Vokiečių žurnalistas ir rašytojas Jochenas Buchsteineris knygoje „Mes buvome Rytų Prūsija. Eilinė vokiečių šeimos istorija“ atveria galimybę giliau pažinti Rytų Prūsijos istoriją ir jos vietą Europos atminties kultūroje. Remdamasis savo močiutės dienoraščiu, autorius pasakoja apie vienos Rytprūsių dvarininkų šeimos priverstinį pasitraukimą į Vakarus. Kartu rašytojas išskleidžia platesnį istorinį kontekstą, paminėdamas ir kitas teritorijas, iš kurių baigiantis Antrajam pasauliniam karui turėjo bėgti ar buvo išvaryti 14 milijonų vokiečiakalbių gyventojų. Autorius liepą dalyvaus tarptautiniame Thomo Manno festivalyje Nidoje. Pateikiame knygos ištrauką apie Rytų Prūsijos suvokimo kaitą vokiečių savimonėje per paskutinį šimtmetį.

 

 Rytų Prūsijos tiltas Berlyne. Jocheno Teufelio nuotr.

 

Paskutinis traukinys iš Karaliaučiaus – tai jau kone pasakojimų apie Rytų Prūsiją klišė. Vargu ar rastume bent vieną iš Rytų Prūsijos kilusią biurgerišką šeimą, kuri neteigtų paskutinę akimirką per Rytų geležinkelio liniją išsiuntusi sūnų ar dukterį į Vakarus. Mūsų šeimos atveju tai, regis, tiesa, nes paskutinis tiesioginis traukinys į Berlyną iš Karaliaučiaus išvyko 1945 m. sausio 22 d. rytą, 7 val. 1 min., o tai bent jau neprieštarauja močiutės pasakojimui. Traukinys D24 važiavo per Dancigą^* (Gdanską) ir Štetiną (Ščeciną) iki Silezijos stoties Berlyne. Vėlesni traukiniai iš Karaliaučiaus toli nebenukeliavo. Dėl karo jiems tekdavo sustoti Heiligenbeilyje (Šventapilėje) arba Braunsberge (Braneve), tad iš Rytų Prūsijos jie taip ir neištrūko. Nuo tada geležinkelio linija liko perkirsta ilgam – iki pat XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios, kai žlugus Sovietų Sąjungai ji vėl pradėjo veikti, bent kurį laiką. Tais metais mano tėvas tapo vienu pirmųjų, kurie vėl veikiančia geležinkelio jungtimi leidosi priešinga kryptimi, tačiau tai jau kita istorija.

Rytų Prūsija kadaise buvo labai arti – beveik visomis prasmėmis. Greičiausiu traukiniu, lyg kokiu anuometiniu ekspresu, berlyniečiai Karaliaučių pasiekdavo per 6 valandas ir 36 minutes. Kelionė iš sostinės, kuri anuomet buvo pačiame valstybės cent­re, į kiek artimesnį Kelną kitame Vokietijos reicho gale trukdavo dviem valandomis ilgiau. Taip buvo bent jau 1939–1944 m. Anksčiau, per du tarpukario dešimtmečius, Rytų geležinkelio keleiviai kelionei turėdavo skirti daugiau laiko, nes reikėjo įveikti nekenčiamą Lenkijos koridorių, įsteigtą pagal Versalio sutartį. Prieš įvažiuojant į Lenkijos teritoriją, kuri nuo uostamiesčio Dancigo tarsi pleištas driekėsi į pietus, traukinius užplombuodavo. Keleiviams tai buvo laiką gaišinantis nepatogumas, o reichui – pažeminimo simbolis.

Skamba paradoksaliai, tačiau dėl tų dvidešimties metų, kai Rytų Prūsijos teritorija buvo atskirta nuo Vokietijos, jų tarpusavio ryšiai sustiprėjo, abu regionai žmonių sąmonėje suartėjo ir provincija valstybėje net įgavo išaukštintą statusą. Iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos daugeliui vokiečių Rytų Prūsija tebuvo feodalinis, provincines operetes primenantis kraštas slavų pasaulio paribyje. „Rytų Prūsija? Mums atrodė, kad tai jau pusiau Rusija, – 1931 m. spalį rašyta laikraštyje „Hamburger Nachrichten“. – Tai buvo kraštas, kuriame tarnai ponams bučiuodavo apdarų skvernus, kraštas, kuriame netrukdomi viešpatavo išpuikę latifundijų savininkai.“ Tačiau Rytų Prūsija kartu buvo svarbi Vokietijos istorijos dalis, todėl jos pavertimas eksklavu anuomet šalyje kėlė ir pasipiktinimą, ir užuojautą.

Šiandien senoji Rytų Prūsija geografiškai yra tarsi kitoje planetoje. Tačiau kiekvienas norintis gali gana lengvai įsijausti į anuometinį erdvinį mąstymą ir dar kartą sužadinti senąjį Vokietijos pojūtį. Tereikia automobiliu nuvažiuoti į ryčiausią dabartinės Vokietijos miestą – Gerlicą – ir įsivaizduoti, kad kelionė į Vokietijos rytus šioje vietoje ne baigiasi, o tik prasideda. Ypač daug vaizduotės tam nereikia. Saksonijos greitkeliuose kelio ženklai, lyg tai būtų savaime suprantama, rodo kelią į Breslau – Silezijos sostinę, kuri nuo 1945 m. priklauso Lenkijai ir šiandien yra maždaug 170 kilometrų į rytus nuo sienos. Lenkiškas pavadinimas Vroclavas kelio ženkluose užrašytas tik skliaustuose po vokišku.

 

Pabėgėliai arklių traukiamuose vežimuose Rytų Prūsijoje, 1945. Autorius nežinomas, Vokietijos federalinio archyvo nuotr.

 

[...]

Kokia didelė kadaise buvo Rytų Vokietija, paaiškėja vos kirtus Vokietijos ir Lenkijos sieną. Kelionė iš Gerlico į senąją Rytų Prūsiją neveda nė pro vieną miestą, kuris ištisas kartas nebūtų priklausęs Vokietijai ar Prūsijai. Kelias – jei trumpam vėl leisime galioti vokiškiems pavadinimams – veda per Liegnitz (Leg­nicą) ir Glogau (Gloguvą), pro Posen (Poznanę) ir Bromberg (Bydgoščių), paskui ties Dirschau (Tčevą) per Vyslą, o nuo ten jau matyti Marienburg (Malborkas). Jei eismas palankus, kelionė truks šešias valandas, – o juk čia Rytų Prūsija dar tik prasideda! Dar „vokiškesnis“ buvo šiaurinis maršrutas per Pamario kraštą. Iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos keliaudamas juo nekirsdavai nė vienos vietovės, kurioje šimtmečių šimtmečiais nebūtų kalbėta vokiškai.

Apskritai istorinėje sąmonėje Rytų Prūsijos izoliacija po Pirmojo pasaulinio karo neužima tokios svarbios vietos kaip kitos Versalio sutarties pasekmės: prarastos didžiulės teritorijos Poznanėje, Vakarų Prūsijoje, Klaipėdos krašte ir Elzase-Lotaringijoje, tolimųjų kolonijų netektis, kariuomenės nuginklavimas, Reino krašto demilitarizavimas ir, žinoma, milžiniškos reparacijos. Tačiau pagal Versalio sutartį įsteigtas Dancigo koridorius buvo nemažas smūgis vokiečių tautiniam orumui. Jau pati naujoji Lenkijos valstybė nacionalistams buvo akibrokštas, o jos šiaurėje įkurtas „koridorius“ plačiuose visuomenės sluoksniuose laikytas prieštaraujančiu istorinei logikai ir neteisingu. Ne tik dėl to, kad Lenkijos valdžion (be plebiscito) pateko miestai, kuriuose daugiausia kalbėta vokiškai, pavyzdžiui Thorn (Torunė) ir Graudenz (Grudziondzas). Koridorius perskyrė Vokietiją. Jis nuo reicho atskyrė jo dalį – ir ne bet kokią, o istoriškai reikšmingą. Todėl XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje vokiečiai į Rytų Prūsiją ėmė kone maištaudami žvelgti naujai, ieškodami su ja sąsajų.

Visame reiche dar karo metais, bet ir po jo, radosi solidarumo iniciatyvos, skirtos remti tautiečiams rytinėje provincijoje, kuri ypač skaudžiai nukentėjo nuo Pirmojo pasaulinio karo. Perbraižius valstybės sienas Rytų Prūsija neteko dalies rinkų, eksportuoti žemės ūkio produkciją į Vidurio ir Vakarų Vokietiją tapo sudėtinga. Veimaro respublikos spaudos kioskuose staiga pasirodė laikraštis „Der heimattreue Ostpreuße“  „Tėvynei ištikimas rytprūsietis“), leidžiamas naujai įkurtos organizacijos „Bund für Heimattreue Ost- und Westpreußen“ („Tėvynei ištikimų Rytų ir Vakarų Prūsijos gyventojų sąjunga“). Vien Berlyne šiai organizacijai priklausė 20 tūkstančių narių. Visoje šalyje privatūs asmenys rinko lėšas, tačiau Rytų Prūsiją rėmė ir verslas, Bažnyčia bei politikai. Dar 1920 m. reicho prezidentas Friedrichas Ebertas pats asmeniškai atidarė Karaliaučiuje vykusią „Ostmesse“ („Rytų mugę“), kuri nuo tol ilgą laiką buvo rengiama du kartus per metus ir į atskirtąją provinciją pritraukdavo šimtus tūkstančių lankytojų. Įsteigta valstybinė Rytų Prūsijos paramos programa „Staatliche Ostpreußenhilfe“, į provinciją už „koridoriaus“ perkeltas Evangelikų Bažnyčios suvažiavimas. Susisiekimą pagerino reicho susisiekimo ministerijos įsteigta laivybos linija „Seedienst Ostpreußen“, daugiausia aptarnavusi maršrutą tarp Swinemünde (Svinouiscio) ir Pillau (Baltijsko) netoli Karaliaučiaus.

Nacionalistiniuose sluoksniuose tais metais buvo priimta bent vienam semestrui išsiųsti atžalas studijuoti į Karaliaučiaus universitetą Albertiną. 1924 m. garsiausio jo profesoriaus Immanuelio Kanto 200-ųjų gimimo metinių proga pastatytas naujas pompastiškas paminklas; jį finansavo pramonininkas iš Vakarų Vokietijos. Tais metais net išpopuliarėjo vadinamoji tėviškės poezija ir proza bei savita Rytų Prūsijos tarmė, kuriai būdingi delabializuoti balsiai, mažybinė galūnė -chen ir egzotiški skoliniai iš lietuvių bei lenkų kalbų. Karaliaučiaus kompozitorius Herbertas Brustas parašė „Tėvynės oratoriją“, kurios baigiamasis choralas „Land der dunklen Wälder“ („Tamsiųjų girių kraštas“) imtas laikyti Rytų Prūsijos himnu. Vėliau jį dažnai įvairiomis progomis užtraukdavo iš tėvynės priverstinai pasitraukę rytprūsiečiai.

Istorikas ir Rytų Prūsijos žinovas Andreasas Kossertas 2005 m. pasirodžiusioje studijoje rašo, kad tarpukariu Rytų Prūsija buvo išaukštinta iki „mito“, taip perimdamas dar paties Thomo Manno vartotą sąvoką. Šis jau tuomet milžinišką autoritetą turėjęs rašytojas XX a. šitą kraštą atrado trečiojo dešimt­mečio pabaigoje ir Nidoje (Nidden), kurią prieš kelerius metus buvo perėmusi Lietuva, prie jūros pasistatė vasarnamį. Šis rytprūsių žvejų kaimas Kuršių nerijoje dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo tapęs vokiečių menininkų kolonija. Iš pradžių ji traukė vietos peizažistus ir impresionistus, tarp jų ir Lovį Corinthą, o vėliau – pasaulinio garso ekspresionistus, tokius kaip Maxas Pechsteinas, Karlas Schmidtas-Rottluffas ir Ernstas Mollenhaueris. Nidoje, atsiskyręs nuo pasaulio, Th. Mannas dirbo prie romano „Juozapas ir jo broliai“, bet neatsisakydavo duoti interviu Rytų Prūsijos laikraščiams.

Be to, rašė publicistinius tekstus apie Rytų Prūsiją, kuriuose judėdavo trajektorija tarp patriotinio solidarumo ir kultūrinio susižavėjimo, o vėliau – politinio pasibjaurėjimo.

Per savo pirmąją vasarą Rytų Prūsijoje 1929 m. Th. Mannas apgailestavo, kad vokiečių nusistatymas prieš šią provinciją vis dar gyvas. „Esama polinkio į dvasinį aplaidumą, nusigręžimą, kultūrinį apleidimą.“ Jis kritikavo, esą ore tvyrąs abejingumas bei atsisakymas, ir laikraštyje „Königsberger Allgemeine Zeitung“ išsakė savotišką raginimą: „Rytų Prūsija reikia rūpintis – ne tik politine ar bent ekonomine prasme, bet ir juslėmis, širdimi.“ Tarsi būtų gavęs vietinės turizmo draugijos užsakymą, jis rašė: „Ją vokietis turėtų prisiminti, kai svarstys, kur keliauti.“ Tam pačiam laikraščiui duotame interviu Th. Mannas jau beveik idealizuoja: „Rytų Prūsija tokia kitokia, tokia nepakartojama. Galbūt šiose širdyse ir protuose nejučiomis gyvuoja didis, svetimas mitas.“

 

Pabėgėliai Rytų Prūsijoje, 1945. Autorius nežinomas, Vokietijos federalinio archyvo nuotr.

 

Likus vos keliems mėnesiams iki Adolfo Hitlerio atėjimo į valdžią, rašytojas susitelkė į kitą, ne tokį malonų aspektą. Vargu ar kur nors kitur XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje naciai savo karingu nacionalizmu sukėlė tiek euforijos kaip Rytų Prūsijoje, kur daugėjo išpuolių ne tik prieš kairiųjų pažiūrų žurnalistus ir politikus, bet ir prieš žydų prekeivius. 1932 m. rugpjūtį laikraštyje „Berliner Tageblatt“ Th. Mannas kandžiai klausia: „Ar tie niekingi kruvini nusikaltimai Karaliaučiuje pagaliau atvers akis dvasingojo judėjimo, pasivadinusio nacionalsocializmu, gerbėjams [...] ir leis jiems suvokti tikrąją šios tautos ligos, šio kratinio iš isterijos ir priplėkusio romantizmo prigimtį, kurio propaguojama Vokietija tėra visų vokiečių karikatūra ir suprimityvinimas?“ Šiandien žinome – kad žmonėms galutinai atsivertų akys ir jie suprastų tikrąją tautos ligos prigimtį, turėjo praeiti dar trylika ilgų metų. Th. Mannas taip ilgai laukti negalėjo. 1933 m. jis emigravo ir į Rytų Prūsiją niekada nebegrįžo. Jo vasarnamis šiandien Nida vadinamame kurorte tebestovi.

Vokietijos miestų žemėlapiuose iki šiol likę XX a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių Rytų Prūsijos manijos pėdsakų. Šios provincijos vietovardžiais tais laikais buvo madinga vadinti naujas gatves. Po Pirmojo pasaulinio karo ištisas naujas Berlyno Šarlotenburgo rajono kvartalas (tarp Olimpinio stadiono ir Toifelsbergo) gavo Rytų Prūsiją menančiais vardais pavadintas alėjas: Neidenburg (Nidzica), Sarkau (Lesnojus), Heilsberg (Varmės Lidzbarkas), Sensburg (Mrongovas), Insterburg (Černiachovskas). Pastabesni net galėtų pamanyti, kad šios provincijos Berlyne esama kone visur. Mano rytinis kelias į redakciją veda per Trakehner Allee (Trakėnų alėją), palei Sausuhlensee (Sausūlio ežerą) iki Reichsstraße (Reicho gatvės). Tada pravažiuoju paminklą su „Amžinąja liepsna“, skirtą nukentėjusiems pabėgėliams ir išvarytiesiems atminti, važiuoju Masurenallee (Mozūrijos alėja) per Ostpreußenbrücke (Rytų Prūsijos tiltą), o tada leidžiuosi Kantstraße (Kanto gatve). Gretutinėje gatvelėje konditerijos parduotuvė iki šiol siūlo originalų Karaliaučiaus marcipaną pagal receptą, kurį į Berlyną iš Rytų Prūsijos 1939 m. atsivežė konditeris Paulis Waldas.

Buvusį rytinį Vokietijos regioną gatvių ir aikščių pavadinimai primena ir kituose Vokietijos miestuose, tačiau ši tariama reprezentacija apgaulinga. Daugumai vokiečių Rytų Prūsija tėra praeities atgarsis, mįslingas aidas iš laikų, kuriuos verčiau norėtųsi palikti dūlėti archyvuose. Rytų Prūsija virto vaiduokliu. Poreikio, juo labiau noro apie ją kalbėti turi mažai kas.

Ir kodėl turėtų turėti? – paklaustų kai kurie. Kam apskritai dar domėtis Rytų Prūsija, šiuo jau, regis, užverstu Vokietijos istorijos skyriumi? Gal veikiau turėtume džiaugtis, kad pabėgėlių ir išvarytųjų karta pamažu traukiasi iš scenos, kad prisiminimai apie Vokietijos rytus blėsta, kad vis rečiau keliami klausimai ir reikalavimai, galintys kėsintis į mūsų postnacionalinį savivaizdį ir apsunkinti santykius su rytiniais kaimynais?

Pavadinimas Ostpreußen nebeskamba gražiai. Daugeliui jau pats vardas kelia pasipiktinimą – netgi dvejopą. Išgirdę žodį „Prūsija“, dauguma pagalvoja apie pikelhaubes ir prūsišką paradinį žingsniavimą, apie paklusnumą valdžiai ir militarizmą. Tik nedaugeliui į galvą ateina Kanto idealistinis universalizmas, Frydricho Didžiojo liberali religijos ir imigracijos politika ar pažangios Humboldto, Hardenbergo ir Steino reformos, kuriomis žavėtasi visame pasaulyje. O lokalizuojančiame priešdėlyje slypi bjauriojo „vokiečių veržimosi į Rytus“ – tolimų žemių kolonizavimo ir slavų bei baltų tautų pavergimo – atgarsiai. Skirtingai nei Vakarai, Rytai vokiečiams netolimoje praeityje neatnešė nieko gera. Žvelgiant iš šios perspektyvos atrodo, kad „Rytų Prūsija“ jau savo skambesiu primena nelaimingus ir tamsius mūsų istorijos tarpsnius.

Šiuo požiūriu Rytų Prūsijos likimas nedaug kuo skiriasi nuo visos Prūsijos likimo – ji šiandien tarsi išnykusi iš vokiečių vidinio žemėlapio, ir tik nedaugelis pajėgtų bent apytikriai nubrėžti jos išblukusias ribas. Tačiau tokiuose miestuose kaip Berlynas ar Potsdamas vis dar galima apčiuopti jos kultūrinius kontūrus – reliktus iš stulbinamą meno pojūtį ir subtilų skonį turėjusios valdovų dinastijos, kuri klestėjimo laikais kėlė daugelio europiečių pavydą. Išlikusi Knobelsdorffo, Schlüterio, Schadowo ir Schinkelio architektūra leidžia nujausti, kas XIX a. taip žavėjo lankytojus ir žadino prūsų pasididžiavimą bei pasitikėjimą savimi. „Šiaip jau viskas kaip Potsdame“, – esą sumurmėjo vėliau imperatoriumi tris mėnesius teišbuvęs kronprincas Frydrichas, kai pirmą kartą išvydo didingąjį Palermą.

Prūsijos rytuose nebėra net tokių buvusios didybės atspindžių. Rytų Prūsija, jos svarbesnė dalis, atsidūrė už naujosios Geležinės uždangos – Rusijos sienos. Ji beveik visiškai sunaikinta. Kone visi istoriniai Karaliaučiaus pastatai buvo apšaudyti, susprogdinti, nugriauti arba perstatyti. Buvusią miesto struktūrą šiandien galima atkurti tik iš senųjų žemėlapių. Kaimuose dauguma pilių ir dvarų rūmų sudeginti, subombarduoti, sunykę. Norintieji susidaryti kadaise klestėjusios provincijos vaizdą turės pasitenkinti nespalvotomis fotografijomis, graviūromis, paveikslais – ir pasakojimais, kurių kasmet vis daugiau nutyla.

Prūsijos istorija pamažu grimzta užmarštin – kartais susidaro įspūdis, kad ji ir turi būti pamiršta. Vokietijos politikai iš ministerijų šalina Otto von Bismarcko portretus. Meno fondas „Preußischer Kulturbe­sitz“ („Prūsijos kultūros paveldas“) priverstas kovoti dėl savo pavadinimo, nes jis esą nebeatspindi kolekcijos kosmopolitiškumo. Kitos prūsiškuoju paveldu užsiimančios įstaigos jau buvo sėkmingai „modernizuotos“. 2024 m., nepraėjus nė aštuoniasdešimčiai metų nuo vokiečių rytinių žemių žlugimo, pervadintas „Federalinis vokiečių kultūros ir istorijos Rytų Europoje institutas“ („Bundesinstitut für Kultur und Geschichte der Deutschen im östlichen Europa“). Ši 1989 m. įsteigta patariamoji vyriausybės institucija netikėtai tapo „Federaliniu kultūros ir istorijos Rytų Europoje institutu“ („Bundesinstitut für Kultur und Geschichte im östlichen Europa“) – nuorodos į vokiečius neliko. Anot tuo pasipiktinusios Išvarytųjų sąjungos („Bund der Vertriebenen“), taip semantiškai bandoma „atsikratyti vokiečių“ tam, kad „ši neatsiejama Vokietijos istorijos dalis virstų nematoma“. Tokiam vertinimui pritarė tik keli opozicijos politikai ir konservatyvūs komentatoriai. Senąjį pavadinimą vėliau grąžino vidaus reikalų ministras, priklausantis Vokietijos krikščionių demokratų sąjungai.

Šalies istorijos muziejuose vokiečių priverstinio pasitraukimo tema lieka tik paraštėse. Šito simboliu tapo medinis rankinis vežimėlis, eksponuojamas Vokietijos istorijos muziejuje Berlyne. „Štai turime vežimėlį, kuriuo nupasakojama beveik 14 milijonų vokiečių – ketvirtadalio visų Vokietijos gyventojų – istorija“, – 2014 m. piktinosi Andreasas Kossertas, aprodydamas ekspoziciją britų muziejininkui Neilui MacGregorui. Tik praėjus septyneriems metams, po ilgų ir aršių ginčų, Berlyne pagaliau duris atvėrė Dokumentacijos centras „Bėgimas, išvarymas, susitaikymas“ („Dokumentationszentrum Flucht, Vertreibung, Versöhnung“). Tačiau ir šios institucijos pavyzdys rodo, kaip labai vis dar bijoma, kad pasakojimas apie vokiečių kančias nebūtų suprastas neteisingai. Tie, kurie domisi pabėgėliais ir priverstiniu vokiečių pasitraukimu iš rytinių žemių, turės rasti kelią iki palyginti nedidelės ekspozicijos antrame aukšte. O pakeliui bus edukuojami: susipažins su nacionalsocia­lizmu ir matydami daugybę pavyzdžių sužinos, kad pabėgėliai ir priverstinė migracija visų pirma yra universalus reiškinys.

Vokiečiai, pasaulyje pagarsėję kaip praeities įveikimo čempionai, vieną svarbų savo istorijos skyrių paliko nuošalyje. Istorikas Michaelis Schwartzas iš Šiuolaikinės istorijos instituto kadaise kalbėjo, kad „priverstinis vokiečių pasitraukimas buvo nustumtas į politikos ir kolektyvinės atminties pakraštį“. Tik nedaugelis prisimena mokykloje ką nors girdėję apie pabėgėlius ir išvarytuosius vokiečius. Suaugusiųjų pasaulyje irgi nevyksta jokia reikšmingesnė diskusija apie rytinių žemių praradimą: niekur nepastatytas solidus vien vokiečių aukoms skirtas paminklas, neturime jokios oficialios atminimo dienos. Atrodo, kad vokiečių pabėgėlių ir išvarytųjų likimas gali būti prisimenamas tik kaip didesnio naratyvo dalis – jo įrėmintas ir antraeilės reikšmės.

 

^* Čia ir toliau tekste pateikiami aprašomuoju laikotarpiu vartoti vokiški ar lietuviški vietovardžiai. Skliaustuose pateikiami sulietuvinti arba dabartiniai lietuviški vietovardžiai (vert. past.).

 

Iš vokiečių kalbos vertė Jūratė Žukauskaitė. 

Versta iš:

Jochen Buchsteiner: Wir Ostpreußen. Eine ganz gewöhnliche deutsche Familiengeschichte. dtv, München 2025.

 

Vertimas spausdinamas bendradarbiaujant su Goethe’s institutu