Grace tiek daug baltarusių nėra ir nuo tada, kai atvykome, nesu girdėjusi apie jokias akcijas. Vienintelį kartą į gatvę išėjome kovo 8-ąją, per Tarptautinę moters dieną. Pirmąkart gyvenime pasidariau plakatą, vienoje jo pusėje buvo parašyta: BELARUS. 141 politisch motivierte Strafverfahren gegen FRAUEN. O kitoje: BELARUS. 38 FRAUEN als politische Gefangene anerkannt. Mes prisijungėme prie keleto tūkstančių maršo, kuriame žygiavo daugiausiai jaunos moterys, ir perėjome per miestą. Iškėlę plakatą laikėme paeiliui, kad visi matytų. Viena vertus, su tokiais kitos šalies politiniais užrašais jautėmės šiek tiek ne vietoje, kita vertus, tai buvo mažiausia, ką galėjome padaryti.

Vienoje aktyvių baltarusių gerokai daugiau. Tai dar viena mūsų revoliucijos pasekmė: sustiprėjusi ir, deja, išaugusi diaspora. Anksčiau, kai koks nors mūsų kraštietis nuvykdavo į užsienį, jis nebūdavo tikras, ar vadintis baltarusiu, nes dauguma nė nežinodavo, kurioje Europos ar pasaulio dalyje yra Baltarusija. Bet praėję metai daug ką pakeitė, mūsų šalis tapo matoma žemėlapyje, mūsų diaspora susivienijo, kad galėtų padėti represuojamiems, ir visa tai leido mums išdidžiai vadintis baltarusiais.

Kai priėjome Maro koloną, žmonės ten jau ruošėsi akcijai. Visi buvo užsiėmę: kabino virvę su plakatais, statė lentas su moterų politinių kalinių portretais ir pavardėmis, kabino transparantą su užrašu BALTARUSIJOS MOTERŲ GALIA. Mėgėjų choras baltarusiškai dainavo populiarias protesto dainas.

 

„Čia mūsų atspindžiai stikle Vienos oro uoste pirmąją dieną atvykus į Austriją 2020-aisiais“ (Julija Cimafejeva)

 

Likus 15 minučių iki oficialios pradžios, atvažiavo du policijos automobiliai, jie turėjo ginti mus nuo galimų provokacijų. Jaučiausi keistai. Pirmomis dienomis Grace pamačiusi policininkus šiurpdavau. Bet dabar to jausmo atsikračiau, nors Baltarusijoje milicininkas yra tas asmuo, kuriuo niekada neturėtum tikėti ir pasitikėti. Meluoti ir šmeižti nekaltuosius tapo milicininko darbu.

Akcijai prasidėjus, stovėjome kartu su kitais dia­sporos nariais, laikėme plakatus su kalinių nuotraukomis, aš turėjau Alanos Gebremariam, Baltarusijos studentų asociacijos aktyvistės, portretą. Alana nuo lapkričio buvo laikoma KGB ikiteisminio tyrimo kalėjime. O tu laikei plakatą su Marfa Rabkova, žmogaus teisių aktyviste, kuri buvo sulaikyta rugsėjį, jai grėsė 12 metų kalėjimo.

Apie jas ir kitų moterų kalinių istorijas akcijos organizatoriai skaitė kitoje gatvės pusėje susirinkusiai publikai. Po austrų politiko kalbos mus taip pat pakvietė pasisakyti. Tu vokiškai kalbėjai apie fašizmą ir kvietei būti solidarius. Aš angliškai perskaičiau tekstą apie 285 politinius kalinius, apie kratas, areštus, kankinimus ir COVID-19 užkratą kalėjime. Po mūsų kalbų prie tavęs priėjo senas vyras ir paklausė, kuo jis galėtų padėti mūsų šaliai. Ką turėjome atsakyti? Skleiskite informaciją? Papasakokite savo draugams? Mes patys nežinome, kaip padėti savo šaliai, kaip nutraukti tiekos žmonių kančias...

Iš traukinių stoties namo grįžome pėsčiomis. Sek­madienio vakarą Gracas ramus ir tuščias. Einame palei žibintų šviesoje žvilgančius tramvajaus bėgius ir kalbamės apie mūsų kelionę, naujus pažįstamus, mūsų varganas literatūrines karjeras ir rašymo planus. Guodžiame vienas kitą ir raminame, o kai prieiname kalną, į kurį teks lipti, nes jau vėlu ir keltuvas neveikia, nutylame, giliai įkvepiame ir pradedame kopti. O pagaliau pasiekę viršūnę suprantame, kad nebuvo taip sunku, kaip rodės.

Kovo 29 d.

Grace tikras pavasaris, lauke +24. Pro pravirą mūsų balkono langą į kambarį plūsta garsai: nuolat čiulba paukščiai (Šlosbergas yra tikras paukščių stebėtojų ir ypač klausytojų rojus), riaumoja automobilių varik­liai, dailidė taukši ant stogo, pakeliui į kalno viršūnę verkia kūdikis, kas pusvalandį muša laikrodis. Įprasta diena Europos mieste. Ar čia mano vieta? Ar aš jaučiuosi gerai visa tai girdėdama? Nors tam, kad išliktume „normalūs“, lapkritį ir išvykome iš Baltarusijos.

 

Gracas 2021-ųjų lapkritį. Julijos Cimafejevos nuotraukos

 

Deja, tai vis dar neįmanoma. Tą vidinę baimę, „šeimos paveldą“, kaip aš ją vadinu savo eilėraštyje „Baimės akmuo“, pasiėmiau su savimi. Ji čia, žvilga ant mano kaklo pavasario saulės spinduliuose.

/ / /

Baltarusija nebėra tokia populiari Vakarų žiniasklaidoje kaip rugpjūtį. Nebėra saulės nutviekstų baltai apsirengusių moterų demonstracijų, nebėra spalvingų šimtus tūkstančių pritraukiančių maršų, nebėra laimingų, kupinų tikėjimo demokratija pasaulyje šypsenų.

Tačiau dabar yra 325 politiniai kaliniai, laikomi kalėjime nežmoniškomis sąlygomis (įkalintieji turi skelbti bado streikus tam, kad gautų paprasčiausių dalykų, pavyzdžiui, priemonių nuo utėlių). Beveik 1000 žmonių tapo politinio persekiojimo aukomis. Kas dieną įvyksta po tuziną teismo posėdžių: pasibaisėtini vaizdai – antrankiais sukaustyti žurnalistai, žmogaus teisių gynėjai, politikai; siaubingai per šiuos mėnesius kankinami ir žeminami kalėjimuose ir tardymo izoliatoriuose žmonės, o kankintojams neiškelta nė viena baudžiamoji byla. Perpildytose kamerose plinta COVID-19, o medicinos pagalba neteikiama.

Nors valdžios atstovai aiškina, kad protestai liovėsi, per kovo mėnesį Baltarusijoje buvo sulaikyta daugiau nei tūkstantis žmonių. Jų nusikaltimai juokingi: jie kaltinami piketavimu, nes dėvėjo baltos ir raudonos spalvų kojines, ženkliukus, buvo nešini tų spalvų gėlėmis, turėjo tokius lipdukus ant telefonų ar ausinių, valgė raudonos ir baltos spalvų ledinukus ir panašiai... Žmonės patenka į kalėjimą, nes mūvėjo ne tos spalvos kojines!

Buvo sulaikytas ir nubaustas netinkamu laiku netinkamoje vietoje atsidūręs kurjeris. Mažame Miadzelo miestelyje moteris išėjo pasivaikščioti su savo dukryte. Ji nešėsi tris baltus ir raudonus balionus. Milicininkai ją sulaikė, išrašė baudą, ji buvo atleista iš vietinės mokyklos, kurioje dirbo mokytoja ir neįgalių vaikų kalbos terapeute.

Autokratinė Baltarusija labai greitai ritasi į totalitarizmą. Baltarusijoje negalioja įstatymai, joje tik absurdiškai, neprotingai baudžiami žmonės, išsakantys savo nuomonę ar net įtariami ją turintys. „Tai neturi pasikartoti, – mokė mus mokyklose. – Niekada nepamiršime.“ Ir štai mes vėl patiriame tokias pačias kančias ir sielvartą, kokius prieš šimtą metų patyrė mūsų protėviai. Dabartinius siaubingus pasakojimus galima palyginti su tais, kuriuos skaitėme vadovėliuose ar matėme Stalino bei gestapo nusikaltimus vaizduojančiuose filmuose.

Tačiau tuo pat metu kilo ir didelė solidarumo, tarpusavio pagalbos tiek šalyje, tiek už jos ribų banga, į kalėjimus siunčiama tūkstančiai palaikymo ir padrąsinimo kupinų laiškų, turime stiprius diasporos ryšius. Ir vis dar tikime, kad be demokratijos nei Europa, nei Baltarusija ateities neturi.

Balandžio 2 d.

Prieš šešetą savaičių nusiskutau galvą. Paėmiau tau per gimtadienį dovanotą barzdaskutę ir nusiskutau tankius plaukus. Mane įkvėpė baltarusių studentų pavyzdys: vaikinai ir merginos vaizdo įraše skuto galvas taip solidarizuodamiesi su įkalintais studentais ir profesoriais. Bet, turiu prisipažinti, tai padariau ne tik dėl to – man iš tikrųjų reikėjo apsikirpti, todėl nesijaučiu padariusi žygdarbį.

Kai ant vonios grindų nukrito pirmoji tamsi plaukų sruoga, staiga pajutau palengvėjimą. Pajutau pokyčius viduje, pajutau, kaip ima greičiau tekėti kraujas, atgyja mintys ir jausmai. Skutausi, nors niekada nebuvau to dariusi. O tada atėjai tu ir padėjai nusiskusti galvą ten, kur nepasiekiau. Po 40 minučių viskas buvo baigta, galva atrodė lengva ir šviesi. Ir neatrodžiau labai baisiai, geriau, nei tikėjausi.

Prieš porą savaičių vėl nusiskutau, ketinu tai padaryti ir trečiąkart. Tai tampa mano dopingu, jaučiu palengvėjimą, jaučiuosi laisva ir laiminga (na, nors keletą valandų). Svarstau skustis galvą tol, kol ponas L. dings, kaip mes rugpjūtį reikalavome gatvėse. Bet jei visa tai tęsis metų metus?..

Vis svarsčiau, kodėl pajutau tą lengvumą. Ar tai savotiškas savęs žalojimas, auka? Jei jau negaliu bent kiek paveikti Baltarusijoje klestinčios savivalės ir slegiančių minčių, galiu spręsti bent tai, kaip atrodau. Bet ar mano auka padės? Deja, nežinau.

O ar laiškai, kuriuos siunčiu iš Graco įkalintiems Baltarusijoje, pasiekia adresatus, ar ir jie tėra savotiška auka?

Man nelengva šiltai ir nuoširdžiai rašyti žmonėms, kurių niekuomet nesu sutikusi, apie kuriuos beveik nieko nežinau, bet rašydama kiekvieną laišką mokausi. Rašydama gimtadienio atviruką linkiu jiems vidinės ir išorinės laisvės, o ilgesniame laiške rusiškai arba baltarusiškai parašau ir eilėraštį. Stengiuosi nuspėti, kokią poeziją mėgsta ir supranta mano adresatas. Klasikines eiles ar juokingus absurdiškus šiuolaikinių poetų eilėraščius?

Tačiau siųsdamas laišką politiniam kaliniui, nesvarbu, ar jis būtų giminaitis, ar nepažįstamasis, nesvarbu, ar siunti jį iš Baltarusijos, ar užsienio, turi žinoti, kad adresatas gali jo negauti, kad gali į jį neatsakyti. Kažkur troškiame kambaryje su grotuotu langu sėdintis cenzorius gali rasti laiške ką nors netinkama ir tiesiog jį išmesti. Arba jis (o gal netgi ji) gali nuspręsti, kad darbas su popieriais jam per sunkus, ir tiesiog išmesti visus atvirukus, o gal jis turi nurodymą nubausti ar pakankinti kalinį ir jam laiško neperduoti.

Ar kalėjimuose bei izoliatoriuose yra kokia nors speciali patalpa, kurioje kalinami neatiduoti laiškai, tūkstančiai laiškų? O gal jie parsineša namo tuos dailius rankomis darytus atvirukus ir juokingus lipdukus, kuriuos iš viso pasaulio siunčia žmonės, norėdami bent kiek prašviesinti politinio kalinio gyvenimą? Ar jie atiduoda šias dovanėles savo vaikams? Ar tie laiškai išmetami ir sudeginami? Ar jie rūšiuoja šiukšles Baltarusijos kalėjimuose? Ar jie iš viso galvoja apie ateitį?

Mes galvojame.

Pabaiga

2020–2021

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas

Julija Cimafejeva (g. 1982) – baltarusių poetė, vertėja, viena iš literatūrinio internetinio vertimų žurnalo „ПрайдзіСвет“ (prajdzisvet.org) įkūrėjų. Poezijos knygų „Klaidų knyga“ (2014), „Cirkas“ (2016), „Burna“ (2020) autorė.