Vilniuje, 1946-02-12, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 324, l. 11.
⁴ Lietuvos kino kronikos studijos direktoriaus raštas LTSR Ministrų tarybai dėl patalpų Birutės g. 22, 1946-08-23, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 324, l. 1.
⁵ S. Talpa. „Įrengiama moderniška kino studija“, Tiesa, 1947-03-23, Nr. 75 (1212), p. 2.
⁶ Vilniaus vykdomojo komiteto sprendimas dėl žemės sklypo skyrimo meninių filmų studijai statyti, 1947-05-29, VAA, f. 761, ap. 9, b. 79, l. 35.
⁷ Lietuvos kino studijos direktoriaus pavaduotojo raštas TSRS Kinematografijos ministerijai, 1949-07-22, LLMA, f. 29, ap. 1, b. 5, l. 27–28.
⁸ V. Mikalauskas. „Pradėjo darbą Vilniaus kino studija“, Tiesa, 1950-02-03, Nr. 29 (2090), p. 2.
⁹ LKS pastatų remonto sąmata 1951 metams, 1950-07-01, LLMA, f. 29, ap. 1, b. 17, l. 224–225.
¹⁰ Jonas Gricius. „Prisiminimai“. – V.: Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, 2009, p. 92.
¹¹ „Su kino aparatais „Rodina“, Tiesa, 1953-02-27, Nr. 49 (3032), p. 3.
¹² J. Sadaunykas. „Taip gimsta kino žurnalai“, Švyturys, 1952-04-15, Nr. 7 (79), p. 15–16.
¹³ Jonas Gricius. „Prisiminimai“. – V.: Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, 2009, p. 97.
¹⁴ Su Naujais Metais ne Tarybų Lietuva! Lietuvos dokumentinis kinas ekrane. www.e-kinas.lt/objektas/kinas/3019/su-naujais-metais-ne-tarybu-lietuva
¹⁵ Jonas Gricius. „Prisiminimai“. – V.: Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, 2009, p. 97.
¹⁶ Jonas Gricius. „Prisiminimai“. – V.: Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, 2009, p. 99.
¹⁷ Buvusios Ignoto bažnyčios rekonstrukcijos planinė užduotis, 1957-01-22, LLMA, f. 342, ap. 1, b. 400, l. 63–64.
¹⁸ Kapitalinės statybos skyriaus vyr. inžinieriaus tarnybinis pranešimas, 1957-06-15, LLMA, f. 342, ap. 1, b. 400, l. 56–58.
¹⁹ LKS direktoriaus raštas dėl darbuotojų aprūpinimo butais, 1965-10-14, VAA, f. 761, ap. 9, b. 1047, l. 65–66.
²⁰ J. Lozoraitis. „Lietuviški filmai“, Tėvynės balsas, 1961 m. vasaris, Nr. 13 (388), p. 1.
²¹ Išvada dėl Lietuvos meninių ir kronikinių filmų kino studijos projekto, 1958-10-29, LCVA, f. R-545, ap. 1, b. 280, l. 30–34.
²² Aiškinamasis raštas dėl LKS I eilės statybos darbų sąmatos, 1965-12-21, f. R-545, ap. 1, b. 731, l. 64–67.
²³ A. Steponavičius. „Būsimajame Lietuvos kino studijos miestelyje“, Komjaunimo tiesa, 1964-04-19, Nr. 80 (4895), p. 2.
²⁴ Jonas Gricius. „Prisiminimai“. – V.: Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, 2009, p. 102–103.
²⁵ „Viena diena Lietuvos kino studijoje“, Savaitės ekranas, 1975-06-30, Nr. 26 (156), p. 4.
²⁶ „Spalvotosios mašinos“, Vakarinės naujienos, 1975-12-26, Nr. 301 (5495), p. 2.
²⁷ I. Genzbigelytė. „Naujas kino studijos adresas“, Savaitės ekranas, 1987-02-27, Nr. 9 (763), p. 6.
²⁸ Lilija Valatkienė. „Nauji LKS rūmai Antakalnyje“, Vakarinės naujienos, 1987-01-30, Nr. 24 (8834), p. 2.
²⁹ Jonas Gricius. „Prisiminimai“. – V.: Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, 2009, p. 110.
³⁰ „Iš senojo kino studijos pastato Vilniuje išsikrausto paskutiniai įnamiai“, 2004-10-15, Delfi.lt. www.delfi.lt/veidai/kinas/is-senojo-kino-studijos-pastato-vilniuje-issikrausto-paskutiniai-inamiai.d?id=5296370
³¹ Jonas Gricius. „Prisiminimai“. – V.: Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, 2009, p. 109.