Prieš 100 metų, 1926 m. kovo 4 d., Gdynei buvo suteiktos miesto teisės. XX a. pradžioje nusprendus statyti uostą, Gdynė iš žvejų kaimo greitai virto šimtatūkstantiniu miestu (1921 m. – 1268, 1939 m. – beveik 127 000 gyventojų). Apie šį virsmą pasakoja 2022 m. pasirodžiusi architekto, architektūros istoriko ir kritiko Grzegorzo Piąteko knyga „Pažadėtoji Gdynė. Miestas, modernizmas, modernizacija 1920–1939“ („Gdynia obiecana. Miasto, modernizm, modernizacja 1920–1939“), patekusi į „Nikės“ premijos finalą ir pelniusi skaitytojų prizą, taip pat įvertinta keliais kitais literatūriniais apdovanojimais.

Siūlome knygos ištrauką apie Gdynę ir Józefą Piłsudskį.

 

 

 

Gdynė – kaimas, 1925. Lenkijos nacionalinio skaitmeninio archyvo nuotr.

 

Piłsudskis paveldėjo dvasią tų sarmatų, kurie teigė, kad lenkai tinka plaukioti, kaip gulbės – žemę arti. 1935 m. vasarį jis jau viena koja buvo karste, bet netgi anksčiau, dar būdamas geresnės formos, retai pajūrį pagerbdavo savo apsilankymu. Jo atveju posakis „vado genialumas“ galėjo būti vartojamas kalbant apie karinius tikslus ar politinę strategiją, bet ne apie ekonomiką, infrastruktūrą ar erdvių planavimą. Jūros reikalams visiškai neturėjo ūpo. 1922 metais nenuilstantis Bernardas Chrzanowskis jam nusiuntė dviejų dienų pusiau oficialios kelionės į pajūrį programą, bet viršininkas jos mandagiai atsisakė. 

Dar anksčiau, svarstant uosto lokalizacijos klausimą, audiencija buvo suteikta didžiuliam Gdynės varianto šalininkui Julianui Rummeliui. Piłsudskis išklausė jo argumentų ir atsakė:

– Jūs žinote Pacanuvą?

– Taip, pone maršale, ten, kur ožkas kausto.

– Taip, taip, tai vyko būtent tenai. Štai tame Pacanuve buvo aikštė, kurioje visą laiką laikėsi purvas, ir kadangi vakarais tenai būdavo tamsu, praeiviai visada į tą purvą įlipdavo. Miesto galvos metai iš metų kalbėjo, kad aikštėje reikia pastatyti žibintus. Rašė oficialius raštus ir teikė raportus, bet iki šiol ten žibinto nerasi ir žmonės kaip prieš dešimt metų, taip ir dabar klampoja po purvą.

Rummelis galėjo ką nors išgalvoti, ką nors iškreipti. Tikrai jis tada į vadovą kreipėsi ne „maršale“, o „viršininke“, nes maršalu Piłsudskis pasiskelbė tik po Gegužės perversmo. Bet net jei anekdotas pagražintas, jis gerai perteikia vado požiūrį ir į jūros reikalus, ir į ekspertišką tuščiažodžiavimą. Jis nekošdavo uodų kaip tie gudragalviai, o pasitelkdavo įsakymus, nešvankius juokelius, užgauliojimus.

Netgi uosto statyboms įgavus pagreitį ir propagandinę reikšmę, maršalas nenoriai keliavo prie Baltijos, o į Gdynę jį pavyko privilioti tik klasta.

1928 metais pramonės ir prekybos ministras Eugeniuszas Kwiatkowskis aplankė Piłsudskius Sulejuveke, jų dvarininkiškoje naujųjų žemvaldžių viloje. Pasitaikius progai užsiminė, kad artėja naujų laivų šventinimo diena, o vienas iš jų bus pavadintas „Hanka“ – jo dukros Annos garbei. Tada mažosios Piłsudskos, Wanda ir Jadzia, sukėlė aliarmą. Irgi norėjo būti „krikšto mamytėmis“. Maršalas nusileido dukroms ir su jomis atvyko į ceremoniją. Sveikindamas svečius ant Gdynės molo Eugeniuszas Kwiatkowskis tarė:

– Šiandien švenčiame kuklią Gdynėje įsikūrusios „Lenkijos laivininkystės“ vidinę, tarsi šeimos šventę.

Maršalas ir ministras užsiėmė vietas antroje eilėje, o trys mažametės krikštamotės – pirmoje. Panelės pozuoja fotoreporteriams rankose spausdamos skudurines lėles, nuo aukštų kėdžių nukąra liesos kojytės su susiraukšlėjusiomis pėdkelnėmis.

 

Laivų šventinimo ceremonija 1928 m. liepą. Lenkijos nacionalinio skaitmeninio archyvo nuotr.

 

Lenkija – viena didžiulė šeimos šventė.

Piłsudskis automobiliu leidosi į ekskursiją po miestą, aplankė Helį ir vėlų vakarą grįžo į sostinę. Dar sykį į Gdynę užsuko trumpam, Verbų sekmadienį – 1931 metų kovo 29 dieną. Atplaukė iš atostogų Maderoje eskadriniu minininku „Wicher“. Išlipo į krantą, iš kurio prieš tai buvo skubiai pašalinti vagonai su anglimi, pasisveikino su čia specialiai atvykusiais premjeru, vidaus reikalų ministru, dukromis ir žmona, dingo privažiavusiame limuzine ir nuvyko į stotį. Po dvyliktos iškilmingai palydėtas sėdo į traukinį, tiek jį Gdynėje ir tematė. 

Nepaisant akivaizdaus maršalo abejingumo jūros reikalams, dar jam gyvam esant, kilo sumanymas Gdynę pervadinti į Pilsudską. 1928 metais, nepriklausomybės dešimtmečio minėjimo proga, iniciatyvos ėmėsi švietimo ir kultūros veikėjas Kazimierzas Janczykowskis iš Chelmo. Galų gale mažai tikėtina, kad taip pagerbti būtų sumanę kas nors iš vietinių, – kašubai garsėjo tuo, kad nepasitikėjo maršalu ir sanacijos šalininkais. Kreipimąsi, „nusipelniusį rimtų svarstymų ir priėmimo“, atspausdino sostinėje leistas pilsudskininkų dienraštis „Głos Prawdy“.

 

1931 m. Gdynėje laukiamas Józefas Piłsudskis. Viduryje – dukra Jadwiga Piłsudska. Lenkijos nacionalinio skaitmeninio archyvo nuotr.

 

Janczykowskis įtikinėjo, kad Gdynė „nėra tinkamas pavadinimas didžios ir narsios lenkų tautos uostui. Gdynė – tai varganas žvejų kaimas“, o štai Pilsudskas – „tai laisvės simbolis, atviras kelias aukštiems tikslams ir idealams, kūrybiniam darbui, patikima ir nesugriaunama tvirtovė prie banguojančios Baltijos“. Pasiremdamas amerikiečiais, kurie ir sostinę, ir vieną valstiją pavadino Washingtono garbei, klausė: „Tad argi mes, lenkai, neprivalėtume tokiu gražiu būdu išreikšti savo pagarbos ir bent truputėlio dėkingumo?“ Taip pat įtikinėjo, kad „pavadinimas Pilsudskas nei kilme, nei skambesiu, nei galūne, nei pagaliau linksniavimu nėra svetimas lenkų kalbos dvasiai“, o kaip įrodymą pasitelkė kitus iš vardų ir pavardžių kilusius pavadinimus – „Kazimieras, Tarnuvas, Zamoscis“ – ir pabrėžė, kad galūnę „dskas“, priešingai nei atrodo, lengva ištarti, taip kaip „Pultuskas, Zagnanskas, Vonchockas, Radomskas, Sluckas“. „Važiuoju į Pilsudską“, „gyvenu Pilsudske“, „žaviuosi Pilsudsku“ nekelia jokių problemų linksniuojant ir skamba melodingiau nei „važiuoju į Gdynę“, „gyvenu Gdynėje“. [...] Tegul ne moteriška Gdynė koketiškai flirtuoja su Gdansku, o vyriškas Pilsudskas galingai plazda Lenkijos vėliavomis: – Esu ir budžiu.“

Per okupaciją Gdynės pavadinimas vokiečiams pasirodys pernelyg slaviškas, trečiajame dešimtmetyje lenkams – per mažai lenkiškas. Be to, moteriškas ir kaimiškas, o ne vyriškas ir miestiškas. Gdynė priminė, kad Pamario tapatybė yra nevienareikšmiška, pasieninė, tad Kolumbo, kuris ispaniškais ir katalikiškais vardais krikštijo „atrastas“, nors autochtonų jau pavadintas salas, pavyzdžiu ir vėlesnių kitų Amerikos, Afrikos ar Sibiro plotų „atradėjų“, kurie vietinę tradiciją keitė naujakuriams suprantamu kodu, įamžinančiu vadus, kolonizatorius ir išnaudotojus, pavyzdžiu reikėjo ją per pavadinimą perimti, nukašubinti. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Bernardas Chrzanowskis savaip pavadindavo „atrastus“ Kašubijos užkampius, o sumanymas pervardinti Gdynę Pilsudsku turėjo atitikmenį kitame šalies gale. Tenai nepriklausomybės atgavimo proga veikėjai maršalo garbei siūlė pervadinti Baranovičius. Įtikinėjo, kad ligšiolinis pavadinimas yra „netinkamas tokiam dideliam miestui, kuriame gyvena 25 000 žmonių“, ir „tarptautinės linijos Paryžius–Tokijas“ geležinkelio mazgui. Šitaip buvo galima ne tik pagerbti Piłsudskį, bet ir sulenkinti miestelio, kuriame daugiausia gyveno žydai ir kurį supo baltarusių kaimai, rusėniškai skambantį pavadinimą. 

 

Gdynė – miestas. Lenkijos nacionalinio skaitmeninio archyvo nuotr.

 

Pilsudskas neprigijo nei Baranovičiuose, nei Gdynėje. Galiausiai Janczykowskio kreipimasis sulaukė tik kandžių replikų opozicinėje spaudoje. Vis dėlto nepriklausomybės dešimtmečio proga maršalui buvo suteiktas Gdynės garbės piliečio vardas, o magistratui liepta rasti „tinkamą reprezentatyvią gatvę, kuriai būtų galima suteikti Maršalo Piłsudskio vardą“. 1931 metais tam pasirinkta šviežiai nutiesta arterija darbiniu pavadinimu „Kazino prospektas“, vedanti nuo Šv. Jono gatvės iki paplūdimio prie balneologinės gydyklos šalia Kamena Guros. Taip pat maršalo vardu buvo pavadintas vienas iš uosto baseinų.

 

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

Publikaciją remia