Józef Ignacy Kraszewski. Vilniaus prisiminimai (1830–1835)

Pabaiga. Pradžia 2012 m. 44 numeryje

IX. Palėpės teatras

Koks galėjo būti Vilniaus teatras, galėjęs kliautis vien savo jėgomis? Tik toks, koks buvo, tai yra labai skurdus ir vos pusėtinas. Tuščios buvo pastangos aktorių, protektorių, antreprenerių, atvykstančių ir vietinių menininkų, kurie su savimi, savo veikla, savo publikos poreikių suvokimu siejo didelių pasiekimų viltis. Publika – negausi, sužadinta akimirkos smalsumo, pirmomis dienomis plūsdavo gausiai, teikdavo didelės sėkmės vilčių; paskui pavargusi toldavo nuo teatro ir vėl, kaip anksčiau, lankė spektaklius negausiai, abejingai. Vilniaus teatrui ištikimi gyventojai negalėjo išlaikyti jį geros būklės; padidinti tų gyventojų kiekį buvo ne aktorių galioje. Naujovė trumpam pritraukdavo žiūrovų, kurių kitą dieną vėl nelikdavo.
Geram, nuolatiniam teatrui Vilnius buvo per mažas. Užtai nereikia nieko kaltinti, išskyrus likimą; jeigu mieste būtų kita tiek gyventojų, viskas būtų gerai. Bet, pasakys man, kodėl gyventojai taip gausiai bėgo ploti naujiems, geresniems spektakliams? Atsakysiu, kad į tuos pačius spektaklius, vaidinamus kelintą kartą iš eilės, galiausiai nebūtų kam eiti. Iš teisybės, prisimename laikus, kai Vilniaus teatro repertuaras nelabai galėjo vilioti publiką ir kažkiek kaltės už tai galima priskirti jo direkcijai. Nes kas buvo paprastai vaidinama? Nuo seno žinomi, šimtą kartų girdėti kūriniai, į kuriuos net ir nepaprastas komiko Kazimierzo Skibińskio, ponios Izabelės Górskos, pagaliau Maciejaus Każyńskio talentai jau negalėjo privilioti. Kiek kartų esame girdėję nemirtingus „Aksurą...“, „Baltąją damą“, keliaujančią italų operą, Augusto Kotzebue’o dramą ir tas komedijas, tragedijas, verstas nežinia iš ko ir nežinia kaip?
Turėjo publika to galų gale atsivalgyti. Į naują operetę, melodramą su Wiktoro Każyńskio muzika, į šviežiai išmoktą vodevilį smalsūs žiūrovai kartą kitą atbėgdavo. Nepaisant to, kad laikėsi silpnai, teatras vis dėlto nežlugo, o kartais būdavo net ir triumfo vakarų, per kuriuos vos buvo galima prasibrauti prie kasų ir kėdžių. Labai gaila, kad taip retai vaidindavo Fredrą, kurį, beje, ir Varšuvos teatre nemėgsta ar nesupranta.
Vieną dieną, o tai buvo jau vakarop, sėdėjau savo kambaryje vienas, palinkęs prie fortepijono. Gyvenau tada aukštai, p. Orlovskos name, priešais Šv. Jono bažnyčią, kur užėmiau net per erdvią svetainę su mažu kambarėliu.
Tai buvo tipiškas studentiškas butas, kuris tiktų ne vienam E. T. A. Hoffma­nno romanui. Gana didelė salė, nešvari ir tamsi, šalia durų krosnis, atitverta širma, pasieniuose daug įvairios formos kėdžių, didžiulė jau anaiptol ne pati švariausia sofa, prieš ją staliukas su popieriais ir knygomis. Tarp dviejų langų – senas, jau matiniu tapęs veidrodis, toliau fortepijonas, o virš jo raižinys, vaizduojantis Adomą, pirmą kartą pastebėjusį šalia savęs Ievą, su Johno Miltono ketureiliu. Adomas su veido išraiška tyrėjo, kuris atrado naują, neklasifikuotą augalą arba nepažįstamą, prieštvaninį gyvūną, stebeilijosi į dar miegančią draugę. Tas vaizdelis juokino mus keista pirmojo žmogaus, mūsų tėvo fizionomija, kaip kažkas sakė, atrodė, kad jis nežinąs, „ar nusilenkti, ar kviesti sėstis“.
Salės viduryje nuo skliauto kabojo senas, stiklinis, auksuotas, storas voras, padengtas dulkėmis ir jau seniai niekam nenaudojamas, kurį kartais kliudydavo iškeltas cibukas. Antras kambarėlis (nes ir jo negaliu neaprašyti) tarnavo man kaip salon de reception, mažytis, ankštas, gana tamsus, buvo daug už salę tvarkingesnis. Visą apstatymą sudarė kelios raudonmedžio kėdės, toks pat stalelis, kiek nuskilusi psyche1 ir rinktiniai raižiniai, vaizduojantys Pauliaus ir Virginijos istoriją2. Tai ant to stalelio, šiame kambaryje, žvelgdamas į aikštelę prie Šv. Jono bažnyčios, parašiau „Poną Karolį“ ir „Ketverias vestuves“3, čia gimė ir „Improvizacijos mano bičiuliams“4. Atleiskite, kad jums tai aprašinėju, bet taip man sugrįžta tie prisiminimai, kad juos sans arrière-pensé5 apie jus, mielieji skaitytojai, iškloju popieriuje.
Tą akimirką sėdėjau ramiai su pypke dantyse ant sofos, užkėlęs koją ant kojos, rankomis parėmęs galvą, įsiklausydamas į mane negailestingai kamavusį dantų skausmą. Staiga salės durys su trenksmu atsidarė ir įpuolė Dominykas šaukdamas:
– Greitai, greitai renkis, Juzefai, ir eime su manimi!
– Kur, ko?
– Tik renkis, greičiau, greičiau!
– Man skauda dantį, lynoja...
– Nieko neatsitiks, iš čia keli žingsniai – privalai nueiti į teatrą.
– Kokį teatrą?
– Tai juokingas! Kokį teatrą? Tikrą teatrą, palėpės teatrą, mėgėjišką! Vaidina „Otelą“. Muzika iš Labdaros draugijos, rinktinė publika, vien batsiuviai ir vaikpalaikiai. Bent kartą gyvenime tai pamatyti būtina! Greičiau, greičiau renkis!
Į tokią žinią paskubėjau rengtis, užsimečiau paltą ant pečių ir patraukėme su Dominyku gatve kairėn. Už keliasdešimties metrų pro vartus, prie kurių stovėjo budnikas, vaizduojantis policijos pareigūną, spraudėsi minia. Įėjome su visais pirmiausia į kiemą, kurį perbėgę iš pradžių pakilome vienais ir antrais laiptais, kol pasiekėme kopėčių pavidalo tamsius laiptelius, vedančius palėpėn. Taip, palėpėn. Galiausiai sumokėję keturis zlotus, pirmų vietų kainą, atsisėdome tiesiai prieš uždangą ant nenauja paklode užtiesto suolo ir pradėjome žvalgytis. Reikėjo laiko, kol akys apsiprato tirštoje teatro prieblandoje ir galėjo ką nors įžiūrėti. Žiūrovai užpildė visus kampus.
Kelios lajinės žvakelės metė liūdną šviesą ant artimiausių daiktų. Šalia mūsų ant pirmo suolo sėdėjo lengvai atpažįstamas blyškus ir pabrinkęs batsiuvys, meno mylėtojas tamsiai mėlyna, gausiai apsiuvinėta vengrike, su stora lazda rankoje, greta jo garbi antroji jo pusė su balta Bagdado skara ir gausiai kokardomis nusagstytu kyku. Toliau – keli žmonės, kuriuos irgi lengva priskirti amatininkų kategorijai. Už mūsų antroje eilėje smalsus nuo darbastalių nutrūkęs jaunimas, pasipuošęs ir apsirengęs kasdieniškai, su naiviomis prijuostėmis, užraitytomis rankovėmis. Vaikai stovėjo ant suolų ir verkė, nes buvo tamsu ir jie nieko nematė. Toliau pastogės tamsoje skendėjo įvairių patarnautojų minia. Paskutinė vieta buvo ant kampe stovinčių brūžkų, kur kaip galėdami tilpo keli vaikai.
Kurį laiką ramiai laukta, kol pakils uždanga, galiausiai publika pradėjo trypti, rėkti ir reikalauti pasirodymo už savo sumokėtus pinigus. Jai nuraminti užgrojo muzika. Tą nelaimingą muziką atliko smulkūs Labdaros draugijos berniukai, kurie, reikia pripažinti, uoliai vykdė savo prievolę, stengdamiesi sukelti kuo daugiau triukšmo ir bildesio.
Galų gale uždanga pakilo, prasidėjo vaidinimas.
Klausykite! Klausykite!
Visiška tyla, tik ant brūžkų girdisi šnabždesys, visų kaklai ištempti, akys ištrėkštos, sulaikytas alsavimas. Niekada jokiame kitame teatre nėra buvę tokios pagarbios, tokios sąžiningos publikos.
Koks nevykęs spektaklio pasirinkimas! „Otelas“ tokiame teatre. Ir koks „Otelas“! Kažkieno perdarytas iš prancūziško perdarinio ir dar specialiai pritaikytas palėpės teatrui. Įsivaizduokite, koks drūtas buvo Otelas. Visų dėmesį traukė Dezdemona balta su rožinėmis kokardomis suknele ir mėlynais batukais. Iš teisybės, ji nemokėjo savo personažo žodžių, o tai, ką sakė, sakė su baime, springdama, sukdama pirštus ir delbdama akis, bet visi pripažino, kad ji turėjo tikrą talentą, tik šį kartą jo neatskleidė. Otelas, bakalėjos pirklio sūnus, gausiai išteptas juodai, todėl nuo jo apkabinimų ir aistros ant baltos Dezdemonos suknelės liko baisių ženklų, buvo herojiškai pavydus. Jis suvokė, kad pavyduliavimą geriausia išreikšti rėksmu ir galingai riaumojo. Žiūrovams tai darė tokį įspūdį, kad visiems tarnams atrodė, jog jie girdi savo ponių ir ponų barimus, kas juos neapsakomai gėdino. Jagas, jaunas vaikinas, ničnieko nemokėjęs savo vaidmens, vaidino jį kartodamas paskui suflerį ir visi žiūrovai buvo patenkinti, nes jis mokėjo klastingai šypsotis. Plojimų negailėta.
Pritaikęs spektaklį parinko jam geriausią, linksmą, nekaltą pabaigą. Jagas buvo nubaustas, pažemintas, Dezdemona anaiptol ne pasmaugta nei nužudyta; sutuoktiniai susitaikė, laimingi ir t. t. Beliko laukti ilgų nieko netemdomos meilės metų ir daugybės pelenų spalvos vaikų. Spektakliui pasibaigus žiūrovai skirstėsi susimąstę, o batsiuvio žmona sušnabždėjo vyrui į ausį:
– Ir ką, Cyrulike? Koks tas pavyduliavimas nelaimingas! Taigi! Vos per plauką neužmušė žmonos, eretikas!
– Nes matai, širdele, negras; mes, baltieji, neužmušame, tik mušame.
Jis buvo teisus. Barbaras užmuša, o civilizuotas žmogus muša, ir būtent tai sudaro būdingą barbaro ir civilizuoto žmogaus aistros pasireiškimo skirtumą.

X. Pasivaikščiojimai

Vilniaus apylinkėse daug gražių vietų pasivaikščiojimams ir gyventojai, atrodo, jas vertina, nes gražų pavasario, vasaros, rudens vakarą ten visada sutiksi įvairiaspalves minias, lėtai traukiančias Paplaujos, Jeruzalės, Betliejaus, Pohuliankos, Vingio, Antakalnio link. Būtent pavasarį, kai medžius apdengia vos išsiskleidę lapai, sušyla oras, vaikštinėja visa, kas gyva; gal publiką vilioja ir šv. Jurgio jomarkas, sustatytos pirklių palapinės.
Seniau mėgstama pasivaikščiojimo vieta buvo Vilijos pakrante besitęsiantys bulvarai; čia baigdavosi vėlyvi pasivaikščiojimai, bet kurią akimirką galint iš čia sugrįžti namo. Tivolės ir Sapiegynės parkai irgi traukdavo Vilniaus gyventojus. Vyrai susėsdavo už Tivolės staliukų, o moterys verčiau važiuodavo pasivaikščioti keturkampio vienuolyno sodo, kur pagal seną madą dar tryško fontanai, takeliais. Ir tas pasivaikščiojimas ar pasivaikščiojimas palei Viliją, pro Šv. Petro bažnytėlę, po pavėsingomis liepomis, negalėjo nežavėti, jeigu jį dar pagyvindavo gausi draugija. Kas nežino, kad retas vaikšto dėl vaikščiojimo, kad dažniausiai tik nori pats matyti žmones ar būti jų matomas. Tai paaiškina vaikščiojančių gausumą ten, kur jie žino, kad bus ne vieni. Retas ieško vienišumo, yra tokių, kurie tik apsimeta vienišiais, klaidžioja susimąstę, bet visada žmonių akyse.
Čionykštė diduomenė, ko gero, labiausiai privilegijuotu laiko Sapiegynės parką; užtat vidutiniokai pamėgo nepalyginamai gražesnį pasivaikščiojimą į Jeruzalę ir Betliejų, kur galima sutikti įvairiausių, šilų pavėsyje ar plačiu keliu slenkančių, vaikštinėtojų. Buvo ir tokių, kuriuos viliojo gėlėmis puošnus Strumilos sodelis, jau laukinis ir liūdnas, bet gražus Vingis, privilegijuota studentų pasivaikščiojimų vieta, galiausiai – Pohulianka.
Visų gražiausi pasivaikščiojimai buvo į Betliejų, Vingį ir Antakalnį. Bet pastaroji vieta neleidžia pamiršti miesto, dar supančio išėjusį pasivaikščioti iš visų pusių ir iš visur jam pasirodantį. Pats parkas visiškai miestiškas, poniškas: pastatai, bažnyčios, čionykščiai, vietiniai gyventojai kas akimirką primindavo, kad dar nesi išėjęs iš miesto.
Atvirkščiai, šiek tiek paėjęs keliu į Betliejų, nors Vilniaus kaimynystė dar aiški, nors sutinkami praeiviai dar visiškai miestiški, bet nameliai, lyg perpardavėja su obuoliais išbėgus į kelią, kad kiek užprekiautų, jau atrodė lyg kaimas, lyg paprasti šileliai, tarytum niekieno ranka netvarkytas Dievo sodas, visų sodų gražiausias.
O kas norėjo pamiršti Vilnių, leisdavosi į tamsų šilą šalia Vingio, klaidžiojo palei Viliją ir nesidairydamas atgal galėjo valandėlę įsivaizduoti atsidūręs toli nuo miesto. Šią iliuziją sklaidė tik gal mieste išsiritusios blyškių vaikštinėjančių ar valkatų figūros.
Dar tolesni buvo pasivažinėjimai arba piligriminės kelionės į Verkius, Trakus, Kalvariją. Visos jos (išskyrus į Verkius) turėjo religinį tikslą, o charakteringiausia buvo Trakų procesija Švč. Mergelės dieną, procesija, kurią kitados, siekdamas sužadinti religinį įkarštį, Vilniaus vyskupas, žengdamas dvasininkų priešakyje, atliko basas.
Nebėra jau tokių vyskupų ir tokių procesijų.

XI. Prisiminimai

Pereikime šį miestą, ieškodami jame atmintinų vietų ir prisiminimų, perbėkime per jį prisimindami jo senus įvykius. Pradėkime nuo Aušros vartų ir Lydos vieškelio. Čia jau sergantis Aleksandras6 išvažiavo prieš totorius su žmona, Glinskiu ir negausiu dvaru. Pro čia dar silpnesnis grįžo, nešamas lektika, jau būdamas arti mirties, bejėgis, nežinodamas, ar totoriai po poros dienų neįsiverš paskui jį į sostinę, ar po akimirkos ateis žinia apie pergalę, ar praneš apie artimiausių mirtis.
Nulenkime galvą, tai – Aušros vartai. Juose šviečia sudėjusios rankas, gailestingosios Dievo Motinos paveikslas. Čia apsiausties metu geležinės durys užvirto šventvagius švedus, ėjusius sargybą prie vartų ir nemokėjusius gerbti šventos vietos. Čia įvyko ne vienas stebuklas, ne viena širdis buvo pagydyta, ne vienas nelaimingasis iš čia išėjo paguostas ir nuramintas.
Štai vienuolynas ir cerkvė, senoji Stauropigija, kurios spaustuvė išleido tiek šiandien retų ir įdomių knygų, kurias įnirtingas fanatizmas naikino ugnimi, užmiršęs, kad jokia žmogaus jėga nepajėgs ištrinti įvykusių atsitikimų prisiminimų, kad visų knygų nesudeginsi, kad istorijos neištrinsi.
Štai rusų pirklių namas, užvažiuojamasis kiemas, kuriame nuo amžių apsistodavo atvykstantys. Jis iškilo dar Aleksandro laikais. Išeiname prie Rotušės, atmintinų įvykių vietos. Turgus. Čia buvo nukirsdinti pirmieji kankiniai pranciškonai, čia buvo nužudytas Danila Myšeckis, žiaurus vaivadėlis, kaip jį vadino, čia krito daug išdavikų ir latrų. Bet pažvelkime, žemė vis dėlto nerausta ir tuopos auga taip linksmai, lyg niekada kraujo lašas nesuvilgė šios žemės. O juk čia stovėjo gėdos stulpas ir kartuvės, čia ėjo atmintina Bžostovskio procesija, nes ir tai reikia prisiminti7. Čia fanatizmo pagautas Tupeka žmonių akyse, vidury baltos dienos puolė ir nukirto vyskupą8. Ten buvo Piacionka, ten dešinėje iš už stogų kyšo kunigaikščio Ostrogiškio funduotos Šv. Mikalojaus cerkvelės bokštai. Dar toliau kunigaikščių Ostrogiškių rūmai, garsūs ir apgultimi atmintini Chodkevičių rūmai9, kažkur čia buvo Dievo Motinos cerkvė, kurios šiandien neliko nė pėdsako. Štai Kardinalija10, netoli jos buvo evangelikų bažnyčia, slopinusi pamaldas Šv. Jono bažnyčioje iki jėzuitų įsigalėjimo. Matai aukštą bokštą, didžiulius pastatus? Tai išblėsusios jėzuitų galios, Batoro universiteto liekanos. Čia mūsų įžymusis garsus Skarga gavo antausį, gražiausią dovaną, kokia įniršęs priešininkas galėjo jį apdovanoti. Čia studentai, užpuolę Radvilos dvariškio A. Pszypkowskio laidotuves, akmenimis išvaikė kantorius ir pastorius. Kiek atmintinų vietų, kiek faktų, vos juos galima paminėti. Kiek kartų jėzuitų ordinas sveikino čia Batorą, Žygimantą, Vladislovą, Kazimierą triumfo arkomis, deklamacijomis, kalbomis, dialogais, dirbtinėmis ugnimis! Ten ėjo procesija su šv. Kazimiero vėliava po jo kanonizavimo. Štai Pilies gatvė, bet ji jau neveda į pilį. Kiek kartų dvariškių palyda lydėjo ten Žygimantą Augustą su Elžbieta, su Barbora. Ten jo mylimoji žmona paskutinį kartą važiavo paskutinio poilsio, o paskui jos vežimą juodai apsirengęs, išblyškęs, liūdnas ėjo karalius, kartodamas mintyse: „Nedraugiška žemė jos kaulų neturės.“
Čia tą patį Žygimantą, jojusį į evangelikų bažnyčią (jeigu tai tiesa, o norime, kad būtų tiesa), sustabdė Alšėnų kunigaikštis, iš čia pasuko jį į katedrą.
Tai Šventaragio slėnis, čia buvo pagonių šventovė, čia liepsnojo didžiųjų kunigaikščių laidojimo laužai, čia degė amžinoji ugnis, čia pirmas kryžius iškilo virš miesto, čia atsirado pirmasis Lietuvos vyskupas. Ten, ant kalno, trys kryžiai primena pranciškonų kankinius, toliau apiręs bokštelis prikelia bedievio Bekešo atminimą. Kančios vieta ir netikėlio kapas. Ten Tauro kalnas, gal ant jo Gediminas sapnavo apie būsimąją savo sostinės didybę.
Prie šios bažnyčios durų meldėsi mūsų patronas, šventasis Kazimieras, šioje koplyčioje ilsisi jo kūnas, su šia žeme susimaišė Vytauto, Švitrigailos, Aleksandro, Barboros palaikai. Ir nėra akmenų ant jų kapo, nėra jų kapo pėdsako. Katedroje, kurią Vytautas aprūpino, neliko dėkingumo pėdsako. Aukojamos gedulingos pamaldos, bet jų, pakankamų mirusiojo sielai, nepakanka kaip dėkingumo įrodymo. Toje bažnyčioje buvo vainikuojami Lietuvos didieji kunigaikščiai. Šioje aikštėje stovėjo Žemutinė pilis, Augusto pilis, kurią juosė jo arsenalai, dvariškių namai, numylėtinių mūrai.
Štai senieji malūnai, kažkada buvę karališkieji. Skubėkime į Šv. Onos bažnyčią pasižiūrėti jos architektūros, perskaityti užrašus ant mirusių maro metu tos vietos geradarių, Vilniaus miesčionių antkapių. Žinote padavimą apie Šv. Onos bažnyčios statytojus? Tas padavimas yra ne mūsų. Kažkoks keliautojas, gal išgirdęs jį kartojant keliose vietose užsienyje, atvežė jį ir prikabino prie mūrų.
Quis ut Deus? (Mich-a-el)11 – perskaitėte ant Šv. Mykolo bažnyčios bokštelių ir jums grįžo prisiminimas apie šaudymus į angelus, sąmyšių, mūšių, kivirčų istorija, kuri baigėsi taip keistai. Šaudė ponai Rakovskis ir Piekarskis, o evangelikų bažnyčią dėl to iškėlė į užmiestį.
Prasibraukime tuo skersgatviu į Pilies gatvę  ir pereikime į šv. Jono ir Dominikonų gatves. Štai senoji Šv. Dvasios bažnyčia, priešais kurią buvo Žygimanto įkurta ir iš pajamų už tiltą išlaikoma ligoninė. Ta gatvė seniau vadinta Senatorių, toji kairėn – Monetų, šiandien ją dar vadina Vokiečių. Čia buvo liuteronų maldos namai, čia gal gyveno tos konfesijos vokiečiai, čia garsus pamokslininkas Burchardas nusisuko sprandą, kuo pasinaudodami jėzuitai, visada tykoję progos išjuokti protestantizmą, išleido šmaikščią religinę giesmę.
Grįžtame į Trakų gatvę, kur dar verti prisiminimo Švč. Mergelės Marijos bažnyčia ir vienuolynas, kur savo paskutinę buveinę įkūrė pranciškonai, čia turėję ir spaustuvę, leidusią pamaldžias knygas. Tarp jų, net du kartus – kun. Antonio Grzybowskio kūrinį „Neįkainojamas lobis“12. Čia disidentai13, išdavikiškai, lyg pavojaus atveju, skambindami varpais neva surinkę žmones ir pramogai šaudę į juos. Buvo apkaltinti, bet pats įvykis kelia abejonių.
Dar atkreipkime dėmesį į Vyskupų gatvę, kur seniau buvo rūmai ir sodas, ir paminklas, o po juo ilsėjosi pranciškonų kankinių palaikai.
O, kiek dar prisiminimų, kurių čia neįmanoma paminėti, kiek vietų apėjome, kiek pavardžių praleidome, kiek faktų nepriminėme skubėdami. Kiek bažnyčių bokštų, kiek namų stogų, kiek gatvės grindinio akmenų; tiek ten praėjo žmonių, didelių įvykių ir didelių pralaimėjimų.
Buvo pats laikas pailsėti po tokio aktyvaus gyvenimo, nusnausti pasirėmus ranka ir pasvajoti apie savo praeitį.


1 Čia tualetinis stalelis su veidrodžiu.
2 Iš garsaus Bernardin de Saint-Pierre romano, išleisto 1787 metais.
3 Jaunatviški J. I. Kraszewskio romanai.
4 Apybraižų ir esė rinkinys.
5 Be pašalinių minčių (pranc.).
6 Aleksandras – Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis 1492–1506 m.
7 Vyskupas Bžostovskis vedė Dievo Kūno procesiją pro gėdos stulpą ir kartuves, kad nereikėtų sustoti prie altoriaus šalia Sapiegų rūmų.
8 Stačiatikis vilnietis 1609.08.11 pasikėsino į unitų vyskupą A. Pociejų. Už tai jis buvo čia, turguje, nukirsdintas.
9 1600 metais kilus konfliktui tarp giminių buvo apgulti Radvilų kariuomenės.
10 Radvilų rūmai Pilies gatvėje.
11 „Kas aukščiau Dievo?“ (lot.) (arkangelo Mykolo vardas kilęs iš hebrajų posakio „Kas virš Dievo“).
12 Pranciškonų kunigo knyga – pranciškonų ordino Lietuvoje istorija su jo narių kankinystės aprašymais.
13 Disidentais tuo metu buvo vadinami ne katalikai. Ypač – stačiatikiai.


Vertė Kazys Uscila

Józef Ignacy Kraszewski, Obrazy z życia i podróży, Wilno, 1842.

Jonas Rustemas (dailininkas), Kazimieras Bachmatavičius (litografas). Litografijos iš aplanko „Vilniaus prisiminimai pagal J. Rustemą“ („Przypomnienie Wilna“, 1837)