Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

„Istorija yra labiau chaoso nei konspiracijos produktas“, – cituodavome jaunystėje Zbigniewą Brzezińskį. Staiga prisiminiau, kaip vieną žvarbią Varšuvos žiemą, tuoj po vidurnakčio, susidūrėme Išganytojo aikštėje. Ėjo kiek įkalęs, be apsauginių, su skrybėle, šilkiniu šaliku, abiem rankom prie ausų glausdamas smėlinio lietpaltuko apykaklę – toks prieš epochos vėją palinkęs apverstas šauktukas didžiosios (geo)politikos šachmatų lentoje. Suprantantis viską. Turintis vos vieną konkurentą – JAV diplomatijos guru Henry Kissingerį, kurio prisiminimai šiaip ne taip išsitenka 4 000 puslapių. Zbigui užteko ir „kuklių“ 573.

Pirmasis vis dar gyvas, štai praėjusią savaitę Davose su neišmušamu vokišku akcentu paporino (atrodė, kad tebesišnekučiuoja su Leonidu Iljičiumi Brežnevu), ką Ukraina neva galiausiai bus priversta paaukoti agresoriui už taiką planetoje. Tik užmiršo pacituoti kolegą: „Svarbiausia, ką reikia turėti galvoje, yra tai, kad Rusija negalėtų būti Europoje, jeigu ten nebus Ukrainos, o Ukraina galėtų būti Europoje, jei ten nebus Rusijos.“ Vilniaus restorane „Markus ir Ko“ ligi šiol tebekaba profesoriaus nuotrauka su autografu. Užstalės kompanionai redakcijai žinomi. Befstrogenas ten išties geras.

Rolandas Rastauskas – poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nejudantis keliautojas – savas tarp svetimų, svetimas tarp savų.