Vilniaus miestai ir miesteliai

Skamba keistokai, bet XX a. antrosios pusės Vilniuje, rimtai užsimojusiame tapti pusmilijoniniu didmiesčiu, atsirado ir mažesnių miestų, ir visai mažų miestelių. Tokį suskaidymą diktavo to meto urbanistinio planavimo mados.

Miestai – tai miestais mieste vadinti naujieji mik­rorajonai: Žirmūnai, Lazdynai, Karoliniškės ir t. t. Vidutinio Lietuvos miesto dydžio, beveik autonomiški, su visa atskiriems miestams būtina infrastruktūra – įmonėmis, prekybcentriais, sporto ir kultūros įstaigomis, – jie formavo naujojo Vilniaus veidą. Iš jų išaugo vadinamasis antrasis Vilnius, pagal gyvenamąjį plotą ir gyventojų skaičių aplenkęs prieškarinį.

Miesteliai – tai nedideli rajonai, kuriuose sukoncent­ruotos tos pačios ar panašios paskirties įstaigos, kur dirba ar gyvena tos pačios ar panašios profesijos žmonės. Per 4 pokario dešimtmečius Vilniuje susiformavo du Medicinos miesteliai – Antakalnyje ir Santariškėse, Sporto miestelis dešiniąjame Neries krante, Studentų miestelis Saulėtekio alėjoje, Akademikų miestelis Santariškėse, Kompozitorių miestelis Žvėryne. Tarkime, Sporto miestelį sudarė 7 sporto paskirties statiniai: „Žalgirio“ stadionas, Sporto rūmai, „Žalgirio“ ir „Dinamo“ irklavimo bazės, Ledo rūmai ir 2 plaukimo baseinai – atviras ir uždaras. Netoli Žirmūnų tilto planuota statyti ir pusiau uždarą dviračių treką, tačiau jis buvo perkeltas į Klaipėdą.

 

Patogumai ir sinergija

Visų pirma, miesteliai statyti vadovaujantis patogumo sumetimais. Patogumo juose gyvenantiems ar dirbantiems ir besilankantiems žmonėms. Sunegalavusiems vilniečiams patogu per vieną vizitą gauti įvairių gydytojų paslaugas, studentiško amžiaus vilniečiams patogu vienoje vietoje gyventi, mokytis ir linksmintis, sportą mėgstantiems vilniečiams patogu aplankyti kelias gretimas sporto arenas.

Kitas akstinas kurti miestelius buvo labiau ne praktinio, o idėjinio pobūdžio ir buvo labiau susijęs su kūrybiniais darbuotojais. Anuomet tikėta kūrybine sinergijos galia, t. y. tuo, kad 2 × 2 = 5. Manyta, jog kartu gyvenantiems ir dirbantiems mokslininkams ar menininkams, tarpusavyje besidalijantiems informacija, patirtimi bei idėjomis, kūrybinis darbas seksis ir sparčiau, ir geriau. Fizikai greičiau atras nežinomus gamtos dėsnius, kompozitoriai įstengs natomis užrašyti nuostabesnes garso dermes, o skulptoriai akmenyse iškals daugiau įspūdingų kompozicijų.

 

Kompozitoriams – visas miestelis, kitiems menininkams – tik namai

XX a. architektūros pažiba mieste – tai architekto Vytauto Čekanausko idėjos, įkūnytos Kompozitorių miestelyje Žvėryne. A. Mickevičiaus gatvės gale 1964 m. iškilo 16 sublokuotų dviaukščių kotedžų, kiekvienas jų antrame aukšte didžiavosi dideliu kambariu su vieta fortepijonui. Gyvenamąjį kvartalą papuošė tais laikais ultramodernių formų pastatas, vadinamas perklausų sale.

Po panašų miestelį būtų galėję turėti ir rašytojai su dailininkais, tačiau jų buvo gerokai daugiau nei kompozitorių ir jie modernių vėjų laukti negalėjo. Štai 1953 m. Vilniun atsikrausčiusi gyvoji legenda – poetas Paulius Širvys – neturėjo kur gyventi ir glaudėsi šiauriniame Rašytojų sąjungos rūmų sparne, ironiškai vadintame viešbutėliu. Antrame aukšte iki šiol išlikusi vonia, kurioje jis prausdavosi.

Taigi 6 dešimtmečio viduryje nueita mokslininkų pramintu taku (prisiminkime 1951 m. iškilusį Mokslininkų namą su ikonografiškai grakščia bokšto smaile prie Baltojo tilto), pasitenkinta atskirais gyvenamaisiais namais.

Kurį laiką dailininkai su rašytojais žengė koja kojon. Abiejų cechų atstovai įkurdinti Antakalnyje. 1958 m. plunksnos meistrams pastatytas daugiabutis Antakalnio gatvėje, vizualiųjų menų meistrams – daugiabutis su dirbtuvėmis V. Grybo gatvėje. 1973 m. rašytojai įsikraustė į naują daugiabutį Švyturio gatvėje, 1975 m. dailininkai – į naują kotedžų kvartalą Šilo gat­vėje.

Tada dailininkai ėmė pirmauti ir išsiplėtė į kitus Vilniaus rajonus, o rašytojai taip ir liko ištikimi Antakalniui. 1980–1982 m. jie apgyvendinti dviejuose namuose Mildos gatvėje, o dailininkai per 9 dešimtmetį tapo naujakuriais dviejose vietose: Krivių ir Filaretų gatvėse.

 

Pirmasis – Antakalnio g. 8

Sklypas pirmajam rašytojų namui paskirtas 1956 m. (1 pav.), o po dvejų metų Antakalnio pradžioje išdygo 30 butų namas. 1958 m. spalį įvyko butų skirstymas. 5-ių kambarių 91 kv. m ploto butus gavo Petro Cvirkos našlė Marija Cvirkienė, Teofilis Tilvytis ir Antanas Jonynas. 4-ių kambarių 72,5 kv. m ploto butus – Mykolas Sluckis, Jonas Dovydaitis, Kostas Kubilinskas, Bronius Pranskus-Žalionis, Algimantas Baltakis, Vladas Mozūriūnas, Aleksas Baltrūnas, dar keli rašytojai bei poetai. Galbūt nuskriaustas jautėsi literatūrologas Vytautas Kubilius, gavęs tik 2 kambarių 42 kv. m ploto butelį, o dar labiau – jaunasis dramaturgas Kazys Saja, kuriam paskyrė vos 14 kv. m kambarėlį.¹ Gal tai sutapimas, tačiau šie asmenys 1990 m. tapo aktyviais Sąjūdžio veikėjais.

„Keturių aukštų name Antakalnio gatvėje gyvena 30 rašytojų, kurių indėlis į tarybinę lietuvių literatūrą sudaro pusę ar net daugiau visos šiandieninės literatūros produkcijos respublikoje. Per nepilnus šešeris metus rašytojai – šio namo gyventojai – sukūrė apie 100 įvairiausių knygų, kurių tarpe žymiausieji mūsų poezijos, prozos ir dramaturgijos veikalai“, – 1964 m. gyventojus gyrė Rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas Eduardas Mieželaitis.²

 

1 pav. Sklypas pirmojo rašytojų namo statybai, Antakalnio g. 8, 1956-03-27, VAA, f. 761, ap. 9, b. 552, l. 224

 

Ar veikė sinergijos principas, galėjęs padidinti rašytojų produktyvumą? Sunku pasakyti. Senieji to namo gyventojai apie santykius su kaimynais, konkurentais ir cecho broliais kalbėdavo šykščiai. „Buvo bendraujama. Nueidavom vieni pas kitus. Bendraudavom su Bubnio šeima. Kai Maldonis dar buvo gyvas, – su Maldonių šeima. Dažnai užsukdavom pas Sirijos Girą. Jis gyveno tam pačiam name Antakalnio gatvėj. Aš užeidavau pas jį, žaisdavom su juo šachmatais“, – prisiminė prozininkas Algirdas Pocius.³

Už namo, toliau nuo gatvės, plytėjo didžiulis medžiais apaugęs kiemas. Šį gamtos kampelį rašytojai saugojo it akies vyzdį ir neleido valdžiai nieko statyti nei 1964 m., nei 1986 m.: „Štai poeto A. Jonyno beržas, štai takelis, kuriuo susimąstę vaikščiojo nūnai mūsų literatūros klasikai, štai suolelis, akmuo, ant kurio jie sėdėjo. Kiemas unikalus tiek gamtiniu, tiek kultūriniu požiūriu ir jį sunaikinti statybomis – tai visų pirma pasityčioti iš atminimo tų žmonių, kuriems pritvirtintos atminimo lentos.“⁴

 

Iš Antakalnio – į Vokiečių gatvę

6 dešimtmečio pabaigoje baigtas statyti architektų šeimos Viktoro ir Lidijos Anikinų suprojektuotas monumentaliojo neoklasicizmo stiliaus gyvenamasis namas, nusidriekęs per visą rytinę Vokiečių gatvės pusę. Šiandien jis nepagarbiai pravardžiuojamas traukiniu arba slibinu. Po kelerių metų kampe greta Dominikonų gatvės prie jo buvo prijungtas architekto Vytauto Gerulio pasiūlytas modernizmo stiliaus penkiaaukštis. Visoje šioje ilgoje, daugiau nei per 300 m ištįsusioje tarpusavy sujungtų namų baterijoje buvo apgyvendinti kūrybiniai darbuotojai.

Kampiniame name 1963 m. rudenį butus gavo ir 17 rašytojų. Didžiausiais – 4,5 kambario, 65 kv. m naudingojo ploto – butais buvo pamaloninti Kazys Boruta, Vladas Dautartas, Romualdas Lukinskas, Alfonsas Maldonis ir Icchokas Meras. Į 3,5 kambario butus įsikraustė literatų Teofilio Tilvyčio, Anieliaus Markevičiaus, Vytauto Sirijos Giros, Juozo Požėros, Juozo Macevičiaus ir autorinių teisių valdybos darbuotojo Kosto Kliuko šeimos. Tarp žinomų to namo gyventojų buvo ir poetai Vincas Giedra bei Judita Vaičiūnaitė.5 Beveik trečdalis (5 iš 17) į senamiestį atsikraustė iš Antakalnio g. 8. Jie buvo laikomi laimingaisiais, pasigerinusiais gyvenimo sąlygas.

 

2 pav. Vilniaus vykdomojo komiteto sprendimas dėl butų paskirstymo Švyturio g. 22 name, 1973-07-20, VAA, f. 761, ap. 9, b. 1491, l. 112

 

Kadangi Vokiečių g. 15 name gyveno ne tik rašytojai, bet ir dailininkai bei kompozitoriai, jis nedera prie grynai rašytojiškos Antakalnio trijulės. Buvę namo gyventojai buvo įamžinti dviem memorialinėmis lentomis – rašytojui T. Tilvyčiui ir dailininkui Stasiui Krasauskui. Pastarosios jau seniai nebėra.

 

Antrasis – Švyturio g. 22

Po 15 metų pušyno pakraštyje Švyturio gatvėje užbaigtas antras rašytnamis, daug erdvesnis ir patogesnis už pirmąjį. Tai 16 butų penkiaaukštis, pusė butų 5 kambarių, pusė – 4. Didesni – 103 kv. m, mažesni – 93 kv. m naudingojo ploto. Butai su šildomomis grindimis ir bidė – absoliučiomis naujienomis to meto vilniečiams.

Didieji butai paskirti rašytojams Alfonsui Bieliauskui, Algirdui Pociui, A. Maldoniui, Vytautui Radaičiui, Jonui Lapašinskui, J. Požėrai, M. Sluckiui ir literatūros kritikui Kaziui Ambrasui. Mažesnieji – rašytojams Raimondui Kašauskui, Jonui Avyžiui, Vytautui Rudokui, Kaziui Marukui (Marijonui Krasauskui), V. Sirijos Girai, Ievai Simonaitytei, J. Macevičiui ir literatūros istorikui Broniui Raguočiui (2 pav.).

Vėl įvyko rokiruotės: rašytojai, persikraustę į Švyturio gatvę, atlaisvino butus Antakalnio g. 8. Ten atsirado laisvos vietos Jonui Lankučiui, Sauliui Šalteniui, dar keletui Pegasą balnojančių asmenų.

 

Trečiasis – Mildos g. 31, 33

Rašytojams vos atšventus įkurtuves Švyturio g. name, tapo aišku, kad butų stoka ne sumažėjo, o padidėjo. Todėl Rašytojų sąjungos vadovybė tais pačiais metais teikė paraišką Literatūros fondui, kad šis finansuotų ne vieno, o dviejų tokių namų, iš viso 32 butų, statybą. Po kelerių metų Mildos gatvėje skirtas sklypas, kuriame tilptų du namai.⁶

1980 m. pavasarį Mildos g. 31 iškilo 16 butų namas, po dvejų metų greta, Mildos g. 33, – dvigubai mažesnis aštuonbutis. Abu namai vieno stiliaus, su šlaituotomis raudonų čerpių mansardomis, jų butai beveik atitinka šiandienos komforto reikalavimus. Kiekviename bute įrengta po atskirą darbo kabinetą, į kurį iš koridoriaus patenkama pakilus nedideliais laipteliais.

Didesniame name, Mildos g. 31, butus gavo rašytojai Algimantas Zurba, Jonas Mikelinskas, Vytautė Žilinskaitė, Saulius Šaltenis, Ramūnas Klimas, Romualdas Lankauskas, Vytautas Kubilius, Vytautas Petkevičius, Eugenijus Matuzevičius, Antanas Drilinga, Vytautas Rimkevičius, Juozas Aputis, A. Markevičius, Petras Bražėnas, Rašytojų sąjungos darbuotojas Stasys Minkevičius.

Mažesniame, Mildos g. 33, įsikūrė Jonas Mačiukevičius, Grigorijus Kanovičius, Valentinas Sventickas, Juozas Bulota, Mykolas Karčiauskas, Justinas Marcinkevičius, Pranas Raščius ir Algimantas Bučys.

„Rašytojų name gyventi malonu: visi savi, sutariam, susitinkam, pabendraujam. Būdavo ir didelių susibūrimų. Bene didžiausias – atsisveikinimo vakaras su Kanovičiais, nusprendusiais išvykti į Izrae­lį. Neįprasta, tačiau šventė vyko Irenos Bučienės bute, kuri viską ir režisavo. Grigorijaus garbei šalia namo pasodinom medelį. O jo žmona Olga Makarovna simboliškai paliko kaimynams mažų daiktelių: pjaustymo lentelių, indelių uogienei ir panašiai. Kitą kartą vėl panaši situacija: Jonas Mačiukevičius paskelbė parduosiąs butą. Tada pas jį sugužėjo visi namo gyventojai. Užsibuvom ilgai... O nemaloniausias momentas man būdavo išnešti šiukšles, kai atvažiuodavo šiukšlių mašina. Tada būtinai susitikdavau kaimyną, apie kurio kūrybą būdavau neseniai parašęs kritinį straipsnį. Ta proga jis man ir pasakydavo visas savo nuoskaudas“, – prisiminė V. Sventickas.⁷

Šiandien didžiajame name likę du senieji gyventojai: Saulius Šaltenis ir Petras Bražėnas. Mažesniajame – Valentinas Sventickas. Aštuonbučio viduje galima rasti atminimo ženklą. Laiptinėje tarp antro ir trečio aukšto, šalia 6 buto, kuriame gyveno ir mirė Justinas Marcinkevičius, kabo įrėminta jo fotografija.

 

3 pav. Trečiasis rašytojų namas, Mildos g. 33, 2020 m. birželis.

 

Ne už valdžios, o už skaitytojų pinigus

Pastaraisiais dešimtmečiais plačiai paplito išmonė, kad sovietinė valdžia anais laikais „papirkinėjo“ rašytojus ir kitus menininkus statydama jiems namus, suteikdama įvairiausių privilegijų ir lengvatų. Iš tikrųjų jokia valdžia – nei miesto, nei respublikos, nei sąjungos – socialiniais rašytojų reikalais nesirūpino. Tai buvo specialios, didelės ir turtingos organizacijos – Literatūros fondo – priedermė.

1945 m. įsteigtas SSRS literatūros fondo Lietuvos skyrius (dažniausiai vadintas tiesiog Litfondu) akumuliavo lėšas iš leidyklų, teatrų ir kitų įstaigų, naudojančių literatūros kūrinius, ir iš jų statė rašytojams namus. Visos leidyklos Litfondui turėjo pervesti 15 proc. nuo autorinių atlyginimų, išmokėtų rašytojams ir vertėjams, o teatrai – 2 proc. nuo pajamų iš spektaklių, pastatytų pagal literatūros kūrinius. Ilgainiui susikaupdavo didelės sumos, nes autoriniai atlyginimai (honorarai) tada būdavo tikrai nemenki. Pavyzdžiui, poetui Justinui Marcinkevičiui „Vagos“ leidykla per penkerius metus (1967–1971 m.) honorarų pavidalu išmokėjo 64 469 rublius.⁸

Didžiąją dalį pajamų fondas gaudavo iš leidyklų, tad, galima sakyti, rašytojų namų statybą apmokėjo knygas pirkę skaitytojai. O valdžia čia niekuo dėta.

 

Istorinė užmarštis

Šiandien ant Švyturio ir Mildos g. namų jokių ženklų, liudijančių rašytojišką jų istoriją, nėra. Namai, ir tiek. Antakalnio g. namo paženklinimas kiek gausesnis.

1986 m. pabaigoje, pasklidus žiniai, kad Antakalnio g. 8 kieme miesto valdžia planuoja statyti dar vieną gyvenamąjį namą, rašytojai subruzdo ir parašė protestą vyriausybei, kuriame pranašavo: „Ant rašytojų namo kabo atminimo lentos, skirtos A. Gudaičiui-Gucevičiui, A. Jonynui. A. Miškiniui, J. Dovydaičiui. Iš anksčiau gyvenusių galima paminėti rašytojus T. Tilvytį, B. Pranckų-Žalionį, V. Mozūriūną, K. Kubilinską, Just. Marcinkevičių, J. Avyžių, M. Sluckį, A. Bieliauską, A. Baltakį, A. Maldonį. Praeis kiek laiko, tikriausiai ir jiems bus atminimo lentos. Galima drąsiai teigti, kad ateityje visas namas bus memorialinis.“⁹

 

4 pav. Atminimo lenta poetui A. Jonynui, Antakalnio g. 8, 2020 m. birželis. Autoriaus nuotraukos.

 

Kaip smarkiai jie klydo! Namas netapo memorialinis, o memorialinių žymių netgi sumažėjo. Dingo 2 iš 4 atminimo lentų, kurios kabėjo prieš trečdalį amžiaus. Pastato vidurį šiandien puošia atnaujinta memoria­linė lakūno ir rašytojo J. Dovydaičio lenta, o dešinėje po vešliais vijokliais slepiasi 1979 m. balandį atidengta dvikalbė memorialinė lenta poetui Antanui Jonynui, kurią sukūrė dailininkas Erikas Varnas (4 pav.). Ją pamatyti galima tik tikrai žinant, kad ji ten yra.

 

¹ Vilniaus vykdomojo komiteto sprendimas dėl butų paskirstymo naujame Antakalnio g. name, 1958-10-03, VAA, f. 761, ap. 9, b. 638, l. 301–304.

² Lietuvos tarybinių rašytojų sąjungos raštas Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pirmininkui, 1964-09-03, VAA, f. 761, ap. 9, b. 987, l. 71–72.

³ „Nevienareikšmės situacijos. Pokalbiai apie sovietmečio literatūros lauką.“ Sudarė Rimantas Kmita. – V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015, p. 156.

⁴ Antakalnio g. 8 namo gyventojų raštas LTRS Ministrų Tarybos pirmininkui, 1986-11-12, VAA, f. 761, ap. 9, b. 2752, l. 72.

⁵ Vilniaus vykdomojo komiteto sprendimas dėl butų paskirstymo Muziejaus g. name, 1963-10-04, VAA, f. 761, ap. 9, b. 895, l. 85.

⁶ Vilniaus vykdomojo komiteto sprendimas dėl žemės sklypo skyrimo rašytojų namo statybai Mildos gatvėje, 1975-12-12, VAA, f. 761, ap. 9, b. 1652, l. 35.

⁷ Pokalbis su literatūros kritiku Valentinu Sventicku, 2019-03-19. Garso įrašas iš autoriaus archyvų.

⁸ Alfonsas Bieliauskas. „Anapus Rubikono“. IV knyga. – V.: „Pradai“, 2001, p. 499.

⁹ Antakalnio g. 8 namo gyventojų raštas LTRS Ministrų Tarybos pirmininkui, 1986-11-12, VAA, f. 761, ap. 9, b. 2752, l. 72.