Antrame pagal dydį ir svarbą Čekijos mieste Brno 2013 m. gruodžio 3 d. atidaryta didelė archeologijos ir istorijos paro­da „Paslaptingųjų baltų pasaulis. Dievų keliai –­ nuo šv. Vaitiekaus iki Jogailaičių". Ją parengė Moravijos krašto muziejus (Moravské zemské muzeum). Ekspozicija veiks šio muziejaus patalpose Kobližna g. nr. 1 –­ Kilmingųjų damų rūmuose (Palác šlechtičen) iki 2014 m. rugsėjo pabaigos.

Viskas prasidėjo 2011 m. pradžioje, kai žymus Čekijos archeologas Oldřichas Neužilas pasiūlė Moravijos krašto muziejui parengti parodą apie baltų praeitį – pirmiausia apie archeologiją. Ši mintis profesoriui brendo jau anksčiau, skatinama tiek jo mokslinių interesų, tiek ir asmeninių kontaktų. Neužilas atkreipė muziejaus vadovybės ir savo kolegų dėmesį į tai, kad Baltijos valstybių istorija Čekijoje dar niekada nebuvo išsamiai pristatyta atskiroje didelės apimties parodoje. Šių šalių seniausioji praeitis – nuo pirmųjų apgyvendinimo pėdsakų – čekams tebėra visiškai nežinomas dalykas, tačiau nedaug težinoma ir apie viduramžius bei moderniųjų laikų pradžią. Neužilo mintis sudomino kolegas iš muziejaus bei Masaryko universiteto –­ įvyko keli susitikimai, kuriuose ėmė ryškėti konkretesni parodos bruožai. Neilgai trukus susiformavo pagrindinė parodos autorių grupė, kuri jos koncepciją toliau tikslino ir plėtė.

Paroda įgavo pagreitį 2012 m. pradžioje, kai jai savo globą suteikė visų trijų Baltijos valstybių ambasados, Čekijos užsienio reikalų ir kultūros ministrai bei Brno meras. Parodos kuratoriais oficialiai buvo paskirti Petras Kostrhunas (viduramžiai) ir Zdenka Nerudova (archeologija). Jiems teko ir didžiausia organizacinių rūpesčių dalis – parodos scenarijaus rašymas, derybos su Čekijos ir Lietuvos institucijomis, ekspozicijų planavimas, monografijos rengimo rūpesčiai ir kt.

Parodą sudaro dvi dalys – archeologinė (nuo pirmųjų regiono apgyvendinimo pėdsakų iki XIV a.) ir viduramžių bei renesanso (XIV– XVI a.). Pagrindinė teminė parodos ašis –­­ Baltijos regiono ryšiai su Čekija. Juos stengiamasi atskleisti tiek per archeologinio paveldo panašumus ir skirtumus, tiek per gausius vėlesnių laikų kontaktus. Tai ir prekybiniai keliai, jungę Čekiją su Baltijos regionu, ir kryžiaus karų istorija, ir krikščionybės sklaida. Daug erdvės tenka ikikrikščioniškajam Baltijos tautų laikotarpiui. Išsamiai atskleidžiami šv. Vaitiekaus ir šv. Brunono (Bonifaco) misijų čekiškieji kontekstai, Gediminaičių / Jogailaičių politiniai ryšiai su Čekija, čekų dalyvavimas karo kampanijose tiek prieš LDK, tiek ir jos pusėje, Hanzos prekybinių ryšių tinklas ir kt.

Vienas iš pagrindinių parodos tiks­lų – plėsti čekų visuomenės žinias apie Baltijos valstybes, apie kurias vidutinis Čekijos muziejų lankytojas dažniausiai nežino beveik nieko. Nors kalbėti apie „vidutinį" lankytoją netikslu, vis dėlto dera pažvelgti karčiai tiesai į akis: paprastai čekai apie Lietuvą, Latviją ir Estiją težino tiek, kad tai – trys buvusios Sovietų Sąjungos respublikos, vadinamasis Pabaltijys.

Atsižvelgdami į šią padėtį, parodos autoriai pasirinko tokią parodos koncepciją, kad pavyktų išjudinti visuomenėje įsitvirtinusią sovietinio Pabaltijo sąvoką ir išmokyti lankytojus aiškiai skirti Lietuvą, Latviją ir Estiją. Taigi iš vienos pusės į „Paslaptingųjų baltų pasaulį" įtraukiami ir estai, nes dažnas parodos lankytojas ateina į muziejų neskirdamas trijų Baltijos valstybių kalbų ir tautų bei laikydamas jas giminiškomis. Iš kitos pusės –­ visa parodos medžiaga stengiasi kuo suprantamiau paaiškinti esminius Baltijos regiono šalių etninius, kalbinius ir istorinius skirtumus. Manytume, kad šią užduotį paroda atliks efektyviai.

Vis dėlto bendradarbiaujant su Baltijos valstybių institucijomis išryškėjo ir tokios koncepcijos silpnoji pusė: partneriai Lietuvoje ir Latvijoje dėl jos neturėjo esminių priekaištų (nors išgirdę, kad į baltų parodą įtraukiama ir Estija, parodos autorius, žinoma, nulydėdavo nustebusiais žvilgsniais) –­ bet estams buvo sunkoka suprasti, kodėl jie turėtų dalyvauti parodoje apie baltus. Čekų išsilavinimo spragos jiems neatrodė pakankamas argumentas. Nors bend­ravimas su partneriais Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vyko labai geranoriškai, vis dėlto santykinis Estijos „svoris" paro­doje yra kur kas mažesnis, nei Lietuvos ar Latvijos.

Pagrindinę parodos ekspoziciją papildo dvi mažesnės erdvės. Pirmoji yra įrengta didžiosios ekspozicijos pabaigoje – čia stovi Lietuvos, Latvijos ir Estijos ambasadų parengti informaciniai stendai, kuriuose trumpai ir vaizdžiai informuojama apie šių šalių dabartį. Ketvirtas stendas skirtas Masaryko universiteto Laisvųjų menų fakulteto Bendrosios kalbotyros ir baltistikos katedrai, kurioje galima studijuoti lietuvių, latvių, estų ir suo­mių kalbas.

Antroji papildomoji erdvė – tai „Baltų salonas", veikiantis muziejaus fojė. Tai palyginti nedidelė patalpa, kurioje reguliariai keičiamos smulkesnės teminės parodos, skirtos šiandienei Lietuvos, Latvijos ir Estijos kultūrai. Jas rengia ir kuruoja šių šalių ambasados. Pirmasis „Baltų salono" veiklos pusmetis buvo skirtas Lietuvai: rugsėjį ir spalį jame buvo eksponuojama Lietuvos spaudos fotografijų pa­roda, spalį–lapkritį –­ paro­da apie M. K. Čiurlionį, o šiuo metu čia veikia ekspozicija „Lietuva pašto siuntoje", kurioje pristatomas mūsų šalies UNESCO paveldas. Nuo 2014 m. vasario iki gegužės „Baltų salone" turėtų keistis latvių parodos, o nuo 2014 m. birželio iki rugsėjo –­ estų. Be to, Masaryko universiteto baltistai Brno visuomenę reguliariai kviečia į „Baltų saloną" literatūriniams, diskusijų ar filmų vakarams.

Paskutinioji svarbi „Paslaptingųjų baltų pasaulio" dalis – kolektyvinė monografija „Svět tajemných Baltů. The World of the Mysterious Balts", kurią išleido Moravijos krašto muziejus parodos atidarymo proga. Šioje knygoje išsamiai apžvelgiama Baltijos valstybių istorija ir kultūra nuo seniausiųjų laikų iki XVI a. Tarp knygos autorių – daug žymių vardų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Čekijos ir kitų šalių. Straipsniai knygoje pateikiami čekiškai ir angliškai.