Jerzy Stempowski. Darbas ir nuobodulys

Nuotrauka iš Andrzejaus  S. Kowalczyko archyvo

Siaubingą sekmadieninio poilsio tuštumą pirmą kartą pajutau būdamas jaunas studentas. Miunchene, kuriame patyriau šį pojūtį, kaip tik buvo pasibaigęs didžiųjų „darbo lenktynių" laikotarpis. Šalia senamiesčio ir naujų rajonų, pamišėlio Liudviko II užstatytų nuostabiais pastatais, per trumpą laiką iškilo milžiniški priemiesčiai, atsiradę tarsi išaugimui, ne pagal esamus poreikius, numatant didžią, 1900–1914 m. Vokietiją kankinusiomis ambicijomis grįstą, ateitį. Į augantį miestą traukė tūkstančiai darbininkų. Penkiasdešimt procentų katalikiškos Bavarijos sostinės gyventojų jau buvo protestantai, atvykę ieškoti darbo iš įvairių Reicho vietų.

Sekmadieniais nesuskaitomos minios keliaudavo už miesto sienų. Izaro slėnyje kilometrų kilometrus vienas po kito driekėsi vadinamieji alukiemiai. Pavasarį žydinčių kaštonų šešėlyje plytėjo ištisa jūra žalių staliukų, prie kurių su alaus bokalais šventinę dieną sėdėjo keliolika tūkstančių abiejų lyčių atstovų. Visų veiduose buvo sustingusi išraiška, leidžianti bent apytikriai suvokti, kas yra amžinoji pasmerktųjų kančia. Jauni, sveiki ir veiklūs, pilni energijos žmonės sėsdavo žydinčių kaštonų šešėlyje ir jų akyse iš karto atsirasdavo – visiems ta pati – sustingusi skausmo išraiška. Tai buvo nuobodulys, klaikus nuobodulys, apie kurį vienas Renesanso mąstytojas sakė, kad jis baisesnis už mirtį. Tai buvo darbo žmonės, gyvenantys pagal savotišką darbo religiją, kurių visos ambicijos, visas veiklumas ir išradingumas buvo susiję su jų darbu. Išeiginei dienai jiems jau nelikdavo nieko, išskyrus nuobodulį, šiurpų ir dusinantį, įmanomą pakelti tik jaučiant išganingą pirmadienio artumą.

Nuobodžiaujančių minių vaizdas buvo toks slegiantis, kad tuomet įsigudrinau sekmadienius leisti dirbdamas namuose. Po karo tą patį sekmadieninį nuobodulį radau visuose ekonominės karštinės apimtuose miestuose. Už Pa­ryžiaus miesto vartų sekmadieniais jau nuo dešimtos ryto visais plentais plūsta upės pigių automobilių, lėtai judančių 20 cm atstumu vienas nuo kito. Visų automobilininkų veiduose matyti tas pats žudantis alukiemių nuobodulys. Kartais netgi atrodo, kad tik nuolatinis poreikis nuspausti stabdžius neleidžia užsnūsti ar net sulaiko nuo savižudybės. Iš nuobodulio sekmadieniniai automobilininkai stengiasi susivaidyti tarpusavyje arba apiberia baisiausiais žodžiais savo mylimuosius, dėvinčius sportinius kostiumus. Šie žmonės išaugo karą, kovą, pelno vaikymąsi, pokario spekuliaciją, dabar net trumpą laiką neturėdami darbo praranda pusiausvyrą.

Turtingose šalyse kasmet tam tikras skaičius žmonių, sukaupusių santaupų, kurios leidžia pasitraukti iš kovos už būvį, meta darbą. Po didžiųjų ambicijų ir pastangų, vedančių prie gerovės kilimo, laikotarpio seka spleeno ir vulgaraus nuobodulio metas. Po ambicijų dainių Balzaco ir Stendhalio atė­jo Baudelaire'as, šaipydamasis iš savo amžininkų nuobodulio.

Augant iš rentos gyvenančių žmonių skaičiui, jų taurusis splinas įgauna vis vulgaresnes formas. Sekmadienį du milijonai anglų skaito „The News of the World", iliustruotą žurnaliuką, aprašantį rinktinius nusikaltimus, padarytus per pastarąją savaitę visame pasaulyje. Jo skaitymas – tai neroniška palaima, sumenkusi iki gatvės lygio.

Nedirbančių pasiturinčių asmenų nuobodulys – tai ypatingas šio reiškinio porūšis, t. y. buržuazinis nuobodulys. Pas­taruoju metu, be pasiturinčiųjų nedarbo, vis didesnį dėmesį ėmė traukti kitos bedarbystės formos. Paaiškėjo, kad visos ekonominės sistemos atlaiko tik tam tikrą, ją atitinkantį darbo kiekį. Įsigalint mašinoms, pradėjo augti techninis nedarbas, gamybos priemonių perteklius sukūrė konjunktūrinį nedarbą. Vargingiausią Europos dalį, esančią į rytus nuo Reino, pradėjo kankinti nauja, ankstesnių kartų nepatirta rykštė.

Įsivaizduokime žmogų, užsimovusį visu metru per ilgas kelnes, apsirengusį kelius siekiančią liemenę, iki kauliukų nukarusį švarką ir užsidėjusį iki barzdos nusmunkantį cilindrą. Šio groteskiško kostiumo savininkas ne tik įsivaizduoja, kad yra apsirengęs pagal paskutinę Londono madą, bet ir mano, netgi truputį kuklindamasis, kad jeigu yra ko nors vertas šiame pasaulyje, tai tik dėl savo nuostabios eilutės, kuriai ką tik išleido paskutinius pinigus, dar šiek tiek pasiskolinęs užsienyje už didžiulius procentus.

Šis asmuo – gana tobula naujojo kapitalizmo šalių, plytinčių tarp Reino ir Uralo, ekonominės sistemos personifikacija. Po 1870 m. karo šiuo keliu pirma nuėjo Vokietija, pasinaudodama palankia konjunktūra. Po pasaulinio karo ši sistema plėtėsi į Rytus iki pat Europos pakraščio, apimdama visas šalis, kurios iš graikų ir romėnų nepaveldėjo proporcijų pojūčio. Labiau liberalių tradicijų šalyse tai praktikavo privačios bendrovės, kurioms stipriai padėjo valstybė, etatistinėse šalyse – valstybė, palaikoma viešosios nuomonės. Seniau kazokas didžiavosi savo „Juodosios jūros platumo" kelnėmis, šiandienis kazokas, kaip liudija tarybinė literatūra, norėtų turėti lygiai taip pat sukirptą elektrinę.

Iš L. Juodkaitės monospektaklio „Atmintis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Visą naująjį kapitalistinį pasaulį apėmė troškimas turėti fabrikus išaugimui, bankus išaugimui, valstybes išaugimui, visose šiose srityse lenktyniauti su senosiomis kapitalistinėmis šalimis, visoms jaunesnėms tautoms diktuojančiomis neginčijamus mados ir elegancijos kriterijus. Kad pastarieji tikslai būtų pasiekti, šios šalys vis labiau ėmė riboti nuosavybės ir vartojimo apimtis. Visi noriai atsisakydavo dalies uždarbio, dalies patogumų ir laiko, kad tik galėtų skirti lėšų ir dalyvauti statant naująsias piramides, kurios bus visuotinio susižavėjimo, pavydo objektas ir pagrindinis tautos pasididžiavimo šaltinis. Tautų vertė buvo skaičiuojama pagal jų tariamą, potencialią gamybą, pavienių žmonių vertė – pagal jų gebėjimą dirbti ir dalyvauti šiame fantastiškame statybų procese.

Tačiau staiga procesas vis dėlto pasiekė savo natūralias ribas. Gamybos ir valstybės mechanizmo plėtra piliečių poreikių mažinimo sąskaita priėjo Heraklio stulpus. Gyventojų nuskurdinimas ir jų polinkis susiveržti diržus, taupyti sustabdė gamybos mechanizmą. Silpna ir vargana gyvenimo srovė sunkėsi per gigantišką valstybės mechanizmą, apskaičiuotą Niagaros apimtims. Gyvenimo organizavimas pagal tokią vertybių hierarchiją, kaip paaiškėjo, toleruoja tik tam tikrą darbo kiekį ir priklausomai nuo išsivystymo lygio gali įdarbinti tik tam tikrą žmonių skaičių, iš visuomenės organizmo išmesdamas jo tolerancijos ribas viršijantį darbo perteklių – augančio nedarbo pavidalu.

Neseniai vienas lenkų publicistas atkreipė dėmesį į žiaurų visuomenės elgesį su bedarbiais. Vergvaldys privalėjo vergus maitinti ir tai darė savo labui. Dabar tokios pareigos bedarbių atžvilgiu iš esmės niekas nejaučia. Ši pareiga asmeniškai nieko neslegia. Jeigu ji tenka valstybei ar valsčiui, visi sutartinai čia įžvelgia visuomenės bėdą. Kad pakeltų piliečių dvasią, statistikos įstaigos, kaip kuri sugeba, sumažina bedarbių skaičių. Kai kurios šalys tiesiog neigia, kad jose egzistuoja nedarbas. Bedarbiai netenka teisės gyventi šalyje ir maisto kortelių ir šitaip dingsta iš registrų, išnykdami statistikos tamsybėse.

Dabartinis žiaurus elgesys su bedarbiais neabejotinai yra kilęs iš mū­sų darbo misticizmo, supratimo, kad žmogus yra vertas tiek, kiek padaro. Išlaikyti veltėdžius laikoma nemoraliu dalyku. Pensijas ir rentas gaunančiųjų dykaduonystė yra toleruojama vien dėl jų pradirbtų metų. „Ne trudiaščijsia da ne jest." Ši maksima, rodos, vienija visą darbo religijos apimtą pasaulį, nuo Amerikos ekonominių individualistų iki Rusijos komunistų.

Kas susidūrė su bedarbiais, tą turėjo pritrenkti jų gniuždantis nusižeminimo ir gėdos jausmas. Jis atsirado ne tik dėl pragyvenimo lėšų stygiaus ir netikrumo dėl rytdienos. Juk matėme elgetaujančius ir giedančių neturtėlių ordinus. Bedarbių nusižeminimo priežastis yra jų pačių darbo religija, jų pačių įsitikinimas, kad žmogaus matas ir vertė yra jo darbas, jo dalyvavimas gamybos procese. Netekęs darbo, asmuo nebeegzistuoja ne tik materialioje, bet ir moralinėje darbo religiją išpažįstančios visuomenės organizacijoje, virsta –­ tiesiogine prasme –­ visuomenės atmata. Gili moralinė depresija, liguistas abejingumas, tam tikras psichinis paralyžius, apimantis didžiąją dalį bedarbių, yra nauja nuobodulio atmaina, dar žiauresnė už senąjį spliną, t. y. proletariškas nuobodulys.

Šių niūrių įvykių akivaizdoje, jausdami šiokį tokį pavydą, atradome labiau subalansuotus senosios žemdirbių ir piemenų visuomenės likučius, kuriems darbas nekelia nuobodulio. Piemenys nežino, kas yra lenktyniavimas darbe ir kas yra Tayloro sistema. Pagal mūsų suvokimo skalę, jie dirba nedaug ir nepastoviai, vis dėlto jiems nėra pažįstamas nuobodulys – nei jo buržuazinė atmaina, nei proletariška atmaina. Iš esmės čia slypi tai, kad jiems svetimas bet koks darbo ir gamybos misticizmas. Dirba pagal poreikius, o šiame darbe neapima jokia isterija ar didybės manija. Jų ambicijos ir išradingumas harmoningai apima ir darbą, ir laisvalaikį. Šitaip gimsta jų pramogos ir socialinio gyvenimo genijus, žavintis miesto žmones.

Darbo mistika pažeidė ne tik senojo žemdirbių ir piemenų pasaulio pusiausvyrą, bet ir kur kas naujesnę kapitalistinio pasaulio vidinę pusiausvyrą. Visi gamybos procesai sudaro sąlygas atsirasti gryniesiems vartotojams, vartojantiems dėl paties vartojimo malonumo, perkantiems gaminamas prekes vien tam, kad jas turėtų, be jokio tolesnio sumanymo apdoroti ar laikyti pardavimui. Darbo mistika sukūrė ištisas gamintojų tautas, bet niekas neprisipažįsta, kad yra vartotojai. Korporacijų diktuojama tvarka žodį suteikia tik gamybos proceso dalyviams. Vartojimas, rodos, yra kai kas bemaž gėdingo, įmanomas tik tada, kai kyla iš patriotinių didybės manijos palaikymo motyvų vienoje ar kitoje šalies pramonės šakoje arba priklauso monopoliniams produktams, atnešantiems didelį pelną iždui.

Galų gale dėl darbo mistikos atsirado visuotinis nuobodulys visose gyvenimo srityse. Vartojame ir linksminamės tarsi paslapčia, tik gėdydamiesi prisipažįstame, kad laisvas akimirkas skiriame hobiams, neturintiems nieko bendro su nacionaline didybės manija, ir kad mūsų nedomina Ang­lijos ir Amerikos lenktyniavimas. Šioje vertybių sistemoje jau materialiai ir morališkai paseno galutinis vartotojas, kuris yra būtinas visų gamybos procesų veiksnys.

Iš šios paradoksalios situacijos pagaliau paaiškėjo, jog, norint išsaugoti gyvą darbo religiją, žodžiu, kad būtų atstatyta privaloma pusiausvyra, reabilituotas mūsų gebėjimas smagiai leisti laiką ir pramogauti, mūsų nuoširdus požiūris į gyvenimo vertybes, nesusijusias su vartojimu ir gamyba, reikia reabilituoti moralinį požiūrį į vartotoją. Pastebėti reiškiniai, liudijantys, kad ši būtinybė pripažįstama net labiausiai įsišaknijusios askezės šalyje. Neseniai pats Bucharinas teigiamai prabilo apie Pasternaką, poetą dvasia labiausiai nutolusį nuo piatiletkos. Rašytojai gavo daugybę užsakymų sukurti komedijas („dajoš smech"), o jaunimas, valdžiai leidus, ėmė studijuoti savarankiško šokių mokymosi vadovėlius. Kažkur kitur aukščiausi valstybės pareigūnai ėmė propaguoti operos kultą, kuris praeitame amžiuje siejosi su didžiuliu gyvenimo lygio šuoliu. Literatūros ir meno skatinimas tapo labai madingas. Deja, dailieji menai ir moralinės nuostatos yra užsispyrę ir nedėkingi. Užsakymas, kuris pramonėje iš po žemių iškelia ištisus gamyklų kompleksus, šioje srityje lieka be atsako.

„Wiadomości Literackie", 1935, Nr. 6

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

Draugai