Provincijos laikas

 

Lenkija provinciali. Esame provincialai, nes šitaip, o ne kitaip pavadinome savo pasaulį po 1989 m. Tai, kad dar neseniai buvome kaimo visuomenė, kad išgyvenome didelę migraciją iš kaimų į miestus, iš Rytų į Vakarus, kad mūsų vaikystė buvo sunki, kad komunistinė sistema bankrutavo, o kapitalistinė pasaulio rinkoje laimėjo, – visa tai turi kur kas mažesnę reikšmę nei mūsų požiūris į tai, kas buvo ir kas yra. Juk kas yra provincialas? Žmogus, kuriam jo gyvenama vieta kelia kompleksų. Stengdamasis jų atsikratyti, jis ieško savo centro kur nors kitur, ne ten, kur jam tenka gyventi. Ir nėra blogai, kad jis semia iš svetimų pavyzdžių, kad susipažįsta su kitu pasauliu ir parsineša jį į savo namus. Problema ta, kad jis savo namų nemyli, slepia juos nuo kitų (nors apsimeta esąs laisvas pasaulio pilietis), ir tai, kas iš to kyla: parsineštą pasaulį nepakankamai pažįsta, neįstengia pamatyti ir išnaudoti jame glūdinčių galimybių. Jis Provincialas, nes pasaulis, kurį jis susikūrė arba parsinešė, atima iš jo vietą, kurioje gyvena. Nors kaip tik toji erdvė – su savo nepakartojamu peizažu, susipynusiais likimais ir patirtimis, mažumu ir menkumu, paslaptimis ir spindesiu – yra jo proga prasimušti į neprovincialumą.

 

 

Norėčiau, kad Lenkija taptų provincija. Norėčiau, kad įvairiuose Lenkijos regionuose ir kampeliuose atrandamos „naujos provincijos“ įveiktų jos provincialumo dvasią. Atrodo, kad tą padaryti gali tik jos. Kaip Niujorke. Tame didžiuliame metropolyje, kuris – kaip pranašavo daugelis – jau seniai turėjo paskęsti mirtinuose merkantilizmo verpetuose, kas valandėlę iškyla nauja provincija, kurioje bunda gyvenimas. Ilgai kalbėjausi su Jonu Meku, kaip šešto ir septinto dešimtmečių sandūroje jis kartu su Jurgiu Mačiūnu ir kitais kūrė šiandien garsų Niujorko Soho rajoną. Neturėjo nė sudilusio skatiko. Išsirinko apleistą, apgriuvusį, todėl pigų miesto gabalėlį. Bet išeiviams iš Lietuvos kaimo, kaip ir jų bičiuliui Andy Warholui, kurio tėvai atvyko čia iš Karpatų kaimelio, kaip tik šito ir reikėjo, kad sukurtų naują pasaulio avangardo centrą. Jų draugai, kurie nuėjo pramintu keliu – į Brodvėjų ar Holivudą, – dingo be žinios. 

Šiandien Soho jau praeitis. Nesunku pajusti, kaip kūrybinė energija teka į Brukliną arba apsireiškia Bronkse. Pagaliau nereikia jos ieškoti tik atskiruose rajonuose. Užteko Paulo Austero plunksnos, Wayne’o Wango kameros ir šlakelio noro ko nors kito, ne meinstrymo, kad naujasis pasaulis gimtų kelių Bruklino gatvelių sankirtoje, – pasaulis su savo mitais, gyvenimo filosofija, verslu ir veikla, su kuria galima susitapatinti.

Mano supratimu, kaip tik tai ir yra provincija – nauja erdvė, kurią reikia įsisavinti. Ji pati nedaug ką tegali pasiūlyti. Todėl tie, kurie iš karto tikisi pelno, jos prisijaukinti negali. Viskas, ką joje galima padaryti, turi būti daroma nuo pat pradžios, nuo nulio. Viskas, ką ji gali mums pasiūlyti, yra dirvonuojanti žemė, nuniokota arba apleista aplinka, prieblandos ir laukimo atmosfera. Savo provinciją galima rasti civilizacijos nepaliestame gaivale, civilizuoto pasaulio griuvėsiuose ir liekanose, bet ir vienu, ir kitu atveju tai bus neliesta vieta, einant tik dabar praminamu keliuku tave lydės nepakartojamas pirmųjų žingsnių skonis. Tik tada jos galia ir reikšme įsitikins tie, kurie – mėšlungiškai besilaikantys senojo centro – atsisakė galimybės būti pirmieji ir visada ateina per vėlai.

Pradžios galia, pokyčių poreikis, troškimas ko nors naujo – dėl viso šito provincija yra atvira erdvė. Užuot laukus ir skundusis į veidą pučiančiu vėju, dera įvertinti jos potencialą ir pasinaudoti atsivėrusia galimybe, nes provincija priima akylus ir įsiklausančius į gyvenimo pulsą. Jos istorija – tai praleistų progų ir išnaudotų galimybių istorija.

 

1989 m. nugriauta Berlyno siena atvėrė naują erdvę, kurią galima įsisavinti. Išmušė provincijos valanda. Atsirado galimybė leistis į kelionę, atrasti naujus žemynus, statyti nuo pat pradžios. Patirtys, kuriomis remiuosi savo samprotavimuose, siejasi su nuotykiu saujelės žmonių, Tautų rudens¹ įvykių išmestų iš senojo centro balno, žmonių, kurie patraukė kelionėn į rytus ir ėmėsi iniciatyvos Suvalkų krašte, Seinuose, įkurti „Paribio“ fondą. Šalia šių patirčių mano samprotavimams labai svarbūs Marios Janion (kartais rašiusios kartu su Maria Żmigrodska) darbai, jos apmąstymai dėl lenkų kultūroje nykstančios romantiškosios paradigmos, taip pat „Bildung“ koncepcija. Puiki M. Janion ir M. Żmigrodskos knyga „Auklėjimo odisėja. Gėtės žmogaus vizija knygoje „Meistro Vilhelmo mokymosi ir klajonių metai“ primena, kad „Bildung“, kilęs iš žodžio „tašyti“, reiškia galimybę suteikti formą, ir randa jam lenkišką atitikmenį „uksztalcenie“ (suformavimas)². Kai atsidūriau Seinuose, mąsčiau būtent apie suformavimą.

Provincijos laikui reikia pionierių, praktikų generacijos, žmonių su misija, kad ir kaip juokingai ir senoviškai tai šiandien skambėtų, nes gyvenimo siekių vektorius nukreiptas į priešingą pusę – karjeros galimybių ir geresnio rytojaus ieškoti keliaujama į didžiojo centro salonus. Tačiau tam, kad surastum provinciją, nereikia keliauti į tolimus paribius, būtinai laikytis nuošaly nuo didelių miestų. Šiandien naujos provincijos atrandamos ir metropolijose: jų apleistuose rajonuose, neveikiančiuose fabrikuose. Visur ten galima atsidurti pačioje pradžioje ir iš naujo įsisavinti erdvę, kuri laukia, kad būtų atrasta ir suformuota. „Paribio“ patirtis siejasi su vietos – mažo daugiakultūrinių tradicijų miestelio sename žydų kvartale – įsisavinimu, miestelio, kuriame gyvena lenkai ir lietuviai, miestelio, nešančio visų XX a. tragedijų, konfliktų, naikinimo ir ideologijų naštą, miestelio su gražiomis apylinkėmis (sentikių, tolėliau ukrainiečių, iškeltų iš čia pagal „Vyslos“ akciją³, sodybos), kuriose galima užtikti apaugusias žydų, evangelikų, stačiatikių kapinaites, sunykusių dvarų ir rūmų, ištuštėjusių bažnyčių, į niekur vedančių tiltų, prie sienos nutrūkstančių vieškelių. Toji apylinkė sklandžiai pereina į Vidurio Europos erdvę, kitos provincijos, kurią atradome, smarkiai suniokotos, paliktos pagrindinių pasaulio įvykių kelio pakrašty, kupinos paslapčių, neišspręstų iš praeities besivelkančių problemų. Man ir šiandien atrodo, kad čia egzistuoja pagrindas sukurti ištisą civilizaciją, tam tikra didžiulė galimybė, kuri gali būti prarasta, bet juk neprivalo. Juk tų apylinkių gyventojai nuolat turi grumtis su nepaprastais iššūkiais: reikia suvaldyti visą susikryžiavusių kultūrų, mažų tautų, neaiškių sienų problemų raizginį, tvarkytis su nacionalistinės ir komunistinės ideologijos paveldu, susirasti naują tapatybės formą. Tai šiek tiek panašu į formavimąsi kinų civilizacijos, gimusios Geltonosios upės baseine, apie kurią Arnoldas Toynbee rašė, kad ji „atsirado kaip būtinybė suvaldyti ir pavergti nenuspėjamą ir sunkią upę“⁴.

1989 m. patraukęs į kelionę, iš Czesławo Miłoszo „Asmeninių pareigų“ išsirašiau tokį sakinį: „Būdamas lenkų rašytojas, ištižimo ir neblaivumo priremtas prie sienos, didelio pasirinkimo neturiu: arba pasirodau kaip vakarietiškų stilių mėgdžiotojas ir klastotojas, arba kaip asmuo, protingesnis ir blaivesnis už savo Vakarų varžovą.“⁵ Kad nekiltų neaiškumų – tasai „Vakarų varžovas“ buvo ir tebėra daugelio mano svarbių darbų partneris, taip pat ir europietiškos integracijos klausimu, bet lieka varžovas išsilaisvinimo iš provincijos procese. Žinau, kad turiu su juo kovoti.

 

Kodėl provincijos laikas atėjo 1989-aisiais? Ar anksčiau atrasti ir įsisavinti provincijos nebuvo įmanoma? Regis, kad ta prasme, kurią įdedu į šiuos žodžius, to padaryti buvo neįmanoma. Buvo provincija, kurią nuostabiai atrasdavo reporteriai, Ryszardas Kapuścińskis knygoje „Bušas lenkiškai“ ar Balstogės „Kontrastų“ aplinka. Iš ten gaunama informacija, dažnai labai kritiška ir reikalinga, pasakojo apie sistemą, kurioje gyvenome, bet neprisidėjo kuriant naują provinciją. To valdžios režimas neleido. Anų laikų tikrovės sąlygomis buvo galima sukurti prieglobstį, pogrindį ir „gyvenimo saloje“ variantą. Bet provincija, apie kokią rašau, nėra nuo pasaulio nutolusi sala. Man atrodo, kad daugelis žmonių provinciją laiko ramia ir nuo pasaulio izoliuota oaze, kurioje galima lindėti pabėgus nuo vargų, būdingų gyvenimui centre. Tačiau tik provincija sukuria neabejotiną galimybę tyrinėti pasaulį ir prisidėti jį kuriant, ir tuo buvo galima įsitikinti žlugus komunistinei sistemai. Vėl tapo pasiekiama tai, kas tikra. Bet jau ne tik per intelektualų idées générales, bet ir per praktiką, skalaujamą konkrečios visuomenės gyvenimo srovės.

 

1      Tautų ruduo – 1989 m. įvykiai Rytų Europos šalyse, atvedę prie santvarkos pokyčių.

2      Maria Janion, Maria Żmigrodska, „Odyseja wychowania. Goethe-ariska wizja czlowieka, „Laty nauki i laty wędrówki Wilhelma Meistra“, Krokuva, 1998, p. 51.

3      Dėl politinių ir karinių priežasčių 1947–1950 m. vykdytas ukrainiečių perkėlimas iš šalies pietryčių į vakarinius rajonus.

4      Arnold J. Toynbee, „A Study of History“, sutrumpino Davidas Churchillis Sommerwellas, Londonas, 1947, p. 74.

5      Czesław Miłosz, „Prywatne obowiązki“, Krokuva, 2001, p. 15.

 

Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė