Iš ciklo „Augau teatre“
Juozo Grušo vardas namuose skambėjo taip, lyg kalbėtume apie giminę. Apie vyresnįjį žmogų – pagarbiai, su šiluma, atsargiai, kaip apie saviškį. Tasai Grušo „Herkus Mantas“, kurį statė Kauno teatre Henrikas Vancevičius, įsirėžė mano sąmonėj kaip kažin kas tuo laiku pavojinga, neleistina, audringa ir visus, esančius scenoje (dabar suprantu, kad ir salėje), vienijo. O namuose, būdama dar vaikas, girdėdavau: „Grušas sėdėjo salėje. A. supainiojo tekstą, tai baisiai dabar nervinasi, ką Grušas pasakys.“ O dramaturgas aktoriams nepriekaištavo. Nesvarbu, kas buvo statoma, „Herkus Mantas“, „Barbora Radvilaitė“, „Švitrigaila“, „Gintarinė vila“ ar „Unija“. Tardavosi su režisieriais, žinoma, ir pasiginčydavo, tačiau nesikišdavo į spektaklio gimimo procesą, juoba nerodė nepasitenkinimo ar pretenzijų po premjeros. Tėvai nuolat stebėjosi ir žavėjosi tokiu dramaturgo tolerantiškumu. „Aš savo padariau, – sakydavęs Grušas (ši citata iš tėvelių pasakojimo), – toliau – nebe mano reikalas.“ Buvo itin paslankus, o „Herkaus Manto“ scenos juk gimdavo ir keisdavosi, dirbant drauge su Vancevičiumi. (Manau, tas pat buvo ir Jonui Jurašui statant „Barborą Radvilaitę“.) Vėliau jau dėl amžiaus ir ligų į teatrą ateidavęs vis rečiau, apsilankydavęs premjerose. Kaip visi pasitempdavę, Grušui pasirodžius. Mylėjo aktorius, po spektaklio laukdavo jų vestibiulyje prie laikrodžio, sėdėdavo tyliai šypsodamasis. Ir kviesdavosi į „Tulpę“ – tuo metu vieną prašmatniausių Kauno restoranų. Grimo kambary skambėdavo moterų šposai ir pasitarimai: „Gražina, apačioj tavęs laukia rašytojas, tu šiandien eisi pietauti!“ – „Ne, Dana, šiandien pati eik, juk tu Kristiną vaidini!“ – „Na ir kas... – atsako mano mama jaunai Balandytei. – Užtat tu – Nomedą!“ – „Jau žinau, – sako Gražina, – tegu eina Vrublis (Vrubliausias) su Leo!“ Į „Tulpę“ eiti su dramaturgu buvo dvasinės (ir ne vien) prabangos reikalas. Grušas visuomet dosniai vaišindavo. Artistai to dosnumo ir varžėsi, ir jautėsi už jį labai dėkingi. Kai dramaturgas sėdėdavo repeticijose, čia pat taisė tekstą, pasitardamas su režisierium.
Po repeticijos su dramaturgu Juozu Grušu grimo kambaryje. Iš kairės į dešinę: D. Zelčiūtė, aktoriai K. Genys, A. Tarasevičius, B. Raubaitė, G. Balandytė, J. Grušas, D. Juronytė. Apie 1975 m.
Jau iš kitų spektaklių repeticijų man įsirėžė atmintin audringi Vancevičiaus gestai: nervingai perbraukiami atgal plaukai, judrios, mostaguojančios rankos, ūmus iššokimas iš salės į sceną ir mizanscenavimas; mažais žingsneliais režisierius nulekia laipteliais žemyn ir aukštu balsu, švelniai, bet įsakmiai užburia artistus: „Na, pamėginam šitaip!“ Vėliau viskas keisis – tiek laikas, tiek patys žmonės. Tačiau tos ugnies, kai po teatro namus skraidžioja vienijanti kūrybos dvasia, būdavo apimti visi. Tėvai grįždavo namo ir mažiausiai dar porą valandų kalbėdavo apie medžiagą, kaip tėtis sakydavęs, ir sprendimus. Mes su seseria, tūnodamos savo kambaryje greta virtuvės, girdėdavome pakeltus tėvų balsus. Labai jaudinausi, kad tik jie nesipyktų. Kristina, mano sesuo, priglausdavo ausį prie elektros lizdo. „Ai, nieko baisaus, čia ne dėl mūsų, jie apie teatrą ginčijasi...“ Tačiau kylantį toną ištverti abiem būdavę sunku. Sesuo pirmoji eidavusi į pražvalgas ir trumpam pabūdavo garo nuleidėja. O po kurio laiko – vėl tas pats, nė vakarienės nereikia. „Tu neteisus! – aiškindavo tėveliui mama. – Reikia minties!“ – „Argi čia menas?! Minties... – putodavo tėtis. – Kuo tu laikai žiūrovus, ar jie kokie dundukai?!“ Nebeištverdavau. „Labai prašau jūsų... – drebančiu balsu ir jau po truputį ašarodama imdavau inkšti. – Nesipykite! Tik nesipykite!“ Tėvai pritildavo, imdavo aiškinti, kad jie ir nesipyksta. „Matai, mamytė truputį spektaklio sprendimo nesupranta...“ – mane guosdamas mėgindavo paaiškinti ir pasiteisinti tėtis. „Tai aš nesuprantu?!“ – vėl užsiliepsnodavusi mama.
Tėtis, mama ir mes su seseria, 1964-07-27. Nuotrauka iš D. Zelčiūtės šeimos archyvo
Aš dažnai prisimenu ugnį. Tą baisų vaidinimą atviroje erdvėje, kai „Herkus Mantas“ kažkokios šventės proga buvo rodomas Dainų slėnyje. Mane pasiėmė pažiūrėti tos galingos misterijos po atviru dangumi. Paaiškino, parodė, ant kokio suoliuko galiu sėdėti, o jei ko nors norėsiu – kaip prieiti prie muzikos paleidėjo A. Kučinsko ar butaforo Alberto, ar grimerės Brigitos. Ir dabar dar akyse – jaudinančios ano vakaro švíesos tarp galingų ąžuolų, televizijos autobusai su laidais, akmeninis aukuras vidury Dainų slėnio, minios žiūrovų. Akimis seku vis pasirodančią mamą su maža metalo karūna ir vėjyje plevėsuojančiu baltu nuometu. Visur laužai, audringas debesuotas dangus, vėjas. Ir spektaklio finale – to spektaklio, kurį jau daug kartų mačiau – mane apima siaubas: Herkaus Manto mylimąją, t. y. mano mamą, neša sudeginti. Prie tikro laužo. Imu verkti. Paskui jau – klykti. Nepamenu, kaip prie manęs atsiranda kažkuris iš technikinio – tuo metu taip vadindavo visus teatre dirbančius spektaklio pagalbininkus. Pamenu tėvų barnį važiuojant namo, t. y. kylant nuo Dainų slėnio kalnu į VI fortą, – pykstasi, kam mama mane pasiėmusi į tą spektaklį. Tėtis į namus netrumpą kelią nuo autobusų stotelės parneša mane ant rankų. Nusiraudojusi po viso siaubo krentu į miegą. Bet yra kitokių „Herkaus Manto“ blykstelėjimų. Tokius perlus teatro žmonės (įskaitant ir vaikus) įsimena ilgam.
Dovilė Zelčiūtė su mama, aktore Danute Juronyte
Vienas iš prūsų kariūnų dramoje turi kviesti visus į mūšį šūksniu: „Pulkim pilį! Pulkim pilį!“ Nežinau, ar iš tiesų aktorius, tą frazę tariantis, tuo metu buvo „iš po vakar“, ar tiesiog, kaip retkarčiais scenoje nutinka, jam susipynė liežuvis. Ir viename vaidinime kariūnai, ruošdamiesi masinei scenai, išgirsta: „Pilkim pulį! Pilkim pulį!“ Niekas nebegali iš juoko nei pilti, nei pulti, nei apskritai pajudėti. Leipėdami kariūnai sueina „be ugnies dvasios“ į sceną ir negali nė pažvelgti į nustebusį ir nieko nesuprantantį kolegą.
Tėtis, aktorius Leonardas Zelčius su seserimi Kristina, 1957 m. pavasaris
Ugnis mane pasigavo ir spektaklyje „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Šią L. Ustinovo ir O. Tabakovo pjesę pagal brolius Grimmus Kauno scenoje pastatė mano tėtis (1963 m.). Tai buvo sceninė pasaka, kupina stebuklų, kuriais tikėjau, nors puikiai supratau, jog esu teatre. Užburianti Janinos Malinauskaitės scenografija, iš aukštybių nusileidžiantis surakintas ir įkalintas Princas – aktorius Antanas Kurklietis, gražuolė, bet bauginanti Karalienė-Ragana – aktorė Antanina Mackevičiūtė, mažutė, žvitrių akių, baltą ilgą suknelę vilkinti Snieguolė – aktorė Danutė Strakšytė, nykštukai, kurių vienas – aktorė Regina Varnaitė, kitas, regis, vardu Sekmadienis, – aktorius Vytautas Eidukaitis, ir dar penki jų broliai... Daugelio Nykštukų, o ir Snieguolės su Ragana šiandien jau nebėra tarp gyvųjų. Bet kokie jie gyvi manyje. Vienoje scenoje Karalienė-Ragana paverčiama Varle. Tą Varlytę vaidino ne vienas teatro vaikas. Mano sesuo taip pat. Bet „varlės“ išaugdavo personažo žalią kostiumą. Todėl atėjo ir mano eilė tapti Varlyte. Turėjau laukti ženklo, kol prie pat dekoracijos, už kurios slėpdavausi, laukdama savo pasirodymo, plykstelėdavo ugnis. Tada per visą sceną uoliai kvaksėdama nušokuodavau į užkulisius. Tėtis su manimi parepetavo tą scenelę kelis kartus, „padarė įvedimą“, kaip teatriniu žargonu sakoma. Tačiau nepabandė veiksmo su pačia ugnimi. Aš siaubingai bijojau, kad mane ta ugnis padegs, ėjau kaip pasmerkta. Mama stovėjo už nugaros, mane prilaikė, aiškino, kad ugnis šalta, tikrai neužsidegsiu. Kai kažkas plykstelėjo, atsitūpiau, pasigirdo tylus ir gailus: „Kva kva, kva kva...“
Tėtis, aktorius Leonardas Zelčius. Nuotraukos iš D. Zelčiūtės šeimos archyvo
„Viskas gerai!“ – po „premjeros“ sveikino tėvai, nors mama matė, kas su manimi darosi. Prašydavau, kad stovėtų kaskart už nugaros, kol teks šuoliuoti. Ta Varlė ir dabar man – kažin kas antgamtiška. Pasakos gyvūnas... Vis primenu dukrai: „Atėjus laikui, manęs nekremuokite.“ Nušokuosiu kitaip.