Seni „Litmenio“ laiškai (I)

Savaitraštyje „Literatūra ir menas“ dirbau nuo 1978 iki 1983 m. – Grožinės literatūros skyriaus vedėju. Pakeičiau Joną Strielkūną, kuriam pabodo redakcinis darbas („Noriu rašyti, o ne redaguoti.“). Linksmos pareigos! Nė viename leidinyje tiek nesu užsibuvęs. Skyriuje dar dirbo puiki redaktorė, nuostabi stilistė Skirmantė Ramanauskaitė, kuri patirtimi toli lenkė mane. Beje, tai ji atrado humoristą Jurgį Gimberį. Štai to meto „Litmenio“ žmonės, gal ne visi vienu metu: Valentinas Sventickas, Gražina Ramoškaitė-Gedienė, Saulius Macaitis, Valdas Vasiliauskas, Linas Vildžiūnas, Irena Babiliūtė, Birutė Mackonytė, Stasys Kašauskas, Zita Kelmickaitė, Edmundas Baltrimas, Arnoldas Barysas.

Laikai buvo, kaip mėgstama sakyti, nevienareikšmiai, vyko gana dramatiška kova su leidinio vadovais, ypač dėl sudėtingesnių kūrinių, straipsnių. Kokią košę maišėm, tokią išvirėm... Pamenu, pavyko išspausdinti pluoštą Gintaro Patacko eilių. Kilo baisus triukšmas, vyr. redaktorius Osvaldas Aleksa gavo partinį papeikimą. Tada jau į spausdinamus tekstus pradėta žiūrėti itin akylai. CK sekretorius Lionginas Šepetys tą G. Patacko poeziją gal penkis kartus minėjo iš aukštų tribūnų. Štai taip! Dar iki J. Strielkūno daugelį metų redaktoriumi dirbo Eugenijus Matuzevičius, o mano laikais jis buvo įtakingas redakcinės kolegijos narys, labai kovojęs dėl jam patikusių autorių. Jo nuostatos –- ypač pradedančiųjų atžvilgiu – man buvo svarbios.

Iš čia publikuojamų laiškų, manau, galima nujausti sudėtingas darbo redakcijoje peripetijas, lietuvių rašytojų gyvenimo ir kūrybos niuansus, jų pastangas publikuotis tada įtakingiausiame kultūros leidinyje. Ar visada buvau teisus jautriems autoriams, ar nepadariau klaidų, ar pakankamai kovojau dėl principinių kūrybos vertinimų? Reikėjo kantrybės ir takto bendraujant su literatais, be to, kai nepavykdavo prastumti gero kūrinio, jo vietą tekdavo užpildyti menkaverčiais bandymais...

Ilgainiui pajutau, kad tokios įtampos pakelti nebegalėsiu, o ir nusibodo valdiškas darbas. Keitėsi mano gyvenimas. Išėjau. Pluoštas man adresuotų laiškų, kuriuos išsinešiau, kartu su manimi pakeitė kelias gyvenamąsias vietas, pergyveno aną epochą ir skaičiuoja penktą dešimtį metų. Daug laiškų pergyveno ir savo autorius.

Gal kam nors jie gali pasirodyti nereikšmingi, nes viskas taip pasiutiškai bėga į priekį kovojant su naujais, lyg ir svarbesniais demonais. Bet seni daiktai, ir ypač tie nesvarbieji, primena: memento... Ir mes gyvenom, atrasdavom ir prarasdavom, nusileisdavome ir priešinomės. Dabar „Literatūra ir menas“ jau visai kitoks, kita, subtilesnė ištarmė. Ir gerai!

Laiškų kalba netaisyta.

Jonas Kalinauskas

 

1979. X. (?)

Gerbiama redakcija,

labai atsiprašau, kad negaliu pateikti Jums spausdinto teksto. Tik šiemet baigiau mokyklą ir tam neturiu jokių sąlygų. Stengiausi rašyti kiek galima aiškiau. Ir dar, labai prašau, pasistenkt perskaityti viską iki galo. Tai užims ne daugiau dešimties minučių.

Su pagarba

Jurga Ivanauskaitė


/ / /

1979. XI. 5

Gerb. J. Kalinauskai,

Atleiskite, kad atsakau Jums ne iš karto. Jūs tikriausiai mane jau spėjote ir pamiršti. Taigi – prisistatau: buvau atsiuntusi 2 noveles, „Mergaitė ir lietus“, „Mergaitė ir jūra“. Mane labai sujaudino Jūsų šiltas, ir, mano nuomone, visiškai „neredakcijiškas“ laiškas. Tačiau pernelyg mane išgyrėte, negaliu patikėti, jog tai, ką rašote apie mano noveles – tiesa. Tikrai, labai labai ačiū! Jūs man suteikėte šiokio tokio pasitikėjimo savimi. Jūs teisingai atspėjote, kad rašau eilėraščius, netgi kelis kartus spausdinausi „Moksleivyje“. Tačiau, greičiausiai, viskas tuo ir baigsis... Dabar mokausi Dailės Institute ir esu baisiausiai užimta. Eilėraščius kartais rašau ir dabar, tačiau prie formos padirbėti visiškai nėra laiko. Jie gaunasi baisiai griozdiški. Ir noveles pradėjau rašyti vien dėl to, jog taip man buvo žymiai lengviau save išsakyti (bet daugiau gyvenime jų neberašysiu!).

Labai ačiū už gražius likėjimus išsaugoti savo pasaulį tarp gyvenimo rutinos. Tai būtų pati karščiausia mano svajonė, bet abejoju, ar MAN tai įmanoma. Labai pasiduodu kitų įtakai ir tiesiog begėdiškai taikausi prie šiuolaikinio kasdieninio pasaulio reikalavimų. Jei mane pamatytumėt vienmečių tarpe, vargu ar pagalvotumėt, jog aš ir mano novelių mergaitė vienas ir tas pats žmogus. Dievinu POP muziką, žaviuosi hipiais, domiuosi pankais... bet Jums tai neturėtų būti įdomu... Tiesiog norėjau pasakyti, kad vargu ar kas liks iš mano kūrybos (per daug skambus pavadinimas).

Sutinku su Jumis, kad, žinoma, svarbiausia ne tai, spausdina mane, ar ne. Rašau šituos žodžius, o galvoju visai ką kitą... Suprantate, rašyti vien sau, man rodos, šiek tiek beprasmiška. Anksčiau ir geriausius savo piešinius pasilikdavau sau, o dabar – dovanoju kitiems. Ir piešdama, ir rašydama noriu kažką įrodyti SAU, o svarbiausia – KITIEMS. Gal paprasčiausiai noriu, kad pažintų mane tikrąją, noriu pasidalinti su kitais. Baisiai sunku, kai tikrai nuoširdžiai su žmonėmis pasikalbi vos kelis kartus metuose – kokioj diskotekoj ar išgertuvėse...

Atleiskite už tokį padriką ir kvailą laišką. Norėjau parašyti kažką nuoširdaus ir svarbaus, bet nieko iš to neišėjo.

Ačiū, kad mane supratote. Tai šiais laikais ne taip jau dažna...

Su pagarba
Jurga Ivanauskaitė

Jurgos Ivanauskaitės laiškas

Jurgos Ivanauskaitės laiškas
Jurgos Ivanauskaitės laiškas

 




/ / /


Gerb. drg. Kalinauskai,

neseniai gavau Jūsų laišką ir buvau labai maloniai nustebintas sužinojęs, kad po daugelio metų, tiesa, visai kitokiomis aplinkybėmis, mes vėl pradedame bendradarbiauti. Esu įsitikinęs, kad savo dabartiniam darbui esate tikrai gerai pasiruošęs. Dorybe laikau tai, kad esate kuklus žmogus, nesididžiuojate nei laimėtu poeto vardu, nei atsakinga, svarbia redaktorine vieta.

Manau, Kauno m. XIII v. mokykla didžiuojasi, išleidusi į gyvenimą tokį šaunų vaikiną, išėjusį į pripažintus poe­tus. Perskaitęs Jūsų laišką, prisiminiau Kauno XIII v. mokykloje praleistus metus ir bibliotekos aktyvistus, tokius mokinius kaip Jūs ir Žiniauskas. Man buvo aišku, kad mokinys Kalinauskas rimtai žiūri į gyvenimą, ruošiasi kovot dėl garbingos vietos, žino, kur eina ir ko siekia. Aš stengdavausi paremti Jūsų pastangas ir dažnai išnaudodavau Jūsų paslaugumą, laikiau pririšęs prie bibliotekos reikalų, bet tikrai nesijaučiu taip daug Jums padėjęs, kaip rašote. Aš tik pastebėjau, kad Jūs veržiatės į literatūrą, o, atvirai kalbant, daugiausia Jūs pats sau padėjote darbštumu ir talentu.

Tiesa, labai abejoju, ar pasiseks Jums ir drg. Matuzevičiui nesužalojus sutrumpinti mano apsakymo. Jei negalėsite perleisti jo per du „L. ir m.“ numerius, „Žvaigždėtą dangų“ siūlau nelaikyti kandidatu į spaudą. Jo vietoj atsiųsiu trumpesnį apsakymą.

Linkiu sėkmingo literatūrinio darbo, bet pirmiausia būkite poetas, daugiausia laiko skirkite kūrybai.

Už turiningą laišką dėkoju.

1981. II. 11 d. K[azys]. Jankauskas

 

Kazio Jankausko laiškas
Kazio Jankausko laiškas

 


/ / /


Gerb. drg. Kalinauskai,

gavau atgal pas mane grįžusį „Žvaigždėtą dangų“. Griebiuosi dar vieno bandymo įsiveržti į „Literatūros ir meno“ puslapius ir siunčiu „Kriminalistą“.

Dėkoju Jums už laiškus, kurie, kiek pastebėjau, gana diplomatiški ir kupini mandagumo, kitaip sakant, suglaistyti.

Su pagarba

K. Jankauskas

P. S. Redaktoriui O. Aleksai laišką siunčiu atskirai.

K. J.

1981. IV (?)


/ / /


Gerb. drg. Kalinauskai,

perskaičiau „Literatūroje ir mene“ atspausdintą mano „Kriminalistą“ ir labai draugišką gražią Alberto Zalatoriaus įžangėlę. Dėkoju už gerus norus ir pasitarnavimą. Skamba novelė neblogai (nors ir atsirado joje vietoj „poną“ „popą“), bet tas skambesys galėjo būti melodingesnis.

Novelės spalvas prigesino kupiūros, pav., pasakaitės apie dvi pušeles išmetimas. Nežinau, kodėl ji Redakcijai nepatiko, juk ji yra įsikomponavusi į tekstą, nėra šiaip sau priklijuota... Negalvokime, kad išbraukimai taiso kūrinį. Na, bet šiuo atveju mano pastabos – šaukštai po pietų. Kaip bebūtų, už „Kriminalisto“ atspausdinimą „Literatūroje ir mene“ Redakcijai esu dėkingas. Laukiu honoraro.

Su pagarba ir linkėjimais

K. Jankauskas

1981. VI. 17 d.


/ / /


Mielas Jonai,

labai nudžiugino malonus Paties laiškas.

Labai gerai, kad užsimezgė asmeniški mūsų kontaktai.

Aš senas Paties kūrybos gynėjas ir gerbėjas. Dar prieš kokius 6–8 metus perskaičiau iš Martinaičio (tuometinio konsultanto) Paties anksčiau ruoštą rinkinį. Nežinau, kodėl jis neišėjo: man jis labai net patiko. Neblogai tada jį vertino ir Martinaitis. Tik abu su Geda juokėsi, kad Pats aiškus mano mokinys...

Nežinau, ar pasiekė Patį tada, bet viename susitikime su universiteto bendrabučio studentais (prieš šešetą metų ar mažiau kiek), daugiausia su istorikais, nes lituanistai buvo nubėgę į tą pačią dieną vykusį susitikimą su kažkokiais latvių rašytojais. (Susitikimas su manimi vyko tam mažam bendrabutyje Tauro kalne, už prof. rūmų). Taigi ten buvau paklaustas, kokius universiteto literatus laikau perspektyviausiais, kokie man labiausiai patinka. Atsakiau, kad Kalinauskas ir Miliauskaitė (iš pastarosios, kaip matai, poetės nebeišeina).

Paskui buvo ilga pauzė. Ir tada užčiupau nepaprastai gražią Paties publikaciją „Pergalėj“ (prieš kokius 2–3 metus). Labai poetiški, labai tikri buvo dalykai, pilni vitalistinės jėgos. Gal kiek jaučiama buvo mano „preliudų“ įtaka. Aš tada savo Nijolei pareiškiau, kad Kalinauskas šiuo metu vienas stipriausių mūsų poetų ir kad eina labai teisingu keliu.

Paskui mane labai suerzino Gedos negatyvus pasisakymas Paties adresu (man apie tai rašė Pakalniškis). Pradėjau savotišką įrodinėjimo-gynimo kampaniją (žinoma, bijojau užpykinti ir patį Gedą, kuris tolydžio paremia mano silpnokas pozicijas). Įtikinau Nijolę (pirmiausia!), Platelį (čia, Druskininkuose), kuris jau buvo bepritariąs Gedai. Perskaičiau įdėmiai Paties knygelę, kuri mane labai ir labai pradžiugino, nors eilėraščiai jau nepasirodė tokie geri kaip tada „Pergalėj“. Trumpą savo recenzijėlę apie rinkinį ir parašiau vienam laiške Pakalniškiui, norėdamas sustiprinti jo teigiamą pažiūrą į paties poeziją.

Tai iš čia, iš to laiško, ir pateko Tau tie keli geri žodžiai, perduoti Pakalniškio.

Atleisk už tokį atvirą išsiplepėjimą.

Mano reikalai neblogi dabar: sparčiai gerėja sveikata, pastaraisiais metais labai pašlijusi. Vėl galiu truputį dirbti. Po metų jau turėsime savo 3 kamb. kooperatinį Druskininkuose. O svarbiausia – „Vagoje“ jau tikrai eina 2 ar 3 mano poemos (Stepšys labai jas remia, o dabar yra ir teigiama Daujotytės recenzija). Tarp poe­mų – ir „Preliudai“, kuriems jau sukaks 10 metų, kai parašyti. Jie taip buvo nepraleidinėjami, taip uždraudinėjami... Liūdnai man teko nukentėti per juos.

Labai ačiū už pasiūlymą publikacijai. Ankstesnis Paties pirmtakas „Lit. mene“ ne labai mėgo mano poeziją, Aleksa, negaudamas skyriaus paramos, irgi bijodavo praleisti. Taip nieko ir nesiūlydavau.

Yra dar gan gražių (mano galva) nepublikuotų preliudų. Būtų didelis ačiū, jeigu paskelbtumei. Gali paaiškinti Aleksai, kad leidykloje preliudų klausimas galutinai išspręstas teigiamai.

Netrukus atsiųsiu kokius 4 preliudus. Vienas iš jų (be pavadinimo) dedamas šiais metais „Poezijos pavasaryj“, tik aš nežinau kuris. Taigi iš atsiųstųjų teks vieną atmesti, galima sužinoti leidykloje, kurį, o dar paprasčiau palaukti kol išeis „P. P.“, jau koks mėnuo beliko, per tiek laiko vis tiek nepublikuosi jų.

Tuomi ir baigiu.

Taigi gali jau užplanuoti „Preliudų“ puslapį. Būsiu labai dėkingas. Vos Nijolė nuspausdins, išsiųsiu Pačiam, už savaitės (vėliausiai) jau turėsi.

Viso labo!

Dar kartą ačiū už tokį draugišką laišką.


Nuoširdžiai Tavo:

Vytautas Bložė

Druskininkai,

1978. IV. 23.

Vytauto Bložės laiškas

Vytauto Bložės laiškas
Vytauto Bložės laiškas