× Anna Chymer

Architektūros tyrinėtojas ir kritikas Grzegorzas Piątekas pasakoja apie dvi Varšuvas, apie sugrįžimą į griuvėsius, miesto atstatymo mitus, apie tai, ar apskritai pavyko prikelti sostinę iš griuvėsių.

Kaip atrodė Varšuva 1945-ųjų sausį?

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui buvo dvi Varšuvos, išsidėsčiusios abiejose Vyslos pakrantėse. Iš dešiniojo kranto, Pragos, sovietų kariuomenė išvijo vokiečius dar rugsėjo viduryje. Gana nedaug apgriautas, šis rajonas bandė atsigauti jau keletą mėnesių; jam vadovavo meras, komunistų aktyvistas, taip pat puikus prieškario urbanistas ir architektas Marianas Spychalskis. Taigi 1945-ųjų sausį Pragos rajone jau virė gyvenimas – aprašymuose ir prisiminimuose galima perskaityti apie gatves, pilnas prekeivių, automobilių, šurmulio. Visa tai vyko nepaisant siaubingų sąlygų – be elektros, vandens, trūkstant kuro ir maisto.

O kairiajame krante Varšuva buvo virtusi dykyne. Po Varšuvos sukilimo beveik negyvenama, sugriauta ir išgrobstyta. Kiekvienas, regėjęs šią sostinės dalį 1939 m. rudenį ar net 1945 m. sausį po sukilimo gete, kuomet buvo visiškai sunaikintas Šiaurinis rajonas (Dzielnica Północna), nebūtų pažinęs miesto, nebūtų radęs nei gatvių, nei aikščių. Po išvadavimo į Varšuvą grįžtančių gyventojų džiaugsmą nustelbė šokas. Net labiausiai į atstatymo darbus įsitraukusių specialistų – mero M. Spychalskio, Józefo Sigalino, Jano Zachwatowicziaus, Piotro Biegańskio – atsiminimuose galima aptikti abejonių pėdsakų. Sugriovimo mastas buvo milžiniškas.

 

  

Varšuva po Antrojo pasaulinio karo. Lenkijos nacionalinio skaitmeninio archyvo nuotr.

 

Varšuvos atstatymo planai pradėti kurti ne 1945 m. Sumanymas atkurti miestą po karo tragedijos gimė gerokai anksčiau.

Koncepciniai naujosios Varšuvos kūrimo darbai prasidėjo iškart po pirmųjų niokojimų 1939 m. rugsėjį. Architektai ir urbanistai suvokė, kad karo žala, nors ir sukrečianti, suteiks galimybę atstatyti miestą tinkamiau, be praeities klaidų. Reikia pridurti, kad prieškario sostinei turėta nemažai priekaištų – esą joje per ankšta, prastas susisiekimas, per mažai žalumos ar viešųjų erdvių, o gyvenimo sąlygos siaubingos.

Miesto valdžiai pavyko atlikti keletą nedidelių korekcijų dar okupacijos sąlygomis – Maršalo (Marszałkowska) gatvė buvo pratęsta per Saksų sodą (Ogród Saski), pradėti vienodinti 1939 m. rugsėjį apgriautų Naujojo Pasaulio (Nowy Świat) gatvės mūrinių namų matmenys. Beveik visi su Varšuva vienaip ar kitaip susiję architektai karo metais puoselėjo drąsias urbanistines ir architektūrines vizijas. Jas kūrė Varšuvos rotušės Statybos skyrius, Architektūros ir urbanistikos dirbtuvės prie Visuomeninės statybos įmonės, vienijusios kairiuosius modernistus, kurie projektavo visuomeninius daugiabučių rajonus. Aktyviai prisidėjo ir užsienyje įsikūrę projektuotojai, pavyzdžiui, emigracinė Liverpulio architektūros mokykla ar J. Sigalinas, iš pradžių gyvenęs Sovietų Sąjungoje, vėliau kartu su Zygmunto Berlingo kariuomene keliavęs į Vakarus ir savo idėjas pokario tikrovei fiksavęs Rytų fronto apkasuose. Romanas ir Anatolija Piotrowskiai bei Helena Syrkus prieš pat Varšuvos išlaisvinimą atsidūrė Krokuvoje – ten jie taip pat kūrė projektus Varšuvai.

Dera atkreipti dėmesį, kad Varšuvos atstatymas ir sostinės funkcijos grąžinimas iškart po karo nebuvo visiškai akivaizdus. Radikaliausios vizijos pasirodė 1945 m. pradžioje, kai, be kita ko, buvo svarstoma statyti naują miestą Gūros Kalvarijos apylinkėse, o griuvėsių jūrą išsaugoti kaip ryškų karo atminimą. Kurį laiką svarstyta bent laikinai perkelti sostinę į Lodzę, kuri nebuvo nuniokota. Taip pat buvo svarstoma galimybė paskirstyti įvairias viešąsias funkcijas tarp keleto miestų – pavyzdžiui, Krokuva laikyta potencialia kultūrinio ir akademinio gyvenimo sostine.

Sprendimas išsaugoti Varšuvos sostinės statusą ir atstatyti miestą nebuvo nei racionalus, nei ekonomiškas. Jis buvo simbolinis. Varšuvos likimą galiausiai nulėmė du veiksniai. Vienas iš jų buvo asmeninis Josifo Stalino sprendimas matant, kad Raudonosios armijos išlaisvintose teritorijose skiriamą komunistinę valdžią dalis lenkų laiko uzurpatoriška. Todėl reikėjo simbolinio sugrįžimo prie ikikarinės scenografijos su Karališkąja pilimi, Belvederio rūmais ir įstaigų biurais. Antrasis veiksnys pasirodė esąs sunkiau nuspėjamas, stebinantis ir neracionalus – gyventojai ėmė masiškai grįžti į Varšuvos griuvėsius. Ignoruoti šios bangos tapo neįmanoma – varšuviečiai, priešingai sveikam protui, paliko net gana saugias priebėgas, grįžo į sulygintą su žeme miestą ir apsigyveno griuvėsiuose.

Priėmus sprendimą, kad Varšuva vis dėlto bus atstatyta, labai greitai buvo įkurtos institucijos šiai užduočiai įgyvendinti.

Iš pradžių Pragoje rezidavęs Varšuvos meras M. Spychalskis buvo didelis atstatymo entuziastas ir spaudė darbus pradėti kuo greičiau. Jo įkurtas Varšuvos atstatymo organizavimo biuras pradėjo veikti prieš pat formalų vyriausybės sprendimą atstatyti sostinę. M. Spychalskio nurodymu Podkova Lesnoje buvo surastas paminklų restauratorius J. Zachwatowiczius, kuris tapo biuro vadovu. Vos po kelių savaičių Varšuvos atstatymo organizavimo biuras performuotas į tikslinę instituciją – Sostinės atstatymo biurą (Biuro Odbudowy Stolicy – BOS), jam vadovauti paskirtas prieškario modernistas Romanas Piotrowskis.

BOS, kuriame dirbo per 1500 žmonių, vadintas „superbiuru“. Ne tik todėl, kad čia dirbti patekdavo beveik visi į Varšuvą grįžtantys architektai, mat darbo buvo apsčiai. BOS perėmė kompetencijas, kurios įprastame mieste stabiliais laikais būtų padalintos tarp įvairių institucijų. Biuras inventorizavo Varšuvos pastatų liekanas – paskui miestą valančius išminuotojus sekė architektai ir technikai, kruopščiai aprašantys ir registruojantys griuvėsius, bei paveldo objektus saugančios brigados. Be to, virė projektavimo darbai, buvo braižomos tiek viso miesto, tiek atskirų rajonų ir mikrorajonų vizijos. BOS išduodavo leidimus statyboms ir griovimui, sprendė įvairių įstaigų ir biurų išsidėstymą mieste – skirstė jiems pastatus, keleriems metams į priekį sudarinėjo sąmatas ir darbų grafikus.

 

Magistralė W-Z. Lenkijos nacionalinio skaitmeninio archyvo nuotr. 

 

Kas įkūrė BOS, kas valdė šį superbiurą?

Didesnė dalis vadovybės buvo iš prieškario kairiųjų aplinkos arba iš okupacijos metais stojusiųjų į komunistų pusę. BOS vadovavo R. Piotrowskis, architektas, iki 1939 m. priklausęs avangardo grupei „Praesens“, vienas iš Darbininkų rajono draugijos vadovų, palaikęs visuomeninio būsto statybų  idėją. Jo pavaduotojas – prieškario komunistas J. Sigalinas, architektūros studijas baigęs jau po karo. Kalbėta, esą jis „sergąs Varšuva“, visą gyvenimą skyręs jos atstatymui, o vėliau ir plėtrai. Įstaigoje dirbo garsus prieškario avangardo atstovas Bohdanas Lachertas ir kraštovaizdžio architektas Witoldas Plapis.

Tai buvo gana radikalių pažiūrų žmonės, tačiau ne tik jie turėjo įtakos biuro veiklai. Sprendimus priimdavo platesnė ekspertų kolegija, joje būdavo aptariamas kiekvienas svarbus projektas, pavyzdžiui, magistralė W-Z. Mano nuomone, BOS, nepaisant griežtėjančio politinio kurso ir valdžioje atsidūrusių komunistų, buvo gana pliuralistinis ir atviras organas. Kaip įrodymas yra magistralė W-Z, paskutinis stambus biuro įgyvendintas projektas, išmintingas kompromisas tarp modernistų trokštamo šiuolaikinio miesto su automobilių arterijomis, laisvu užstatymu, žaliaisiais plotais ir tradicinio užstatymo rėmėjų propaguoto istorinio miesto veido išlaikymo.

Labai svarbu ir tai, kad BOS visų pirma buvo sudarytas iš specialistų, o ne paklusnių aparatčikų. Žinoma, jie turėjo atsižvelgti į daugelį politinių klausimų, tačiau negalima sakyti, kad darė brėžinius pagal valdžios komandą. Be to, jie įgyvendino daugybę gerokai anksčiau, visiškai skirtingose realybėse gimusių vizijų. Socialiniai aktyvistai dar XX a. 3-iame dešimtmetyje norėjo nepatogius, sanitarinių mazgų neturinčius mūrinius namus pakeisti naujais daugiabučiais, praretinti užstatymą ir išplėsti žaliąsias zonas. 1945 m. radikaliausią Varšuvos centro viziją be mūrinių pastatų ir daugumos paveldo objektų nupiešė Maciejus Nowickis, sanacijos judėjimo elito palikuonis, toli gražu ne komunistas, beje, netrukus išvykęs į JAV. Pirmaisiais atkūrimo metais architektai iš tiesų dirbo valdžios užsakymu, tačiau įgyvendino gerokai anksčiau, ne pagal iš SSRS gautus nurodymus, kurtus sumanymus. Tam laikas atėjo vėliau, socrealizmo eroje.

Varšuvos atstatymo simbolis – senamiestis, tačiau juk tai nedidelė sostinės dalis. Kaip parinktos teritorijos, kurios turėjo būti atstatytos ir modernizuotos, kas buvo pakeista?

Paradoksalu, kad BOS veiklą siejame su senamiesčio atstatymu, kurio biuras nevykdė, mat 1947 m., pra­ėjus dvejiems metams nuo įsteigimo, paveldotvarka buvo išbraukta iš biuro funkcijų, tuo rūpinosi naujai įsteigta miesto Konservavimo tarnyba.

Pagrindinis BOS rūpestis buvo miesto urbanistinė reforma. Reikėjo sukurti aiškią susisiekimo sistemą, tobulinti siaurų ir painių ikikarinių gatvių išdėstymą. Pradėta planuoti miesto greitojo geležinkelio tinklą. Praretinti pastatai, padidinti želdinių plotai. Pastarieji kartais planuoti gana radikaliai, pavyzdžiui, beveik visiškai nugriaunant Pavyslio (Powiśle) pastatus ir atidengiant upės šlaitą. Jis turėjo tapti žaliąja zona su dominuojančiais reprezentaciniais pastatais – Partijos rūmais, planuojamu plėsti Seimu ir Nacionaliniu muziejumi.

Iškart po karo tapo svarbu išskirti aiškų Varšuvos centrą. Prieš karą verslo „sitis“ natūraliai telkėsi apie Šventojo Kryžiaus (Świętokrzyska) gatvę ir dabartinę Varšuvos sukilėlių (Powstańców Warszawy) aikštę – čia buvo bankų būstinės, čia iškilo pirmieji dangoraižiai. Tačiau po karo nuspręsta įkurti tikrąjį „sitį“ – modernų verslo ir finansų rajoną, kuris turėjo išaugti maždaug ten, kur dabar stovi Kultūros ir mokslo rūmai. Įdomu, kad, nors Kultūros ir mokslo rūmų planuose dar nebuvo, BOS toje pačioje vietoje buvo numatęs aukščio dominantę, tik iš daugiaaukščių komplekso, o ne vieno akcento. Jau tada nuspręsta iš šios teritorijos pašalinti mūrinių pastatų griuvėsius, taigi neteisinga tvirtinti, kad sprendimas juos likviduoti priimtas galvojant apie Kultūros ir mokslo rūmų statybas.

1945 m. sausį į Varšuvą masiškai grįžtantys gyventojai iš karto ėmėsi savo jėgomis atstatyti ar pritaikyti gyventi sugriautus pastatus. Kaip tai atrodė BOS veiklos požiūriu, ar nekilo konfliktų? Kiek buvo paplitęs įsitikinimas, kad „visa tauta stato savo sostinę“?

Pirmiausia reikia pasakyti, kad masinis žmonių grįžimas į Varšuvą tiesiogine prasme praėjus kelioms dienoms po išlaisvinimo 1945 m. sausį – dar vienas precedento neturintis reiškinys. Minios plūdo į praktiškai neegzistuojantį miestą. Tai buvo senieji gyventojai, ieškantys savo namų ir artimųjų, taip pat plėšikautojai – tūkstančiai civilių iš Varšuvos apylinkių nuolat šniukštinėjo po griuvėsius, sugriautuose pastatuose ieškodami vertingų daiktų. Sakoma, kad iškart po išvadavimo Varšuva atsidūrė plėšikavimo akmens amžiuje. Nes anuomet vogė visi. Valstybės institucijos netgi vogė oficialiai, mat turėjo tam teisę. Sostinės atkūrimo biuras, jei jau apie tai kalbame, pirmosiomis savaitėmis iš rūsių ėmė anglis, iš šalia stovėjusių mūrinių namų – langų stiklus, baldus. Galima sakyti, kad atkuriant sostinę toks įteisintas plėšikavimas turėjo vykti šalies mastu. Taigi propagandinis šūkis „visa tauta kuria savo sostinę“ apibūdino ne tik šiltus jausmus Varšuvai, bet ir tam tikrą nemalonią būtinybę. Varšuva buvo labiausiai sugriauta – jai teko 30 proc. visos Lenkijos miestų griuvėsių kubatūros ir daugiau nei pusė sunaikinto turto vertės! Kadangi sostinės, kaip centrinės valdžios būstinės, atstatymas tapo prioritetu, tai reikalavo tam tikrų įnašų ir dovanų miestui. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos lengva kritikuoti, kad po karo atgautose teritorijose daugelio miestų rajonai nebuvo atstatyti, nes iš ten į sostinę gabeno plytas. Tačiau reikia prisiminti, kad 1945 m. žiemą Varšuvoje glaudėsi dešimtys tūkstančių žmonių, kurie neturėjo kur gyventi, o buvę vokiečių miestai plytėjo apleisti ir netraukė minių naujų gyventojų. Be to, niekas nejautė emocinio ryšio su šių vietų architektūra, nevertinto jos istorinės vertės.

Sakyti „visa tauta kūrė savo sostinę“ galima ir todėl, kad grįžtantieji į Varšuvą spontaniškai prisidėjo ir prie miesto tvarkymo, ir prie savavališko atstatymo. BOS ne visada tuo džiaugėsi, mat kai kurias centro dalis ketinta iš esmės perstatyti, jos buvo laikomos „tuščiu lapu“, o štai kažkas ateina ir atstatinėja namą, kuris teoriškai jau nebeturi teisės egzistuoti. Biurui pavyko nugriauti nemažai apgriuvusių namų, ypač po 1945 m. vasaros, kai serija statybų nelaimių privertė greitai pašalinti teoriškai išlikusias, bet pavojingas konstrukcijas. Tačiau kitur pats gyvenimas privertė tokių planų atsisakyti. Puikus pavyzdys – keli daugiaaukščiai namai Kunigaikščių (Książęca) ir Naujojo Pasaulio gatvių sankirtoje, šalia Trijų Kryžių aikštės. Juos nuo pat pradžių numatyta nugriauti, mat užstojo vaizdą iš pietinės Karališkojo trakto pusės į Partijos rūmus. Namai palikti laikinai, nes tokie tvirti statiniai sugriautame mieste buvo naudingi. Tai pasiteisino – pastatai tebestovi iki šiol ir jiems, regis, niekas nebegresia.

 

Karališkosios pilies griuvėsių fone – magistralės W-Z statybos. Lenkijos nacionalinio skaitmeninio archyvo nuotr.

 

Ar Varšuvos atstatymo biuro darbuotojai turėjo bendrą miesto viziją, ar būta prieštaringų koncepcijų?

Daugumą koncepcijų patikrindavo tikrovė, vieni BOS planai pasirodydavo esą pernelyg ambicingi, kiti nerealūs. Tarp Mokotuvo laukų (Pole Mokotowskie) ir Ujazduvo pilies planuoto universiteto miestelio statybas turėjo finansuoti JAV, tačiau netrukus paaiškėjo, kad dėl politinių santykių Šaltojo karo laikotarpiu tai neįmanoma. BOS ketino palei Saksonijos ašį (Oś Saska) išdėstyti visas karines institucijas – ministeriją, Generalinį štabą, Įgulos komendantūrą ir net Lenkijos kariuomenės teatrą. Tačiau paaiškėjo, kad tai prieštarauja pagrindiniams valstybės saugumo principams, draudžiantiems strategines institucijas įkurti vieną šalia kitos.

Daugiausia ginčų kilo dėl istorinio paveldo zonos ribų. Radikaliausi modernistai norėjo į ją įtraukti tik nedidelį senamiesčio anklavą ir Karališkojo trakto fragmentą, tačiau paveldosaugos šalininkai planavo zoną išplėsti į kitus Vidurmiesčio (Śródmieście) rajonus, kad atkurtų ar išsaugotų skirtingais amžiais statytus įvairių stilių pastatus. Tačiau naujesnių mūrinių namų niekas negailėjo. Net tarp paveldosaugos šalininkų buvo gana įprasta manyti, kad paskutinis meniškai vertingas architektūros stilius – klasicizmas, todėl paskutiniai saugotini pastatai iškilo XIX a. 3–4 dešimtmetyje. Ši nuomonė turėjo įtakos daugeliui rekonstrukcijos sprendimų. Senamiestis, Karališkasis traktas ir katedra buvo atkurti „pataisyti“, t. y. be XIX a. pabaigoje atsiradusių detalių, Naujojo Pasaulio gatvėje siekta ne tiksliai rekonstruoti karo išvakarėse stovėjusius pastatus, o kurti klasicizmo laikų „urbanistinę atmosferą“. Tokie buvo idealai – ne tiksliai atstatyti, o kurti atmosferą, švaraus stiliaus objektus, kitaip sakant, atitinkančius XX a. sostinės ir paveldo objektų restauravimo reikalavimus.

Kurie BOS pasiekimai, idėjos ir darbai pasiteisino? Kaip turėtume juos vertinti šiais laikais?

Nepaisant daugybės kompromisų ir besikeičiančių politinių konfigūracijų, iki šiol tebegyvename BOS suplanuotame mieste. Sprendimai dėl želdinių, daugiabučių namų rajonų, reprezentacinių institucijų vietos, susisiekimo arterijų išdėstymo, Šlaito (Skarpy) ir Vyslos vaidmens kalba patys už save, atrodo teisingi ir šiandien. Būtent BOS suplanuotas aiškus pagrindinių gatvių išdėstymas šiandien leidžia Varšuvoje tinkamai funkcionuoti viešajam transportui (galbūt BOS tiesiog nenumatė tokio didelio automobilių skaičiaus). Na, ir gyvenimo sąlygos. Dėl to, kad pastatų tankumas šiandien tris kartus mažesnis nei prieš karą, Varšuvoje nėra daug tamsių butų su langais į uždarą kiemą. Negalime nevertinti to, kad pro daugybės sostinės butų langus atsiveria vaizdas į žalumą ar į dangų.

Ir po daugelio metų atrodo, kad istorinio paveldo atstatymo mastai apskaičiuoti tinkamai – atkurta istorinė scenografija leidžia įžvelgti Varšuvos praeitį, tačiau neparalyžiuoja sostinės raidos.

 

Tarp griuvėsių iškilę Kultūros ir mokslo rūmai. Lenkijos nacionalinio skaitmeninio archyvo nuotr.

 

Po Antrojo pasaulinio karo daugelis Europos miestų buvo sugriauti. Kokie rekonstrukcijos būdai pasirinkti ten? Kaip jų kontekste atrodo Varšuvos atstatymo projektas?

Tai, kas nutiko Lenkijos sostinėje, yra unikalu Europos kontekste tiek dėl sugriovimų masto, tiek dėl kruopštumo atkuriant istorinį paveldą. Nors atstatant istorinius rajonus būta tam tikros kūrybos ar manipuliacijų, pietizmas, pavyzdžiui, rekonstruojant architektūrines detales, Varšuvoje buvo išskirtinis. Niekur kitur istorinio paveldo restauratoriai nebraidė po griuvėsius ieškodami smulkiausių išlikusių detalių ir nekomponavo į rekonstruojamus pastatus. Daugumoje Europos miestų istoriniai paminklai buvo palikti kaip pavieniai paveldo reliktai, senoviniai niekučiai, apsupti naujų pastatų. Varšuvoje išskirta aiški istorinė zona su išsaugota praeities atmosfera, atkurta naudojant tradicines statybos ir puošybos technologijas.

BOS nustojo egzistuoti 1950 m. nusprendus, kad esminiai atstatymo darbai atlikti ir atėjo laikas statyti naują, darbininkų miestą. Bet juk atstatymas tęsėsi. Kada galima sakyti, kad jis baigtas? O gal dar tebevyksta?

Biuro veiklos tęstinumas, nepaisant jo likvidavimo, buvo išsaugotas – BOS vadovo pavaduotojas J. Sigalinas vėliau tapo Varšuvos vyriausiuoju architektu, jo įpėdiniai taip pat anuomet dirbo BOS; J. Zachwatowicziaus auklėtinis ir dešinioji ranka P. Biegańskis iki pat 1954 m. ėjo miesto konservatoriaus pareigas, taigi Sostinės atkūrimo biure iškart po karo susiformavusios idėjos gyvavo toliau.

Kalbant apie šio proceso galą, matau du įvykius, kuriuos galima laikyti Varšuvos atstatymo pabaiga. Pirmasis – 1984 m. atstatyta Karališkoji pilis: baigta paskutinė neišvengiama, būtina paminklo rekonstrukcija, vykdyta dar menančios prieškario Varšuvą ir stačiusios ją po pirmųjų niokojimų kartos rankomis. Tai simbolinis, emocinis įvykis. Jei reikėtų objektyvaus mokslinio kriterijaus, Varšuvos atstatymo pãbaiga galima laikyti 1969-uosius, kai sostinės gyventojų skaičius pasiekė buvusį 1939 m. rugpjūtį. Galima sakyti, kad tuomet Varšuva atgimė biologine, pirmine prasme.

 

Iš lenkų kalbos vertė Odeta Venckavičienė

„Culture.pl“, 2019 m. sausio 14 d.