Artūras Milašauskas. Iš gydytojo dienoraščio (XI)

Balandžio 10 d.

Skiepas 2

Įprasta procedūra, neverta dėmesio, vienas du, net nebelaukiau tų kvailų penkiolikos minučių, moviau lauk, apžergiau dviratį ir numyniau pietauti. Apetitas puikiausias, reakcijos jokios, bet neužsiėmiau dideliais žygiais ar sportais. Nesitikėjau citokinų audros, bet sulaukiau citoteatrų spektaklio.

Vakare, neprasmingai smaksodamas prie televizoriaus, pastebėjau įdomų dalyką – pakrypo Žemės ašis. Pasaulis sukasi netvarkingai, pagrindas slysta iš po kojų, o šiaurės polius yra po pat manimi ir taikosi sušaldyti. 

Nurėpliojęs iki lovos užsiklojau kelias antklodes, rodos, šešias. Šešios antklodės turėjo penkis tarpus, pro kuriuos juntamai sruveno šaltis. Gal tuos tarpus suslėgti pasiguldžius ant viršaus ką nors sunkaus, tarkim, šaldytuvą? Jis kaip tik mano ūgio, tinkamas tokiame šaltyje ir esant tokios būklės.

 

Artūras Milašauskas. Iš gydytojo dienoraščio (XI)

 

Nenaudingas ir neintensyvus drebulys truko įkyriai ilgai, svarsčiau, ar ne paspartinus temperatūros kilimo ir kryptingai padirbėjus raumenimis, kol termometras jau rodys geidžiamuosius 39 ar 41, pagal nuotaiką. Žinoma, tai būtų intensyvus kojų darbas minant dviratį. Spėriai minti dviratį po šešiomis antklodėmis ir šaldytuvu ant nugaros neatrodė patogu. Renkuosi kitokį, jėgos pratimą – lankstyti pasagas. Nerandu nė vienos pasagos nei po lova, nei ant naktinio stalelio. Paskutinę pasagą nuo durų – laimės simbolį – nukniaukė laimingas vagis dar prieš kelias vasaras.

Žmoną, be aprašytųjų kliedesių, apstulbino mano pamėlęs veidas – ji pasiryžo kviesti greitąją. Atsisakiau: nebeturėjau jėgų net persislinkti ant neštuvų. Tokios antgamtinės pastangos mane būtų pribaigę.

 

Balandžio 19 d.

Valgiaraštis

Anūkas po ilgojo karantino atvyko pas mus savaitę lepintis, išdykauti ir skaniai valgyti. Patiekalus renkasi pats.

Vieno kąsnio sumuštinis: du morkos griežinėliai pjaustyti skersai, vienas – išilgai  nuo vieno žando iki kito, trys jau virtos morkos gabaliukai ir vidutinio dydžio marinuotas agurkas. Taip taip, vienu kąsniu.

Vegetariškas ragu: elomidoras su sausainiu. Vienu kąsniu, suprantama.

Stipruolių kepsnys: avižų dribsniai, pienas, sviestas ant lėtos ugnies kartkartėmis pamaišant. Su uogytėmis. Daug uogyčių. Ir dar truputis uogyčių. Kodėl kepsnys? Nes senelis laiku nepamaišė ir prisvilino.

 

Balandžio 22–gegužės 10 d.

USB

Pavasaris – susitikimų, ataskaitų ir apžvalgų metas. Gavome dovanų po USB atmintuką su įrašyta naujausių vaistų apžvalga. Klausiu, kokia talpa? Nežinau, sako, gal 8 GB. Nusikopijavęs ištryniau viską apie vaistus. Dabar turiu tuščią naują atmintuką, galėsiu įsirašyti daug gerų dalykų.

Prieš keliolika metų gavau dovanų pirmąjį 256 MB talpos atmintuką, į kurį vos sutilpo pora muzikos albumų, viena kita pasakėlė ir keletas mano geriausių fotografijų, kurias visiems pasididžiuodamas rodžiau, nekantriai tikėdamasis jei ne liaupsių, tai bent ausį glostančių komentarų. Tik nebeatmenu, ką ten buvau įrašęs, bet tikrai pačius geriausius ir sielai brangiausius bei kruopščiai atrinktus dalykus.

Talpesniais šiuolaikiniais atmintukais mielai tebesinaudoju.

Nerimą kelia kitkas.

 

Artūras Milašauskas. Iš gydytojo dienoraščio (XI)
Artūro Milašausko nuotraukos

 

Pastebėjau, kad daugėja tuščios vietos atmintukuose. Nebe kažin ką į juos įkeliu, nebent kokį labai gerą kino filmą, kurį „kada nors pasižiūrėsiu“. Norimos muzikos klausausi internetu. Knygos ir kitokie tekstai patogiai vartosi skaityklėje. Asmeniškai rodyti fotografijas – jau atgyvenęs ir prastas skonis. Yra socialiniai tink­lai, galima įkelti – kas norės, pamatys, kai nusibos – ištrinsiu. Taip pasielgiau su visais įkeltais albumais. Mano fotografijos greit genda: laikui bėgant atrodo vis prasčiau, kol nebenoriu jų nė regėti. Ir ne aš vienas.

Vieną vakarą norėjau žmonai parodyti naują fotografiją. Pasiunčiau mobiliuoju. Sėdėjome tame pačiame kambaryje, tad puikiai girdėjau, kaip cingtelėjo jos telefonas.

Mudviejų žvilgsniai susitiko: kažin, gal tai naujas žmonijos progreso žingsnis?

Šiandien jau gegužės 10-oji, o dovanotas atmintukas vis dar tuščias.

Draugai