Drįstu manyti, kad daug išsilavinusių ar išprususių, apsiskaičiusių žmonių žino, kas buvo – ir yra – Teodoras Narbutas, net jeigu nestudijavo, nelaikė rankose jo monumentalaus veikalo „Lietuvių tautos istorija“, apie jį bent girdėjo.

Taigi galiu pradžiuginti: šis itin reikšmingas Lietuvos istorijos, literatūros, knygų leidybos paminklas – 9 tomų veikalas, lenkų kalba išleistas Vilniuje, Antano Marcinovskio spaustuvėje prieš beveik du šimtmečius (1835–1841), vis dar verčiamas į lietuvių kalbą ir užima garbingą vietą bibliotekų ir išsilavinusių žmonių knygų lentynose.

Deja, sukomplektuoti visą leidinį lietuvių kalba bent artimiausiais dešimtmečiais, ko gero, vargu ar bus įmanoma.

Leisti veikalą lietuvių kalba Lietuvoje pradėta daugiau nei prieš 30 metų, 1992-aisiais. Iki šiol išėjo 6 iš 9 tomų. Šių eilučių autoriui teko garbė versti 7-ąjį, kurį planuojama išleisti 2023-iaisiais (beje, išverčiau ir antrą tomą, kuris pasirodė 1995 m.).

Nors reikalai lyg juda į priekį, šį džiaugsmą temdo tam tikri šešėliai – pirmuosius tomus pirko kita žmonių karta. Be to, prieš dešimtmečius išėjusių tomų senų seniausiai nėra ne tik knygynuose – jų (įsitikinau asmeniškai) neįmanoma nusipirkti ir vadinamojoje antrinėje, naudotų knygų rinkoje. Tad ar norėsite pirkti mano išverstą 7-ąjį tomą, kada nors išeisiančius 8 ir 9, jei negalite įsigyti prieš dešimtmečius išleistų? Bent aš pamąstyčiau...

Vertėjas

 

 

Juozapas Ozemblovskis (1805–1878). „Vilniaus katedra“, litografija, 17 × 23 cm, apie 1839. Iš Varšuvos nacionalinės bibliotekos rinkinių

 

Vilniaus Katedra, puikiausias Lietuvos krikščioniškosios Apšvietos paminklas, vertas detalaus tyrimo bendroje Lietuvos istorijoje, todėl šiame leidinyje pateikiame nemažai medžiagos šia tema; o kitą, mums žinomą, kuri netilpo tekste, sukaupę vienoje vietoje, pateikiame šiame priede tokiu būdu, kad vėliau kas nors galėtų pasinaudoti mūsų tyrimais ir, giliau pažvelgęs į medžiagą, gal dar kur nors užkapstytą, parašytų tikrai vertą dėmesio tos senovinės šventovės istoriją.

Yra žinoma, kad toje vietoje, kur šiandien stovi Katedra, senais laikais buvo didelė stabmeldžių Perkūno šventykla, anksčiau citavau atrastą metraščio fragmentą apie ją. Šis gana neįžvalgiai ir netiksliai perteiktas aprašymas liudija kitų šį dalyką aiškinančių šaltinių tikroviškumą.

Iš visko matyti, kad toji šventykla buvo erdvė, apjuosta 15 uolekčių aukščio, 150 uolekčių ilgio ir 100 uolekčių pločio akmens siena. Taigi iš tikrųjų buvo kaip savotiška pilaitė, dengianti šventąją vietą su jos aukurais, nišomis statuloms, šventais medžiais, žynių ir šios vietos apsaugos būstu. Iš padavimų taip pat žinoma, kad vyriausiojo žynio namas buvo prie pat bokšto, kuris yra ir šiandien; o nuo šiandieninės bažnyčios galinės sienos, neabejotinai stovinčios ant senosios šventyklos ribos sienos, nes po ja ligi šiol išliko nesugriauta koplytėlė, kurioje kadaise buvo laikomi šventieji šliužai, yra 150 uolekčių atstumas. Visa vidaus erdvė buvo užstatyta keistos simetrijos aukurais; jeigu tikėsime metraščio fragmentu, visa tai atitinka senovės prūsų ir kitų pagoniškų tautų šventyk­lų aprašymus. Buvo altana su Perkūno statula, prieš ją po truputį kilo maži aukurai aukoms deginti ypatingomis progomis ar tam tikru metu, o virš jų buvo iškilęs amžinosios ugnies aukuras. Tie aukurai jungdamiesi sudarė uždaras patalpas, tai yra patalpa buvo su skliautais, naudotais aukotojų būstams ir aukojimo reikmenims laikyti.

Naudojant tuos vidinius ir šventyklą juosiančius mūrus buvo pastatyta pirmoji Vilniaus katedra. Iš seniausių padavimų žinome, kad ji buvo mūrinė, ją statyti pradėjo ir per kelis mėnesius baigė 1387 m., netrukus po to, kai buvo sugriautas Perkūno aukuras, ant kurio pamatų iškilo didysis altorius, vadinamas kanoniškuoju, tada buvęs atviro choro viduryje. (...) Ši bažnyčia stovėjo tik 12 metų, nes sudegė 1399 m. per didžiulį gaisrą, sunaikinusį visus Žemutinės pilies pastatus.

 

Sigitos Simonos Paplauskaitės nuotrauka

 

Po gaisro didžiojo kunigaikščio Vytauto ir jo žmonos Onos pastangomis buvo pastatydinta dar didingesnė vadinamojo gotiško stiliaus katedra. Geri santykiai su vokiečiais padėjo lengviau pasikviesti amatininkų.

1430 m. lapkričio 7-osios, Švč. Mergelės Marijos Globėjos dienos, iškilmių metu šioje bažnyčioje, kanauninkų chore, kairėje pusėje, netoli zakristijos durų, amžinojo poilsio atgulė Vytauto palaikai. Toje vietoje tikriausiai buvo kunigaikščių giminės kripta, nes žinome, kad ten seniau buvo palaidoti karaliaus tikrų brolių Karigailos ir Aleksandro Vykinto palaikai, jie vėliau buvo pergabenti į Krokuvą. Šiandieninio bažnyčios pastato atžvilgiu šis kapo rūsys yra prieš didįjį kanoniškąjį altorių, tarp dviejų pirmų iš eilės piliorių, kairėje pusėje, tai yra ant epistolos kampo. Mat senoje bažnyčioje zakristija buvo šioje pusėje, kur ji galerija jungėsi su didžiojo kunigaikščio rūmais.

Gotiška Katedra stovėjo ištisą amžių po Vytauto mirties. 1531 m. ją kartu su visa Žemutine pilimi pasiglemžė didžiulis Vilniaus gaisras, po kurio, kaip ir visi priestatai, koplyčios ir rūmai virto beveik visiškais griuvėsiais. Vilniaus vyskupas Jonas, tikras Lenkijos karaliaus Zigmanto I sūnus, pakvietė iš Genujos kilusį architektą Bernardiną Zanobį, kuris toje pačioje vietoje ir pagal tą patį planą iš naujo pastatė Katedrą, tik ilgesnę ir puošnesnę: iškėlė keturias aukštas sienas, ant jų uždėjo vieno aukščio skliautus, besiremiančius į 16-os piliorių išgaubas. Pagrindinį vaizdą papuošė dviem lengvais iškiliais bokštais. Šoninės koplyčios tapo statiniais už sienos, kurių vieni iškilo kartu su pagrindiniu statiniu, kiti buvo pristatyti vėliau. Statyba, prasidėjusi 1534 m., buvo baigta 1540-aisiais. Tas pa­statas turėjo būti puikus, išorėje puošnus, viduje šviesus ir labai erdvus, užtikrinantis gerą garso sklidimą, kol, gausėjant altorių prie piliorių ir iškirtus sienose duris į koplyčias, bažnyčios neužtamsino ir nesugadino statinio harmonijos. Tokios būklės bažnyčia sulaukė XVIII amžiaus.

Karalienė Bona įsakė įrengti šioje bažnyčioje antkapį Vytauto – savo vyro, karaliaus Zigmanto I, tėvo dėdės – garbei. Jis buvo dešinėje didžiojo altoriaus pusėje, tai yra ant Evangelijos kampo. Be abejo, ant sienos, kur šiandien yra zakristijos durys. Tai turėjo būti atlikta 1553 m., kai našle tapusiai karalienei pabodo mūsų šalyje ir ji jau ketino grįžti į Italiją. O norėdama palikti garbingą atminimą apie save, nutarė atgaivinti Lietuvos didvyrio vardą, kad šalia jo per amžius puikuotųsi išraižytas jos vardas.

Bet laikas pavydėjo tos garbės kadaise buvusiai dailiai valdovei ir noro įsiamžinti ant šlovingojo žmogaus, didžiojo valdovo, įstatymų leidėjo, apaštalo, žmonijos geradario, dailiosios lyties garbintojo, laurais vainikuoto kovotojo paminklo. Nes, nelaimė, sienos vieta, kur buvo paminklas, kitais laikais buvo perdaryta; net ir visa siena, kurią kitados dengė daugybė antkapių, ilgainiui įgavo kitokį pavidalą, o tie atminimai buvo taip sunaikinti, kad iš jų vos atmintyje teliko kadaise buvęs pėdsakas.

Vilniaus vyskupas Valerijonas Šuškovskis Protasevičius, garsėjęs daugeliu patriotinių sumanymų, pats ne pernelyg turtingas, bet veiklus, išmintingas ir sklidinas didžių dorybių, daug ką pertvarkė katedroje pagal naują skonį, to meto poreikius arba taisydamas senatvės pažeistas pastato dalis ar vidaus puošmenas. Be kita ko, įsakė padaryti zakristiją patogesnę ir puošnesnę, jau atsidūrusią toje bažnyčios pusėje, kur ir dabar į ją veda durys su puošniu, prie sienos pristatytu plokščiu akmeniniu portiku. Nežinome, ar Vytauto antkapį teko nuimti perdirbant zakristiją, o gal dėl kokio kito įvykio buvo apgadinta, bet neabejotina, kad marmurinė plokštė su užrašu buvo išimta iš sienos apie 1570 metus.

Tas pats vyskupas Valerijonas 1573 m. atnaujino anksčiau Vytauto pastatytą ir tam tikru fondu aprūpintą altorių. Jis išėmė iš rūsio to tautos didvyrio palaikų likučius ir sudėjo į altorių, prie jo įtvirtinęs mūsų minėtą iš antkapio išimtą plokštę.

Negalėjau išsiaiškinti, ar tas altorius buvo pačioje vyskupo Valerijono laikais egzistavusioje bažnyčioje, jeigu taip – prie kurio pilioriaus ar kurios sienos. Tik žinoma, kad jo statytoje bažnyčioje buvo vadinamoji Vytauto koplyčia su Šventosios Trejybės altoriumi, todėl vėliau taip vadinti pradėta ir pačią koplyčią. Šiandien toje vietoje yra – skaičiuojant nuo didžiojo altoriaus – penkta koplyčia kairėje pusėje, vadinama Visų Šventųjų, pavadinimą gavusi nuo altoriuje esančio Dankerso paveikslo.

Bernardino Zanobio statyta bažnyčia kaip visuma stovėjo iki 1610 m., kai vėl siaubingas gaisras, sunaikinęs didelę miesto dalį, pasiglemžė šventyklą su visais Žemutinės pilies pastatais. Šį kartą žala buvo tik išorinė: sudegė stogas ir nuvirto du priekiniai bokštai. Vilniaus vyskupo Benedikto Vainos pastangomis ir lėšomis bažnyčia netrukus suremontuota. Bet joje įvyko reikšmingų pokyčių: Zanobio lengvi bokštai nugriauti iki galo; ant pastato frontono prie kairiojo kampo pasirodžius mūro įtrūkiams, buvo pastatyta erdvi Čens­takavos Mergelės Marijos titulo koplyčia. Virš jos iškilo gana aukštas bokštas su laikrodžiu. Bet neatsargus architektas bokšto sieną, atgręžtą į bažnyčios pastato išorę, virš koplyčios skliauto, prie vedančių į bažnyčią durų, atrėmė į kelias ąžuolines sijas, besiremiančias į mūrinius, prie koplyčios skliauto stovinčius stulpelius. Tokios keistos konst­rukcijos bokštas stovėjo pusantro šimtmečio. O 1769 m. rugsėjo 7 d., kai kunigas ėjo aukoti Mišių ir jį lydėjęs klierikas timptelėjo skambučio, pakabinto prie įėjimo į koplyčią, virvelę, bokštas, stumiamas smarkios audros, staiga susmuko ir nuvirto šiek tiek įstrižai į bažnyčios vidurio pusę. Pačioje koplyčioje skliautas sugriuvo visiškai, sutraiškydamas dalį bažnyčios stogo, nedidelę skliauto dalį tarp paskutinės piliorių poros ir priekinės sienos, kuri kartu su šonine liko apgadintos. Tuo metu koplyčioje buvo tik keturi giedoję vikarai, kuriuos ir klieriką vietoje užvirto griuvėsiai, o ėjusį laikyti Mišių vikarą nubloškė keliolika žingsnių į bažnyčią ir užmušė didelio skliauto ir bokšto griuvėsiai.

Vilniaus vyskupas kunigaikštis Ignotas Masalskis ryžosi iš naujo pertvarkyti bažnyčią. Pasitaręs su architektais, ypač su [Martynu] Knakfusu ir Lietuvos vyriausiosios mokyklos architektūros profesoriumi Laurynu Gucevičiumi, priėmė pastarojo planą. Pats vyskupas buvo dailiųjų menų žinovas, o Gucevičius buvo apdovanotas nepaprastu genialumu, teorinėmis ir praktinėmis žiniomis, įgytomis užsienio kelionėse arba ištobulintomis; ir iš to derinio bei rinktinio skonio, dalyko išmanymo susiformavo didelis išskirtinis sumanymas. 1777 m. buvo pradėtos statybos, kurios be didesnių pertraukų truko 16 metų.

Iš užsienio pasitelkti menininkai, statybinių medžiagų paruošimas ir darbai vietoje nemažai kainavo; visas išlaidas dengė vyskupo kasa, viešasis iždas neprisidėjo, nebuvo rengiamos jokios rinkliavos; pats kunigaikštis vyskupas irgi nebuvo pratęs taupyti, išlaikė didžiulį dvarą, švaistė pinigus tuščioms pramogoms ir kelionėms į užsienį; visa tai lėmė, kad statybų darbai užtruko, net pasitaikė, kad daugelio iš pradžių numatytų dalykų teko atsisakyti.

Prie negandų prisidėjo 1793 m. šalyje prasidėjusi revoliucija ir tai, kad vyskupas netrukus mirė; todėl darbai nutrūko ir visai nevyko net septynerius metus. Per tą laiką, 1797 m., mirė ir Gucevičius dėl nervų ligų, kurias lėmė per paskutinį karą tarnaujant tėvynei mūšių laukuose palaužta sveikata. Jo didenybė imperatorius Pavelas I, lankydamasis Vilniuje, teikėsi atkreipti dėmesį į Katedrą, kuri tada išorėje buvo jau beveik baigta, ir dosniai parėmė lėšų šaltinį statyboms tęsti; nors tai atsitiko Gucevičiui dar gyvam esant, jam neteko atnaujinti darbų, šie prasidėjo po jo mirties, kai naujas Vilniaus vyskupas Jonas Nepomukas Kosakovskis, pats nepaprastai uolus, pakvietė ir dvasininkus prisidėti savanoriškomis rinkliavomis, ir tai suteikė naują postūmį Lietuvos pirmosios bažnyčios statybai.

Vadovauti tolesniems darbams patikėta Michalui Šulcui, buvusiam Gucevičiaus mokiniui ir adjunktui Lietuvos vyriausiojoje mokykloje, dabar Vilniaus universitete, tada jau paprastajam profesoriui. Jis pastatė muzikos chorą, jį vietoje 16-os, kaip ketino Gucevičius, parėmęs tiktai 12 dorėninių kolonų, ant jų pakabino plokščią kvadratinį skliautą; drąsus sprendimas, stebinęs žinovus lengvumu ir grožiu, tapo puikiausia bažnyčios vidaus puošmena. Didįjį altorių pastatė pagal Gucevičiaus piešinį. Visa statyba, priklausiusi nuo lėšų, kokias pavyko sukaupti, baigta 1801 metais. Nuo pradžios iki pabaigos ji kainavo beveik 3 kartus tiek, kiek buvo verta, dėl blogai tvarkytų finansų vyskupo Masalskio laikais, nesąžiningų administratorių, netvarkingai tęsiamų darbų, kuriuos kiekvieną kartą nutraukus reikėjo naujų išlaidų, o visų pirma todėl, kad buvo neatsakingai elgiamasi su senais papuošimais, medžiagomis ir senovės paminklais; net nekalbu, kad prapuolė brangieji metalai, ant kurių buvo įdomių praeities žymių, jaučiu nuoskaudą dėl akmenų su raižiniais ir užrašais; senienų, kurių praradimą apverkia istorija. Ko pasigailėjo gaisrai, ką sukaupė valdovų dosnumas, ką paliko jautrių širdžių pasireiškimai, jau apsišvietusio amžiaus neapdairus nemokšiškumas pasmerkė visiškai pražūčiai! Visa tai, ką kitu laiku ir kitoje vietoje rūpestingai saugotų muziejai, pas mus buvo numesta, lengvabūdiškai virto mūsų nuostoliais ir gėda.

Lieka dar pastebėti, kad Gucevičius, perdirbdamas koplyčias, kad jos būtų puošnios išorėje, tai yra nepažeistų viso pastato harmonijos, visiškai pakeitė Vytauto koplyčios vaizdą: altorius, buvęs priešais duris, susiaurinus koplyčią perkeltas prie sienos bažnyčios didžiojo altoriaus pusėje. Taigi ta siena, tas mūras, tas Vytauto palaikus saugojęs altorius, kai juos ten padėjo vyskupas Valerijonas, dabar jau neegzistuoja, ir nė nežinome, kur yra Lietuvos didžiojo valdovo palaikai. Kur jo paminklo plokštė? Deja, į šiuos klausimus sunku atsakyti, jų nė iš dalies neįmanoma nušviesti.

Kai kurie seni žmonės, dar prisimenantys netolimus Vilniaus Katedros perdirbimo laikus, pasakojo, kad krūvas marmurų ir lentų su užrašais matydavo šen bei ten suverstas statomos bažnyčios teritorijoje, daugiausia suskaldytas išimant iš vietų, kad sumaiščių šalyje laikais visas pastatas stovėjo nesaugomas, neužrakintas, todėl iš ten buvo nešami akmenys, kurie tik kam kur nors tikdavo, kad daugelis jų galėjo atsidurti koplyčių sienose ir mūrinėse pertvarose kaip paprastos statybinės medžiagos; kad nemažai didesnių gabalų net buvo suversta su griuvėsiais, kuriais, taupant išlaidas griuvėsiams išvežti, užpildyti seni rūsiai, kad viso pastato grindų paaukštinimas virš ankstesnio lygio taip pat paslėpė nemažai antkapių liekanų ir net didelių plokščių su užrašais, kurių nepanorėta išimti į paviršių, nes tam prireiktų daug darbo; tokių senienų ypač turėtų būti gerokame paaukštinime po presbiteriu ir kanoniškomis stalėmis.

Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila

„Dzieje narodu litewskiego przez Teodora Narbutta“, t. 7, Wilno, 1840.