Giedrė Kaukaitė. Iš užrašų (2)

1946–1947

Augu pas senelius Plungėje. Senelį vadinu Papa – taip senelė jį vadina – Žemaitijoje šitaip įprasta. O senelė man – Mama, nes taip ją vadina senelis; Mama yra antroji Papos žmona. Ji, Marijona Žutautaitė, Jono Kontauto našlė, ištekėjo už Papos – Juozo Monstvilo prieš aštuonerius metus. Tikroji mano senelė, Barbora Mineikaitė-Monstvilienė, mirė seniai, kai mano Mamytei tebuvo penkiolika. Dabar Mamytė mokosi Vilniuj, o Tėtės niekas nemini. Kur Tėtė – nesiteirauju ir dar negreit pasiteirausiu.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Mūsų namas Plungės pakrašty. Papa vis pasigiria, kad mūsų šulinys labai gilus – net 18-os rentinių. Nenuostabu, juk gyvename ant nemenko kalno. Pažiūrėjus šulinio vidun, net galva sukasi – taip giliai, lyg gyva, žybsi apvali, tamsaus vandens akis. Už kiemo tvoros – sodelis ir daržai, toliau – bulvės, o dešinėje tvartas ir nedidelė daržinė. Tvarte žvygčioja pora paršelių, gretimai atrajodama stovi juodmargė karvė. Čia pat ir vištininkas su keletu vištų. Anksti rytą Mama išveda karvę ant Jezdauskio kalno ganytis. Ten niekieno žemė. Vidury dienos einame karvės perkelti. Mama yra mažutė ir smulkutė, dėl to nešasi mane ne glėby, o, kaip ji pati sako, ant kupros. Vakare eisim karvės parsivesti. Vakarienei bus konkuolynė – pieniška sriuba su kukuliais. Mama suminko kietą miltų tešlą, suvolioja dešreles ir sukarpo jas į konkuolus. Žirklės smagiai caksi. Kai juodmargę nupirks nepažįstamas dėdė už 900 rub­lių ir išsives, Mama verks. Man pikta, kad mūsų juodmargė klusniai eina to svetimo dėdės vedama, norėčiau, kad ji spirtųsi ir neklausytų. Akimis per langą nulydime karvę – ji eina keliu uodega švytruodama, kol pradingsta už Jundulo daržinės. Man gaila mūsų karvės, o dar labiau gaila Mamos. Ji verkia, kai ir jos šertą paršelį reikia pjauti. Mudvi slepiamės tolimiausiame kambary ir užsispaudžiame delnais ausis, bet gailus žviegimas vis tiek mus pasiekia. Ant stalo atsiranda karštų vėdarų. Pakepti ant taukų, jie užkandami juoda duona ir užgeriami rūgusiu pienu. Mama siunčia mane pas artimiausius kaimynus su skerstuvių ryšulėliais. Kelias dienas virtuvėje bus pjaustomi kumpiai ir palengvicai, bus daromos dešros. Rūsy bus rūkoma. Doroti mėsą padeda Kostė su Karolina. Jos – buvusios kanauninko Antano Būd­vyčio šeimininkės ir gyvena pas mus „unt truobuos“, suprask, nuomojasi, nes Būdvytį, sako, išvežė į Rusiją. Kitoj pusėj nuomojasi Rimkus su Rimkiene. Rimkus nuolat guli lovoj, sako – džiova. Pasilipusi ant trinkos, žiūriu per jų langą, bet matau tik jo pakaušį. Man norisi jį kaip nors prašnekinti, kad atsisuktų: „Rimkau pimkau, Rimkau pimkau!“ – šūkauju, bet Rimkienė mane nuveja. Eisime į Rimkaus laidotuves ir kai jį fotografuos karste prie bažnyčios, pagaliau pamatysiu jo veidą. 

Mažam kambarėlyje po tvarto kraigu gyvena kita nuomininkė – Morta su sūneliu Kaze. Morta – raudonplaukė, susipynusi dvi storas kasas – bizus, susuka juos po pakaušiu. Ir Kazė raudonplaukis, už mane pusantrų metų jaunesnis. Jo plaukai kieti kaip ašutai. Sako, Kazę padirbo kažin kaip „pro šalį bėgdamas“ ruskis, kareivis Ivanas. Kazė – mano geriausias draugas. Kieme su juo žaidžiame „namus“ susilipę ant plokščio šuns būdos. Arba skutinėjame buku peiliu nuo patvory sukrautų rąstų rausvą žievę. Tai mūsų „silkė“. Vasarą Mama po obelimis pakabina hamaką. Aš Kazę guldau į jį ir supu. Paskui jis supa mane. Pasidėję pagalvę ant žolės, pasikloję užtiesalą, mudu ritinėjamės greta ir žiūrinėjame debesis aukštai. Aš gaunu utėlių. Mama šukuoja man galvą tankiosiomis šukomis. Trenka žibalu. Paskui vėl šukuoja, žiūri – gal jau utėlių nebėra. 

Už mūsų tvarto ir daržinės – Kniūkšta su Kniūkštiene. Senis Kniūkšta žiemą vasarą guli po dideliausiais patalais, jam reumatizna, sako, ant kojų nupuolęs, nepaeina, tik žilų plaukų kuokštas iš po patalų styro. Kai jau skaitysiu Baltušio „Parduotas vasaras“, tai senis Dirda visuomet man stosis prieš akis Kniūkštos paveikslu. Dabar ūkį tvarko daug jaunesnė Kniūkštos žmona. Jų sūnus Petris, taip pat mažesnis už mane, bet didesnis už Kazę. Jei su Kaze susipykstu, tai žaidžiu ir su Petriu. O trise – ne. Nebent kavonių. Žemaitiškai – „eetaam kniausaluotėis“. Nubėgi kur į kertę, įsikniausi, galvą alkūne užsidengi – tai jau ir pasislėpęs. Kniausalojasi su mumis ir Ragainūčiai iš antros kelio pusės. Jų daug, gal trys ar keturi. Visi berniukai. Užsikorę ant mūsų tvoros, kartais jie plyšauja kiek katras balso galvoj beturėdami: „Kazė razė romaluoje, po kamarą tonciavuoje, atsidares longą, rakinieje bombą.“ Garsiausiai šaukia Antanas Ragainūtis – Ontė žemaitiškai. Jie nenutyla, kol mudu su Kaziuku, o kartais ir Petriui prisidėjus, atsikertame: „Ontė pontė, žydou medius rontė, žydou nepatėka, žyds kelnės prišėka.“

Morta dirba Linų fabrike. Ir jos sesuo Elenelė ten dirba. Pusė Plungės dirba fabrike. Kai žmonės eina į savo pamainą palei senąsias kapines, tai panašu į šventinį paradą. Sirenai suūkus, darbininkų „paradas“ traukia iš pamainos atgal į miestą. Mums nuo kalno gerai matyti. „Pareet ėš paabreka, mosiet jau ontra“, – konstatuoja Mama dienos laiką, į laikrodį nė nežiūrėjusi. Ir penktoji valanda popiet jai taip pat aiški be laikrodžio – tarpmiestinis autobusas tuomet nuo Kretingos pusės į Plungę pro kapines įvažiuoja: „Unta – konceseje, mosiet jau peenkes.“ Elenelė gyvena mūsų virtuvėje už širmos. Kai dirba naktinėj pamainoj, ji dieną už širmos kietai miega ir nieko negirdi. Mes ir kalbamės tuomet tyliau: „Cyko... cyko, Elenelė mėigt.“ Jei Mama nemato, galiu ir katiną jai į lovą įmesti, nepabus. O kai buvo fabriko darbininkų ekskursija į Vilnių, važiavo ir Elenelė. Ir parvežė mums lauktuvių sidabro spalvos Aušros vartų Marijos paveikslą, pritvirtintą prie dailiai nušlifuotos balto marmuro plytelės. Papa pagarbiai pastatė paveikslą ant juodosios komodos, ten jis ir stovėjo visą laiką. 

Kai su Kaze paaugsime, Morta vesis mudu į Noriškių mišką paparčių. Morta turi ožką. Paparčiai – kraikas, nes kur tu gausi mieste šiaudų. Morta paparčius pjauna peiliu, jų stiebai kieti – skindamas gali įsipjauti plaštaką. Nupjautus paparčius kraunamės ant senų paklodžių ir suėmę už visų keturių kampų, verčiamės ant nugarų. Mano ir Kazės nešmenės, žinoma, mažesnės. Kai Morta pavargsta, sustojame ir gulinėjame pievoje. Morta guli rankas už galvos užmetus ir žiūri aukštyn į dangų, tarytum matytų ne tik mėlyną skliautą, ne tik balkšvus debesis, o ir dar kažką. Ilsisi pasidriekusios žolėj ir jos rausvos kasos. Mortai pakilus, kasos klusniai nusileis abipus liemens ir einant šiūruos kaip gyvos. Morta žiūri į dangų, tyli ir galvoja kažin ką savo. Mudu su Kaze jau prisivartėme kūliaversčiais žolėj, prisiridenome nuo įkalnėlės žemyn ir nesumanydami, ką beveikti, džiaugiamės, kad Morta jau kyla namo. Parsineštus paparčius ji paskleis pievoj už tvarto, džiovins, grėbliu vartys, paskui kraus į jai paskirtą vietą mūsų daržinėje.

Kartais su Morta ir Kaze einame į Babrungą drabužių skalauti ir maudytis, jei Mama leidžia.

Rimvidas Jankauskas-Kampas. „Mechanizatoriai“ (diplominis darbas),1987. Vilniaus dailės akademijos muziejaus nuosavybė

O Mama drabužius skalauja prie šulinio kieme, į Babrungą neina. Rudenį bulves nukasusi purvinus maišus ji skalbia pakalnės upelyje. Sykį pamačiau, kad Mama plaudama maišus kalbasi su kita moteriške ir nubėgau pažiūrėti – kas ta kita. Moteriškę Mama vadino Mamūnele. Tai buvo jos Mama. Tokia pat maža ir smulki, skarele apsigobusi, ji sėdėjo kitoj upelio pusėj žolyne, regis, basa. Ir neatrodė kiek nors vyresnė už mano Mamą. O juk buvo vyresnė: Mama daug kartų pasakojo, kad Mamūnelė su Papūneliu turėjo 18 vaikų ir 11 iš jų užaugo, o ji, Marijona, esanti jauniausia. Kai ateidavo metas gimdyti, Mamūnelė, jei vasara, išeis būdavo į rugius, pagimdys, suvystys ir parsinešusi vaiką eis gyvulių šert ar kitų ūkio darbų dirbti. Jei žiema – eidavo gimdyti į tvartą prie avių, kur šilta. Paskui vėl įprastus darbus dirbo. Dabar pasėdėjusi žolyne ir atsipūtusi, Mamūnelė į kalną lipti nebenori, į trobą nebeina, juk atgal į Videikius tuos pačius 19 kilometrų turės numinti, kol pareis. Daugiau Mamūnelės niekad nebemačiau.

Mano Mama vaikų neturi. Užaugusi prie ežero – „eso pri vondens augusi“, didžiuodavosi, – ji dar jaunutė žvejodama seliavas labai sušalo. Gydytojas Gūžys pasakęs: „Išgydysiu tave, bet vaikelių neturėsi.“

Rudenį Mama rauna batvinius, burokus, morkas ir kasa bulves. Iš neilgos sėtinių, lietuviškai – griežčių, vagos mažai kas likę, jie anksčiau subrendę ir jau sugraužti žali čia pat lysvėj prisėdus, peiliu sėtinį nusilupus. Gardu buvo ir sutarkuoti sėtiniai, druska pabarstyti, grietine užpilti, su karštomis bulvėmis.

Mylimiausias Mamos darbas – bulves kasti. Turi ji savo mėgstamą mentį – nedidelę, smagią, tik ja bulves kasa. Klūpėdama vagoj, smeigia mentį į purią žemę, verčia bulvių kerą į šoną ir sučiupusi už pageltusių stiebų, rauna. Dienos švieson išnyra jei mažesnės, tai septynios ar aštuonios, o jei didesnės, tai penkios ar šešios šviežios bulvės. Pietums bus tarkuotų bulvių blynai su grietine ir pernykščia bruknių uogiene su obuoliais ir kriaušėmis.

 

*

Sekmadienį iš bažnyčios eisime su Mama į turgų. Pakeliui Plungės vidury bus griuvėsių kvartalas, sako, tai žydų kromai. Sako, prieš karą čia buvo daug žydų parduotuvių, ir jų šeimininkai nuo prieangių garsiai kviesdavo praeivius užeiti. Man tie kviečiantys kromų šeimininkai atrodo buvę labai malonūs, labai geri, kaip iš pasakų. O kodėl jų nebėra ir kodėl iš jų parduotuvių tik griuvėsiai liko, nerūpėjo.

Turguje Mama rinksis sviesto svarą, įvyniotą į languotą ar suliniuotą mokyk­linio sąsiuvinio lapą. Susilanksčiusi iš popieriaus stangrų strypelį, ji kabins ir ragaus parduodamą grietinę. O daugiau mums nieko ir nereikia, viską turim savo. Rusės, karininkų žmonos, vištas rinkdamosi, pučia joms po uodega – ieško katra riebesnė. Jei tarp plunksnų oda geltona, tai riebi, tokią tuojau pirks. Visos parduodamos vištos yra tvirtai surištom kojom, kad nepabėgtų, ir man jų gaila, juk šiandien pat jas papjaus. Rusės vaikštinėja po turgų kone griuvinėdamos, mat turgavietė negrįsta, o jos visos avi batelius aukštais kulniukais. Tie kulniukai smenga į žemę, tai jos ir krypinėja. Paskui šaligatviu jau drožia smagiai kaukšėdamos, krūtines į priekį atstačiusios. Rusių suknelės dažniausiai gėlėtos, ryškios. Plaukai smulkiomis garbanomis suraityti – sufrizuoti. Rusės dažo lūpas ir antakius. Ir visos jos su auskarais. Viena kita net rūko. Jos – kitokios. Mes su Mama netaukšim, mudviejų kulniukai žemi. Ir mes einam paprastai, neįsiręžusios. Mama ir nesidažo. Tik kai buvo jauna, tai ausis buvo prasidūrus ir nešiojo mažus auksinius auskariukus. Jonas, pirmasis jos vyras, buvo dovanojęs. Bet kažkaip atsitiko, kad vienas auskaras javus kuliant užsikabinęs už kažko, neprisimenu, ir išplyšęs iš ausies. Tai Mama išsiėmė ir kitą. Teliko tik tuščios skylutės ausyse. Kartais aš tas skylutes pačiupinėju ir klausiu, ar neskauda. Atsako, kad ne, neskauda. Grįžtant iš turgaus Mama mėgsta užeiti į gelžių krautuvę. Jei nuo turgaus būna likę pinigų, Mama perkasi vinių ar kokių zoviesų, kartais, žiūrėk, jai replių ar plaktuko bus betrūkstą: „Mona kūjatis išklėbės senee...“ Mama, nors mažutė ir smulkutė, o meistrauti jai labai patinka. Sau ir mums su Papa ji ir batus pataiso. Kartais mudvi užsukame į audinių parduotuvę, stovime eilėj ir perkamės kokią atraižą. Mama turi siuvimo mašiną „Singer“, tai pasius man naują suknelę. Sako, kai Mamytė atvažiuos, kad būčiau pasipuošus. Sau Mama ieško atraižėlės „su gėlelėmis ant gelsvo grunto“, pasisiūs naują skarelę. O kitąsyk grįždamos iš turgaus perkamės silkę iš bačkos. Mama ją išdarinės, suvynios į šlapią laikraštį ir paklos ant smilkstančių žarijų. Išvirs bulvių, apskrudusią silkę įklos į rūgusį pieną, ir bus tokie pietūs. Paprastą dieną Mama visada atsiklausia: „Vo kon šėndėina vėrso?“ Dažniausiai prašau bulvynės be mėsos. Kai Mamos sesuo iš Videikių būna atnešus avienos, tai valgom, kol suvalgom. Aviena man patinka, nes ją galiu plėšyti, nereikia nei peilio, nei šakutės. Mama su Papa bando mane apgauti, duodami kad ir vištienos, sako – aviena. Sugėdinu juos: „Žinau, kad dabar čia aviena, bet pasakykit, kieno ta mėsa buvo, kai gyva buvo? Ir ką tu, Papa, vakar pjovei, prie pečiaus atsisėdęs ir kieno kojas man liepei laikyti?“ Papa vos girdimai kikena ir daugiau, regis, vištų su avimis nebepainios.

Kartais Mama pakviečia vakarienės –­ „unt večerės“ – ant salkų gyvenančius nuomininkus Praną Buivydą ir jo žmoną. Buivydas yra Plungės laikraščio „Kibirkštis“ redaktorius. Žmona ką veikia – nežinau. Bet ir jos dieną nebūna, sugrįžta tik vakare. Kartais valgome bulvių košę su mirkalu, kartais šutinį – pupos ir žirniai. Ir tas ir anas – su rūgusiu pienu. Kabiname košę arba šutinį visi iš vieno dubens, dažome į mirkalą ir iš kito dubens visi srebiame rūgpienio.

Kažkurį sekmadienį iš pakalnės ateina žinia: Stasė pasikorė. Nesuprantu, ką tas žodis reiškia. O Mama nežino, kas ta Stasė. Mums pasakoja – kitoj upelio pusėj „unt truobuos“ gyvena – nuomojosi – Jonas su Stase. Joną suėmė ir teisė. Davė 15. Suteikė paskutinį žodį, o jis ir surikęs: „Lai bus laisva Lietuva!“ Tuojau pridėjo jam dar 10. Tai gavo 25. Žiūrime nuo kalno į kiemą antroj upelio pusėj, žmonės tam kieme būriuojasi. Sakau: „Bėgam ir mudu su Kaze.“ Mama neleidžia: „Neekėtau, nereek.“ Bet mudu aplinkiniais patvoriais, susilenkę, nusigauname iki to kiemo ir įsimaišome į besibūriuojančius. Durys į trobą atviros. Tuoj atvažiuos milicija. Nugirstame iš aplinkinių, kad Stasės kaimynai, už sienos sekmadienį negirdėdami nė gyvos dvasios, ėjo pažiūrėti, ko taip tylu. Beldžia – durys kabliuku iš vidaus užkabintos, o nieks neatsiliepia. Kaimynai atsinešė peilį, juo per durų tarpą kabliuką atkabino ir įėję pamatė tai, ką ir mes dabar su Kaze matom: Stasė basa, baltais naktiniais marškiniais klūpo ant grindų, virvė užnerta ant lubų balkio tempia ir veržia jos gražų kaklą, galva nusvirusi į šoną, rankos nukarę palei kūną, tamsūs plaukai palaidi. Šalimais ir kėdė, nuo kurios Stasė šoko žemyn. Mudviem su Kaze viskas įdomu ir nė kiek nebaisu. Apeinam trobą iš galo – ten per langą Stasės veidas geriau matyti. Dar nugirstame, kad kaimynai ant grindų rado tuščią trikampį acto esencijos buteliuką. Stasė nuodijosi, išgėrė acto, o neištvėrusi deginimo pasikorė. Nuo kalno mums gerai matyti ir teismas – raudonų plytų pastatas greta bažnyčios. Baisus atrodo. Kažin, ką dabar Jonas?

Sakiau – nė kiek nebaisu pas Stasę buvo. O kažin, kas atsitiko jau patį pirmą vakarą, kai Mama vakare užgesino šviesą? Kambary visai netoli manęs klūpojo Stasė. Šaukiau: „Maama, uždek lempą! Staasė... Staasė yr čia pat!“ Kai tik šviesą užgesina, tuojau Stasė palaidais plaukais ir paršmėžuoja. Mama ant mano lovos krašto sėdėjo kone pusę metų. Užmigdavau tik su šviesa, Mamos rankos nepaleidusi. Mama virė ruginių miltų tyrę, turėjau srėbti, nes galėjusi rožė prisimesti.

Nutiko kartą, kad atsibudusi, Mamos neradau. „Mama į uogas išvažiavo“, – sako Papa. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl man nepasakė, verkiau ir nieko iš Papos rankų nevalgiau. Išvirė ryte jis manų košės. Ne taip, nevalgau. Užbarstė cinamonų, vis tiek nevalgau. Išvirė kiaušinį, nevalgau. Išvirė pietums bulvių. Nulupa, pjauna per pusę, uždeda sviesto gabalėlį – ne, ne tas, pats valgyk. Siūlo smetonos. Ne, ir tik verkiu. Verkiau, kol pavakariais su mėlynių krepšiais grįžo Mama. Daugiau jau manęs nepaliko.

Už savaitės vėl uogavimas. Mane vežasi kartu. 

Vežime keletas moterų ir aš. Viena jų važnyčioja – purmonauja. Už arklį atsilyginsime uogomis. Man bile tik su Mama, tai ir viskas gerai. Uogavę dideliam senam miške ne taip arti Plungės, štai jau grįžtame miško keliu vieškelio pusėn. Laikas namo. Pavakarė, o gal jau ir vakaras. Aplinkui nė gyvos dvasios. Truputį nejauku. Viena sako: „Veiziek, veiziek...“ Žiūrim – priešais ant griovio krašto sėdi augalotas vyriškis, iš batų išsiavęs, griovio vandeny plauna autus. Greta pastatyti juodi auliniai batai. Jo ilgos baltos blauzdos ir didelės baltos pėdos atrodo kaip saulės niekad nemačiusios. Jis pats – vienmarškinis. Važnyčiotoja pristabdė arklį ir sako pašnibždom:

„Kon darysma?“ Kita atsiliepia: „Palaukem, bene nuees.“ Mano Mama tyli. Suprantu, kad ir man geriau tylėti. Važnyčiotoja sako: „Vo, rasit važioukem, er gana, juk nieka bluoga nepadariem.“ Važiuojam, arklys eina ramia žingine. Ir mes tarytumei nematom vyriškio. Nors žiūrim. O jis – irgi kaip ir nemato mūsų. Plauna autus akis nuleidęs. Taip ir nepakėlė jų. Ir į mūsų vežimą nepažiūrėjo. 

Toliau pavažiavusios uogautojos persimeta žvilgsniais: „Mėškėnis... noje... mėškėnis...“