× Simonetta Fior

2024 m. rugsėjo 12 d.

Istorijos disciplinai, kurią baigia išstumti viliokliškai emocingi ir dažnai nepagrįsti pasakojimai, vis sunkiau interpretuoti pasaulį. Tuo įsitikinęs Pizos universiteto „Scuola Normale“ istorijos docentas Francesco Benigno.

Ar istorija dar pajėgi interpretuoti pasaulį? Kaip per šiuos metus pakito mūsų „istoriškumas“ ar, tiksliau, gebėjimas suprasti tarp praeities, dabarties ir ateities egzistuojantį ryšį? Francesco Benigno, naujųjų laikų istorijos profesorius Pizos universitete „Scuola Normale“, permąsto didžiuosius pokyčius jo dėstomoje disciplinoje, kurios šiandien tyko įvairūs pavojai. Išsamioje studijoje „Istorija šiais laikais“ („La storia al tempo dell’oggi“), neseniai išleistoje leidyklos „Il Mulino“, istorikas taip pat aptaria kolektyvinės vaizduotės geografiją ir jos laiko bei erdvės ribas palietusius virsmus. „Praeičiai vis sunkiau paaiškinti dabartį. O dabartis nebegeba brėžti galimos ateities“, – tvirtina knygų apie moderniųjų laikų revoliucijas, terorizmą ir organizuotą nusikalstamumą autorius.

 

Franko Hurley nuotr.

 

Kodėl teigiate, kad istorija atrodo nebepajėgi interpretuoti pasaulio?

Dar visai neseniai istorija buvo pagrindinis dabarties suvokimo matas, o šiandien ji tėra vienas iš daugelio galimų perskaitymo būdų ir tikrai ne pats patraukliausias. Pastaraisiais metais pirmaujantį vaidmenį įgijo istorinė atmintis, pasižyminti stipresniu medijų paveikumu. Tačiau istoriografija numato aiškias, konkrečias taisykles, o atmintis remiasi subjektyvesniais tapatybiniais kriterijais. Tai veda prie skirtingų padarinių, vienas jų – atsisakoma faktų tikrovei kuo artimesnės rekonstrukcijos, šitaip skatinant dažnai nepagrįstus, emocingus ir impresionistinius pasakojimus.

Ar esama ryšio tarp istorijos centrinio vaidmens prarasties ir to, kaip pakito mūsų dabarties, praeities ir ateities santykio samprata?

Šimtmečiais buvome pratę manyti, kad praeityje įmanoma atpažinti dabarties šaknis, priežastis, kodėl pasaulis yra būtent toks, koks yra. Kad ateitis – tai savotiškas evoliucinių praeities ir dabarties tendencijų išsipildymas. Tačiau tokia istorijos samprata rėmėsi istorinio progreso mitu, linijinės raidos idėja, esą praeitis galinti judėti kita ar netgi priešinga kryptimi nei dabartis, tačiau galiausiai grįžtanti į teisingas vėžes. 

Tai progresyvi vizija, sudaranti marksistinio metodo ir istoricizmo pagrindą.

Tiesą sakant, ji žengia gerokai toliau nuo šių dviejų perspektyvų ir paliečia pačią Vakarų pasaulio širdį bei tikėjimą pažanga. Kartą praradus šį tikėjimą, griūva ir monumentali istorijos viršenybė.

O santykį su praeitimi komplikuoja būtent ateities nebuvimas.

Ateitis nedovanotinai išnyko iš mūsų pokalbių ir diskusijų, nes ateitį gaubia nenuspėjamybė ir katastrofos aura. Ateitis gali būti pandemija, gerokai sunkesnė už kovidą, radikalūs klimato pokyčiai ar branduolinio konflikto protrūkis. Nebegebame mąstyti apie ateitį. Ir tai galutinai palaidoja bet kokią progresyvią viziją.

Šį pokytį, jūsų žodžiais, atspindi ir pakitusios istoriografijos kategorijos.

1989-aisiais Prancūzijos revoliucijos dviejų šimtų metų sukaktis visai atsitiktinai sutapo su Berlyno sienos griūtimi ir sovietinio komunizmo – taigi iš esmės su kitos didžiosios XX a. revoliucijos – saulėlydžiu. Nuo tada pati revoliucijos idėja apsitraukė migla. Paradigma, du šimtmečius ženklinusi istorijos lūžio taškus, susijusius su engiamųjų išsilaisvinimu nuo engėjų, žlugo ir istoriografijos plotmėje. Revoliucinę paradigmą pakeitė genocidinė, kurios ištakos siekia Holokausto tragediją: pasakojimų pagrindą sudaro nebe engiamieji ir engėjai, o aukos ir budeliai, akivaizdi tokio kismo pasekmė – įsitvirtinęs memuarų ir liudijimų vaidmuo.

Atmintis ir liudijimas yra būtini istorijai. Kada atmintis tampa pinklėmis?

Kai sieka ją pakeisti etninės tapatybės ar lyties požiūriu. Tą šiandien matome Amerikos universitetuose, kur ima vyrauti tapatybiniai pasakojimai, susiję su voukizmu ir atšaukimo kultūra, o tai tikrų tikriausias istoricizmo atsižadėjimas. Pamatinė idėja yra ta, kad tik tai pačiai tiriamųjų subjektų tapatybei priklausantys istorikai – tos pačios odos spalvos, kalbos, religijos ir net lyties – gali tyrinėti savo protėvių gyvenimus, todėl jiems nedera domėtis kitomis kalbomis kalbančių ar kitokioms socialinėms bei kolektyvinėms grupėms priklausančių asmenų istorija. Pasitaiko, kad per baltaodžio profesoriaus paskaitą apie afroamerikiečių istoriją kuris nors juodaodis studentas ima ir nusigręžia, lyg pareikšdamas: nesiklausau tavęs, niekas tau nedavė tam teisės. Tenka girdėti bičiulių akademikų kartėlį ir svarstymus apie dėstymą kitur.  

Šis tapatybinis posūkis atsispindi ir skirtingose kultūros srityse. Afroamerikiečių istoriją gali pasakoti tik afroamerikiečiai, lygiai kaip juodaodę autorę gali versti tik juodaodė moteris.

Tai vienas didžiųjų iššūkių istorijai, kurią suvokiame tradiciškai: subjektai manosi turį teisę į nuosavą istoriją. Puoselėja ją, konstruoja remdamiesi savo patirtimi ir nenori, kad niekas kitas ją pasakotų. Kalbant apie Afrikos moderniųjų laikų istoriją, prieita iki to, kad atsisakoma europietiškų šaltinių, ypač Inkvizicijos archyvų, mat šie laikomi pilnais iškraipymų ir netiesos: vietoj jų pasitelkiami išlikę žodiniai pasakojimai. Akivaizdu, kad toks požiūris skaudžiai smogia pačiam istorijos, kaip kriterijais grįsto mokslo, pagrindui.

Ar egzistuoja istorinė tiesa?

Aš manau, kad egzistuoja. Nesame mokslininkai, tačiau apie praeities įvykius privalome kalbėti konkrečius ir neginčytinus dalykus. Turi egzistuoti bendri pagrindai, kuriais nebūtų galima manipuliuoti. Šis objektyvizuojantis istorinis minimumas šiandien patiria pavojų būti išstumtam tapatybinių nuokrypių.

Vis dėlto tokios schematiškos tapatybinės dialektikos akivaizdoje naujasis istoriškumas, į kurį esame panirę, siūlo iš pažiūros priešingą judesį – milžinišką erdvėlaikio išplėstį.

Laikiškumo horizontas stulbinamai išsiplėtė, šiandien jis apima ir protoistoriją – pasaulio istoriją iki žmonijos atsiradimo. Be to, eurocentriška perspektyva teisėtai užleido vietą globaliai istorijai. Bet ir čia reikalai darosi sudėtingi, nes nėra taip paprasta suderinti istorinį kruopštumą su milžiniškomis šaltinių, kurių reikalauja pasaulinė perspektyva, apimtimis. Deja, istorikų poliglotų, tokių kaip indų kilmės amerikietis Sanjay Subrahmanyamas, esama nedaug.

Ar istorikams pavyks įveikti šiuos iššūkius?

Sunku pasakyti. Žinoma, klaidinga ir toliau tenkinti dabartinę trejybę rasė-lytis-tapatybė, kuriai turėtume priešinti politinę individų plotmę: individai turi teisę būti daug kuo, būti šiuo tuo daugiau nei vien lytis, tautybė ar kuri kita tapatybinė grupė. Tokią galimybę individui teikia polis, implikuojantis santykį su kitu, su kitais. Teigiamą postūmį šiuo požiūriu siūlo judėjimai, linkę atstumti išankstinėmis nuostatomis grindžiamą žmonijos idėją, pavyzdžiui, akronimo LGBTQI+ vienijami judėjimai: šiuo atveju patys subjektai reikalauja tapatybinės įvairovės siekdami įveikti griežtą nepaslankumą. Istorikai turėtų stengtis į tai įsiklausyti ir atmesti tapatybinius narvus.

Kalbant apie identitetą – naujos mokyklinės istorijos programos, prie kurių triūsia Italijos vyriausybė, itin akcentuoja tautinę, itališkąją tapatybę. Gilesnės istorijos žinios, pasak švietimo ministro Giuseppe Valditaros, reiškia geresnį itališkojo identiteto pažinimą.

Mano akimis, šiandien gerokai svarbiau skatinti euro­pietiškos tapatybės apmąstymą. Tokia refleksija būtų galėjusi rastis po tautinių istorijų krizės, tačiau tada sprogo global history tendencija ir, deja, peršokome labai reikšmingą momentą. Į tai reikėtų sutelkti dėmesį, o ne į tautinę tapatybę, apie kurią ir taip žinome per daug.

 

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė