Donata Mitaitė. Mano istorijos (IV)

Vienintelis man rašytas trumputis Czesławo Miłoszo laiškelis visai neseniai buvo išniręs iš jį pasiglemžusių popierių, bet ir vėl ten nugrimzdo. Tada rinkau medžiagą monografijai apie Tomą Venclovą. Turbūt Ramūnas Katilius man pasakė, kad vasarą į Vilnių atvažiuos Miłoszas, ir davė jo adresą: parašyk, gal sutiks pakalbėti apie savo draugą. Atsakymas atėjo greit: apie Venclovą – visada. Bet įspūdingiausia man pasirodė laiško pabaiga: „Apie mano buvimą Vilniuje viską žinos profesorius Algis Kalėda.“ Aišku, profesorius juk Miłoszo kūrybos vertėjas ir tyrinėtojas. Toliau rūpestingai, didelėmis raidėmis (poetas turbūt jau prastai matė) užrašytas Kalėdos buto Šeškinėje adresas ir telefono numeris. Paskambinau tuoj pat: „Žinai, iš kur tavo telefoną gavau?! Miłoszas man jį parašė!“ Linksmybės priežastis buvo paprasta: jau gerą dešimtmetį numerio skaičiukus mokėjau atmintinai – nuo pat pirmos dienos institute su Algiu dirbome viename skyriuje, net viename kabinete. Nežinia, kodėl, jau padariusi daugybę interviu, vasaros rytą staiga užsikirtau ir vėl paskambinau Algiui: „Jei tu su manim kartu neisi, aš neisiu... neisiu, tikrai neisiu...“ Keturiese jaukiai sėdėjome prie staliuko viešbučio kiemelyje. Kalbėjausi su Miłoszu, Algis – su Carol, jo žmona, kartais kokia nors tema sujungdavo visus į bendrą pokalbį. Liko diktofono įrašas, keli puslapiai interviu. Būčiau nepaprastai dėkinga, jei garbusis nobelistas praneštų man naujausią savo vertėjo telefono numerį. Jis juk tikrai jį žino.

Valentyn Odnoviun. Kalėjimo vienutės stebėjimo akutė. KGB kalėjimas, Ryga, Latvija

* * *

Kartais kalbu nonstopu, nors ir stengiuosi neleisti sau tokio kitą žmogų užgožiančio kalbėjimo srauto: kitas juk nekaltas, kad gyvenu viena. Tačiau jau seniai esu pastebėjusi, kad nemažai mano toli gražu ne vienišų pašnekovų ir telefonu, ir susitikus atkalba ir už save, ir už mane. Tokiu pat nonstopu. O kartą einančią į darbą mane sustabdė visai padoriai atrodantis apyjaunis tipas. Ilgai aiškino, kad jam nieko iš manęs nereikia, kad jis už viską užmokėsiąs, bet gal galėčiau nueiti su juo į kavinę išgerti bent sulčių, jei alkoholio nenoriu. Jis negalįs gerti vienas, jam būtinai reikia šnekėtis. Kavinė „Sakwa“ buvo už dešimties žingsnių, bet iš pat ryto neturėjau entuziazmo leistis į nuotykius. Nežinau, kuo jie būtų pasibaigę, gal būtų tekę užmokėti ir už jį, ir už save.

* * *

Iš pat ryto sėdžiu prie kompo Vilei­šių rūmuose. Ten, kaip žinot, ir Vasaros gatvė visai netoli. Iš pradžių lyg nedrąsiai prasidaro, paskui ir plačiai atsiveria kabineto durys. Toks nebejaunas, aptrintas tipas su barzdele. Nespėju prasižioti „ko jūs norėjot?“, o jis plačiais žingsniais greit prieina visai prie manęs ir tiesiai į veidą: „Tu negraži, aš tavęs nevesiu.“ Apsisuka, išeina. Ir ką man dabar ant tų užpernykščių rugienų daryti?

* * *

Prieš keliolika metų trumpai dirbau instituto administracijoje. Ruošėmės minėti Vasario 16-ąją. Pati parašiau skelbimą: „Vasario 13 dieną, penktadienį, 13 valandą...“ Nesiekėm dvigubinti tų tryliktukų, tiesiog apie Vileišių rūmuose saugomus meno kūrinius ta proga papasakoti pažadėjęs Romualdas Bud­rys galėjo pas mus ateiti tik 13 valandą. Sugiedojom Lietuvos himną, išklausėm Budrio paskaitą. Švediškas stalas. Galų gale viskas nusibodo, susiradau veiklos – išnešti tuščius butelius. Susigriebiau juos į glėbį, artimiausia šiukšliadėžė – tualete. Čia vienas butelis išslysta iš rankų, krinta, kliudo klozeto kraštą, subtilus garsas, klozetas skyla. Atsisėdusi ant gražių instituto laiptų beveik isteriškai juokiausi. Pirmąją kitos savaitės darbo dieną, vasario 17-ąją, žuvo mano ilgametis skyriaus vadovas Vytautas Kubilius (taigi tai 2004 m.), su kuriuo kelerius metus sėdėjom darbe prie sustumtų stalų nosis prieš nosį. Nerimtai kalbėdavomės ne mažiau nei rimtai. Kubilius mane negailestingai traukė per dantį. Gal, kad jautė – neįsižeidžiu, tačiau nors ir bejėgiškai bandau atsijuokauti. Jau po jo laidotuvių pagalvojau: nebesužinojo jis mano naujų nuotykių, o būtų pjovęs ilgai ir atkakliai. Ir visos detalės šitam siužete jam būtų buvę didžiai reikšmingos: instituto mokslinė sekretorė (!) tuščiu brendžio buteliu (!) suskaldo instituto klozetą (!).

* * *

Savo kirpėją ir manikiūrininkę pažįstu seniai, su abiem kalbu pramaišiui: rusiškai ir lietuviškai. Manikiūrininkė, jauna, inteligentiška persikvalifikavusi pradinių klasių mokytoja, kilusi iš Visagino, krapštydamasi prie mano rankų, pasakoja, kokio koncerto pasiklausyti buvo nuėjusi, kokią parodą matė Dailės galerijoje. Pagyvenusi kirpėja, darbo dienai baigiantis, pasijunta pavargusi ir nelaiminga: „Vy posmotrite, kakaja tolstaja ja stala, ja tolsteju ne po dniam, a po časam... Tolstaja, protivnaja, prosto neobjatnaja kakaja-to, kak... Rossija. Nu, v toj pesne...“* Manikiūrininkė bando aiškinti, kad tos man nežinomos dainos stilius aukštasis, o ponia Zina čia kalbėjo žemuoju, gal tai nedera... Nežinau, ar dera, tačiau aš tokio palyginimo tikrai nesugalvočiau.

* * *

Mamos, jau našlės, aplankyti į vienkiemį atėjo moteris iš kaimo. Apsidairė ir pareiškė, kad pirmiausia ji čia iškirstų visus medžius. „Kam dabar juos kirsti?“ – nesuprato ilgą amžių po dideliais medžiais nugyvenusi mama. Tiesą sakant, ne visai taip. Tai man liepos visą laiką atrodė didžiulės, o mama su dėde, vaikai būdami, senelio nurodymu jas sodino. „Kad matytum, kas ir iš kurios pusės ateina tavęs papjauti“, – buvo paaiškinta. Visaip su tuo senų žmonių papjovimu vienkiemiuose buvo ir tebėr, bet dėl abejotinos žinios, kas ateis jos pjauti, medžių paaukoti mama nenorėjo.

* * *

Už tuščią smalsumą, žinokit, reikia mokėti. Grįžau namo, įlindau į džinsus, nusprendžiau, kad labai noriu pomidorų ir išėjau į Kalvarijų turgavietę. Nusipirkau, bet atgal pasukau pro drabužių paviljonus. Nieko nereikėjo, šiaip sau. Žiūrinėju sijonus. Šiaip sau žiūrinėju. Pardavėja įvertina situaciją, sako, kad tas, kurį laikau rankose, labai geras, lieknina. Rodo kitą: „Va, jeigu jūs šitą užsisegsit, tai būsit dar baisesnė.“ Pritrūkau komentarų. Ne, nemanau, kad esu labai liekna ir grakšti, bet kad galėčiau būti tik „dar baisesnė“?.. Sakykim, situacija paveldėta. Kadaise tėvas, nebežinau, kodėl vienas, be mamos, nuvažiavo į Šiaulius pirkti kostiumo. Toks nelabai jaunas žmogus iš kaimo. Užėjo į parduotuvę ir paklausė pardavėjos, ar turės jam kostiumą. Pardavėja jį nužvelgė ir pasakė: „Ne, pas mus kostiumai tik normaliems žmonėms.“ Iki gyvenimo galo tėvas vis juokėsi, kad jis –­ nenormalus. O buvo aukštas, stambus, bet, kaip sunkiai dirbantis kaimo žmogus, tvirtas. Ir humoro jausmas jo neapleido iki pat galo.

* * *

Ar pasakytumėt Mindaugo karūnavimo metus pažadinti iš miego? Aš nepasakiau. Anksti rytą man paskambino draugas iš Estijos, paklausė, kuriais metais buvo karūnuotas Mindaugas. Pasakiau: „Atleisk, neprisimenu. Aš miegojau...“ Juoktis pradėjom beveik kartu.

 

* Rus. „Pažiūrėkit, kokia stora aš pasidariau, aš storėju ne dienom, o valandom... Stora, bjauri, tiesiog tokia neaprėpiama, kaip... Rusija. Na, toj dainoj...“