Dovydas Kiauleikis. Iš Nidos knygyno dienoraščio

Nidoje, priešais marias, „Kitos knygos“ kasmet įkuria „Vasaros knygyną“ su atrinktu asortimentu iš daugelio leidyklų. Čia pasikeisdami sukasi leidyklos darbuotojai, kasdien fiksuoja akimirkas ir dalinasi su Vilniuje likusiais kolegomis. Įspūdžių iškarpose – pirkėjų portretai, apkalbamos knygos ir, aišku, pajūrio orai, surašyti knygyno sumanytojo Dovydo Kiauleikio.

 

 

Birželio 19 d.

 

Gerai, kad šiemet knygyno atidaryme buvo skirtingi autoriai – vieniems labiau imponavo Kunčius, kitiems – Kulvinskaitė. Keletas žmonių komentavo: „Kaip čia sugebėjote tiek žvaigždžių prisikviesti?“ Dar juokingas komentaras, kad pernai buvo taip vulgaru (vyko Pliuros skaitymai), o šiemet – taip gražu.

 

Birželio 21 d.

 

Knygynas pilnas personažų.

Pirmoji klientė vakar – garbaus amžiaus dama. Prie naujienų stalo iškart pasičiupo „Vienuolyno kroniką“ (kažkokios Saramago dienos vyksta! Dar ir „Aklumas“ įsigytas), klausia, kas čia per knyga. Automatiškai pagalvojau, kad ji žino autorių, ir pradėjau suokti, kad ši kitokia nei seniau leistos, istorinis romanas, yra meilės. O ji, pasirodo, išvis to Saramago nežino, tad teko pradėti nuo pradžių. Visgi nusprendė pirkti. Ir dar numetė pastabą, kad mėgsta literatūrą su detektyvo elementais. Aišku, iškart pasiūliau Olgos „Varyk...“. Paėmė abi.

Tos damos vyras visą laiką trynėsi lauke, į knygyną net neužėjo. Čia irgi toks tipažas, ar pastebėjot? Kiek yra vyrų, besitrinančių lauke, kol moteris bando greit išsirinkti knygą.

Kitas vaikinas, kurį matau visą dieną marširuojantį palei marias su ausinėmis, ateina kas antrą dieną po knygą nusipirkti. Įdomu, kada jas perskaito, nes vien tik marširuoja.

Dar vieni personažai – triukšmingos šeimos su mažamečiais vaikais. Varge, varge. Užklupo lietus, tad atpuolė tokia su dviem mažiais. Anie viską ima, meta ant žemės, prilaistė visur vandens, pasičiupo grojančią knygą ir prisėdo su tėčiu ant sofos. Ir grojo, grojo, grojo. Meldžiau Dievą, kad greičiau lietus pasibaigtų. Kai pasibaigė, išdūmė viską griaudami. Gerai, kad tą grojaknygę nusipirko ir dar mama „Kirkę“ pasiėmė. „Labai pas jus faina, ateisim dar rytoj.“ Na, jei išleis 40 Eur, gali grįžti, iškentėsiu.

 

Liepos 14 d.

 

Visiškai susimaišė mūsų grafikai: Virginija būdavo iki Joninių, o šiemet – po Joninių, per Thomo Manno festivalį būdavo Asta, o šiemet – aš. Žmonės sutrikę! Virginijai kažkas aiškino, kad per ketverius knygyno metus ją mato pirmąkart, o šiandien Aurimas Švedas pasigedo Astos, nes ji visada būdavo, kai jis su šeima niduodavosi. Sumaištis!

Vakar knygyne vyko pokalbis su Narušyte apie „Lietuvos menininkes“, anšlago nebuvo, bet ji atsivedė kelias drauges menininkes, iš Meno kolonijos atbėgo pavėlavę menininkai, visi eurekiečiai iš Preilos, dar keli svetimi ir buvo nemažai žmonių. Pats pokalbis visai OK, jau 5 kartus viską girdėjau, tad sunku objektyviai vertinti. Be to, intensyvios bendravimo ir gyvenimo dienos prieš tai padarė savo – kalbindamas jaučiausi pavargęs, žiovavau viduje ne iš nuobodumo, o nuo oro trūkumo. Man atrodo, po renginio ore tvyrojo vyno ir vakarėlio atmosfera, bet niekas nepakūrė, nepašeimininkavo, tad visi dar gerai apsipirko ir išsiskirstė. Jei per Rykštaitės dieną pasiekėm šios vasaros apyvartos rekordą, tai Narušytės diena tik keliais šimtais atsiliko. Labai gerai – menininkės nenusileido influencerėms.

Šiandien atėjo tokia pora, kokių 40–50 metų. Simpatiški, bet nemadingi, paprasti prakutę žmonės, iš tarmės spėju, kad tauraginiai. Sukosi dviese tarp stalų, bet taip nedrąsiai, kažkaip jiems nejauku buvo. Paklausiau, kaip sekasi. Sako: „Parekomenduokit ką nors. Kas dabar populiaru?“ Keistas klausimas. Perklausiau, kas jam įdomu, ką pats skaitė įdomaus. Taip sutriko, susinepatogino. „Ai, tiesiog, kažką populiariaus pasiūlykit.“ – „Hm, tipo lengvo? Ar kas Nidoj populiaru?“ Supratau, kad visai neskaitantis žmogus ir dėl to gėdijasi. Tokio dar nebuvau sutikęs. Paprastai ateina ir be problemų sako: „Nelabai skaitau, bet užsimaniau ką nors paskaityti, patarkit.“ O čia toks kaip vaikas, susinepatoginęs. Žmona sako: „Kokia tikra istorija būtų įdomu, žiūrime dokumentikas.“ Pasiūliau „Nieko nesakyk“, susidomėjo. Pats išsirinko „Mažą gyvenimą“ ir paprašė paauglei dukrai lietuviško ko nors lauktuvėms, daviau Žilinsko „Bėglius“. Bet įdomiausia, kad susimokėjęs kortele paskutinę minutę jau beišeidamas vyras atsidarė piniginę ir padėjo ant stalo 10 Eur: „Čia jums už pagalbą.“ Net sutrikau, sušukau: „Nejuokaukit, tikrai nereikia.“ Bet jau išdūmė. Pirmąkart gavau arbatpinigių už knygų pardavimą. O dar įdomiau, kad žmonės nori skaityti, nežino, nuo ko pradėti, ir gėdijasi. Tikiuosi, užsikabins, „Nieko nesakyk“ – geras variantas.

Dar buvo pažįstama moteris iš kultūros lauko. Jie su vyru čia antrą savaitę, sako nebegali sulaukt pirmadienio, kada namo važiuos, atsibodo. Kažką apie Th. Manno festivalį pasakiau, tai: „Oi, nuo kultūros bloga, per atostogas tikrai ne.“ Na, galima suprast. Ir tada paklausė, ar turim ką nors labai šlykštaus. Aišku, turim – nusipirko „Grožį lyg žaizdą“, paskaitinėjus jai pasirodė pakankamai šlykštu.

Aira vis pakomentuodavo, kad pardavimai šiemet nesiekia pernykščių. Tai ką? Tiesiog Nidoje žmonių mažiau. Tą pajutau pats: pustuštis miestas, „Maximoj“ maisto yra, o eilių nėra, net kavinės užsidaro anksčiau 23-ios valandos. Labai faina, nes Nida nuosta­bi be žmonių pertekliaus. 

 

 

 

Liepos 16 d.

 

Vakarykštis rytas tuščias, tik malėsi toks vyras, apsirengęs visai ne kaip atostogautojas, ir kas antrą knygą tikrino telefone. Po kurio laiko: „O jūs turit savo kompiutery visų knygų sąrašą?“ Sakau: „Turiu galvoj.“ – „Gal turit Morkūno knygą? Neatsimenu pavadinimo.“ – „Turim“, – sakau. „Unikali vieta! Žinojau, kad pas jus rasiu.“ Išties „Pakeleivingų stočių“ tiražas pasibaigęs.

Po jo atėjo moterys, dalyvaus Th. Manno festivalyje. Šnibždasi tarpusavy, kad reik nusipirkti jo knygą. Sakau, va, „Užburtas kalnas“ – paskutinis egzempliorius, niekur nebėra (liko iš pernai). Apsidžiaugė, paėmė.

Vidurvasaris, matosi, kaip pasikeitė lankytojų profilis – pradėjo judėti Sally Rooney. Nė vienos nebuvom pardavę, jau galvojau, kad be reikalo po 10 vienetų užsakiau. Tereikėjo išlaukti.

Atėjo Auštrevičius su žmona. Ši iškart rodo telefone knygyno feisbuko puslapį su Maya Angelou: „Ar dar turit? Ir dar ieškau kažkokios knygos apie Vilniaus suvenyrus.“ Turim ir tą (čia „Lapo“ išleista prie parodos Vilniaus muziejuje).

Pagaliau perka viską – ir „Obedą“, ir „Mažąjį O“, ir ŠMC pokalbius apie meną. Daug kas perka dovanas – gan keista atvažiavus į kurortą pirkti dovaną. 

 

 

Liepos 31 d.

 

Atėjo tokia žemaičių pora (na, moteris nelabai žemaičiuoja, bet vyras – labai maloniai!). Kasmetiniai tokie, iš serijos, kai vyras neskaito, o moteris kaip pašėlus – nors ir dirba bibliotekoje! Vyras šnekus, fainai pakalbėjom. Sako: „Nesuprantu, kaip į Nidą kraštiečiai nevažiuoja. Per dvi savaites nė vieno pažįstamo nesutikom, šnektos savos neišgirdom. Aną dieną tik koncerte kažkokiam buvom, žiūriu, tokia motriška (koks žodis!) pažįstama. O taigi jūsų kolegė, iš knygyno. Tai nors vieną pažįstamą veidą sutikom.“

Įlėkė šeimynėlė su trimis vaikais, visi po vieną knygą išsirinkti. Bet mama neatsispyrė lietuvių stalui ir tokią eklektiką pasiėmė – Jakučiūną, Žagrakalytę ir Raustytę. Šiemet apskritai daugiau lietuvių perka, domisi. Ne tik dėl renginių, bet bendrai – Grušaitės kokias penkias knygas pardavėm, o pernai nė vienos, tą patį Jakučiūną vakar jau antrą nupirko, o pernai nė vieno.

 

Rugpjūčio 1 d.

 

Uch, rugpjūtis startavo kaip uraganas. Kadangi buvo prastas oras, knygynas zujo lyg bičių avilys. Pavyzdžiui, Smiltynėje šokėjų govalda „Low Air“ filmuoja kažkokį šokio filmą, bet dėl lietaus dienos filmavimas atšauktas. Visi sulipo į autobusą ir atvažiavo praleisti dienos Nidoje ir, aišku, knygynas viena iš stotelių. Kokie 15 žmonių klegėdami siaubė lentynas, nupirko praktiškai visas „Hubrio“ mažikes „Apie“ serijos knygas, visokius „išmokyklinti visuomenę“ ir „vargus dėl lyties“.

Viena moteris guodėsi, kad kavos šiemet nėra, sako, galėčiau aš daryti. Rodau į eilę susimokėti ir klausiu: „Kada?“

Iš bibliotekos parsinešiau 5 vnt. poezijos „Noriu grįžti į Nidą“ – visus iškart ir pardaviau. 

Dar buvo Jonynas. Lietuviai autoriai paieško savo knygų. Šiaip turim jo „Sonetus“, bet kaip tyčia parduoti. Maskoliūnas irgi buvo, kai paklausiau, ar galiu nufotografuoti su jo knyga, labai nustebo, kad ją turim. Su žmona nusipirko dvi (ne savo).

Ai, jau ne pirmą kartą atėjo tokia elegantiška moteris. Atsimenu, kad aną kartą kažko prisiūliau, bet neatsiminiau – ko. Sako: „O, kaip gerai, kad prie jūsų užtaikiau, nes abi jūsų rekomendacijos buvo nuostabios. Fante ir Berlin. Po šių vėl buvau, bet tokį brudą išsirinkau, kad net nepabaigiau („Anglą opijų“).“ Aišku, rankomis tryniau, visada faina pataikyti tiksliai. Dabar išėjo su „Kombinio moterim“ ir „Serotoninu“. Laikau špygas.

Šiandien saulė šviečia, gal bus ramiau (nors norėčiau neramumų).

 

Rugpjūčio 2 d.

 

Nuostabi diena – saulė, vėjukas, ne per karšta, jūra audringa, bet įlįst eina. Aišku, ir knygyne jautėsi – po vakarykščio potvynio buvo atoslūgis. 

Lankėsi ne itin malonių žmonių. Na, manau, viduje jie malonūs, tiesiog tokia maniera, tingi švaistyti energiją. Bet buvo dar smagiau juos apsukti aplink pirštelį. Štai pagyvenusi pora, tokie intelektualai, sliūkina, apžiūrinėja, tarpusavyje kalbasi: „Aš žiūriu ne tik autorių, bet ir leidyklą, ir vertėją.“ Žodžiu, išmanantys. Prieina susimokėti už Szymborskos eilėraščius. Mandagiai, lyg tarp kitko mesteli: „Nelabai radau, ko ieškojau, turiu čia tokį sąrašiuką.“ Man, aišku, azartas. „Įdomu, pasidalinkite, kas čia per sąrašas?“ – „Ai, tokios rekomendacijos. Va, Woolf „Bangų“ norėčiau.“ – „Jo, šitos neturime, neturime „Vagos“ knygų. Ko dar?“ – „Vilkas, bokštas“, šitos tikrai neturėsite, čia apie suvenyrus, tokia nauja (aiškina ji man, tarsi nežinočiau!!!).“ Sakau: „Turim, štai. Ko dar?“ – „Donnos Trat naują?“ – „Hm, gal Tartt, „Mažasis draugas“? Turim.“ – „Oi, pas jus čia viskas taip išmėtyta, nieko nesimato.“ – „Na, čia pagal logiką – negrožinė vienur, romanai kitur. Ar baigėsi jau sąrašas?“ – „Nu, dar vienos, bet šitos tikrai neturėsit. „Vakar“.“ – „Oi, turim.“ Patenkinta nuėjo, dar stabtelėjo su vyru prie „Vienišo miesto“. Vyras sako: „Šita irgi gera, reikėtų.“ Ji pavartė: „Aha, gera. Tik reik žinoti paveikslus, aš nieko nežinau apie tapybą, bus sunku skaityti.“ 

Sėdėjau vienas ir galvojau apie „Sofoklį“. Turi jie pripažintų autorių – Mantel, Coetzee, Rushdie. Geri autoriai, prizai, rimta, o pas mus nė vienos šių autorių knygos per visą vasarą nenupirko. Kaip užkeikta. Net nepopuliarius autorius vis tiek Nidoje kažkiek perka, atranda juos kažkas, apsidžiaugia. O šitie – nors tu ką. Ir ką – pasėji mintį, ateina moteris ir renkasi tarp Žagrakalytės ir „Vilko dvaro“. Vienas šyza, kitas tirštas istorinis romanas. Hm, nenoriu dabar šyzos, ir nupirko Mantel. Fainai!

Sugrįžo elegantiškoji ciniškų knygų skaitytoja. „Kombinio moteris“ – tiesiog pasakėlė. Bet va tas kitas. Uch. Atėjau kitos knygos to autoriaus. Ssss, kažkaip.“ – „Serotoninas“!“ Ji jau išvažiuoja ir šiemet nebegrįš, tad atėjo rekomendacijos, kad turėtų skaitymo į priekį. Paėmė „Vėžio atogrąžą“.

O paskui užsuko trys moterys, garsiai aptarinėjo knygas tarpusavyje. Įnirtingai. Iš nuogirdų jaučiasi, kad pasikausčiusios, gaudosi tarp leidyklų, vertėjų, tarp pavadinimų, praktiškai kiekvieną knygą kuri viena iš jų skaičiusi. Įdomu klausyti. Pavyzdžiui: „Auksinės šaknys“ geras romanas, bet būtina prieš tai perskaityti „Sugriūva viskas“ – tiek dėl konteksto, tiek dėl to, kokio lygio knyga.“ Ir taip toliau. Kai išėjo kiti lankytojai, klausiau jų: „Kas jūs tokios?“ Na, ir prasidėjo. Jos jau prieš tai gerokai buvo pasiaubusios lentynas (žiauriai netvarkingos – vienur paima, kitur padeda). Dukra ir mama, o trečia turbūt draugė, mažiau skaitanti, bet norinti pasivyti. Buvo smagu pasiūlyti gerų knygų, kurių jos nei girdėjusios, nei skaičiusios. Išėjo visos trys išleidusios 300 Eur.

 

Autoriaus nuotraukos. 

 

Rugpjūčio 4 d.

 

Kregždutės niekadėjos toliau smaginasi knygyne. Nuo pat atidarymo vis įskrenda ir duodasi, supasi ant lempučių. Jau esu radęs apšiktą „Utzą“, kurio popierius toks delikatus ir nenusivalė, tiksliau, išsitrynė juodas dažas. Bet pardaviau šitą egzempliorių toms moterims, kur smagiai apsipirko aną dieną. O, va, šįryt radau keptuvėje įmušto kiaušinio dydžio kakių ant Pessoos mėlynojo „Jūreivio“. Toks riebus pareiškimas. Ko jos nepatenkintos??? Visgi šįkart joms nepavyko mūsų išdurti – knygelė plėvelėje ir lengvai nusivalė.

Atėjo tokia jauna pora, esu jau pasakojęs – jie kasmet būna, pabendraujam nemažai, o paskui Vilniuj vis matau. Pirmais metais draugavo, antrais jau susituokę, trečiais su beibiu, o šiemet jau tas beibis pats knygeles griebia. Knygyne – visi gyvenimo ciklai. Vaikinas jau nepirko sau knygų, nes dar nuo pernai „Supervalstybės“ nepabaigė. Bet dabar jau turi vaiką, tai jam gali pirkti – paėmė tris. Dar geriau, nes sau imdavo vieną, o, va, vaikui – be ribų. Pirmais metais jam pardaviau „Gyvenimo trukmę“, vakar jis prisiminė ir papasakojo, kad turi draugų chemikų ir jie visi žino tą Sinclairo vartojamą chemikalą, visi geria prisipirkę juodojoje rinkoje ir akyse jaunėja! Pasidarę tyrimus prieš ir po, ir visų tyrimai gerėja. Tas vaikinas geria pats ir tikrai geriau atrodo (turbūt padeda ir tai, kad nebeturi savo verslo, kuriame juodai ardavo, o dirba samdomą darbą tik 8 val. per dieną). Mėnesio kursas kainuoja 140 Eur. Nusprendėme, kad verta. Įdomu, kad ES nelegalu, Amerikoj lyg irgi, visi gauna iš kažkur. Po šio pokalbio vėl užsikūriau kaip pirmąkart perskaitęs knygą – chemikalo gal nepulsiu ieškot, bet, va, šiandien ryte kėliausi anksti, lėkiau prie jūros sportuot, prausiaus po šaltu dušu. Gyvensiu amžinai!

O šiaip buvo tipinis Nidos penktadienis – privažiavo savaitgalinių, visi šliaužioja, užsuka, bet nieko neperka, paskui pėdina valgyt. Ne knygyno auditorija. Bet oras geras.

 

 

 

 

Dovydas Kiauleikis – kultūros vadybininkas.