Julija Cimafejeva (g. 1982) – baltarusių poetė ir vertėja, viena iš internetinio verstinės literatūros žurnalo „ПрайдзіСвет“ įkūrėjų ir redaktorių. Trijų poezijos knygų autorė. Naujausia poezijos knyga ROT išleista 2020 metais. Dabar u su vyru rašytoju Alhierdu Bacharevičiumi gyvena Grace, Austrijoje.

Baltarusijos protesto kroniką, pavadintą „Minsko dienoraščiu“ Julija rašė nuo 2020-ųjų rugsėjo iki 2021-ųjų balandžio. Rašė angliškai. Dienoraštis jau yra išverstas į vokiečių ir švedų kalbas. „Literatūroje ir mene“ jis dalimis bus spausdinamas visas.

Vertėjas

 

Rugpjūčio 5 d.

Pažadėjau šiandien išvirti sriubos, tirštos žirnių sriubos, kurią tu^* taip mėgsti. Valgyti gaminu retai, dažniausiai verdu sriubas. Mūsų šeimoje tu esi virtuvės šeimininkas, mūsų katė tave laiko šaldytuvo karaliumi, vištienos pašteto guru.

Pažadėjau tau išvirti sriubos, bet vietoj to rašau eilėraštį. Eilėraštį apie baimę ir viltį.

Kuo mažiau dienų lieka iki rinkimų, tuo labiau mus visus ima nerimas. Pamenu, kaip pirmąjį ir paskutinį kartą balsavau 2001-aisiais, dar gyvendama studentų bendrabutyje. Rinkimų apylinkės buvo mokymosi įstaigose: mokyklose, studentų bendrabučiuose, be to, Baltarusijoje jau seniai įprasta verbuoti mokytojus į rinkimų komitetų narius. Mes turime balsuoti iš anksto, paaiškino mums bendrabučio viršininkė. Tie, kurie neklausys jos reikalavimo, praras savo vietą bendrabutyje. Tobula bauginimo sistema efektyviai veikė net tada, prieš dvidešimtį metų.

Aš su dar trimis merginomis gyvenau pirmajame bendrabučio aukšte. Mūsų kambarys buvo greta skaityklos, kur stovėjo balsų laukianti, vienišo milicininko prižiūrima balsadėžė. Šeštadienio vakarą, rinkimų dienos išvakarėse, pastate studentų nebuvo daug: nemažai jų išvažiavo namo padėti tėvams nukasti bulvių arba šventė „nusipelnytą“ išankstinio balsavimo laisvadienį. Aš atsisakiau tos dosniai siūlomos galimybės, netikėjau, kad jie mane išmes, todėl iš anksto nebalsavau.

Vėlų vakarą likusi viena kambaryje skaičiau ir išgirdau, kaip naktį visuomet rakinamos bendrabučio durys buvo atidarytos ir sargas įleido kažką į vidų. Išgirdau, kaip kažkas žygiuoja tiesiai į rinkimų patalpą. Atidariau duris, išėjau ir patraukiau į koridoriaus gale esantį tualetą. Atpažinau tuos apvalius pečius, tas ausis ir plinkantį rinkimų apylinkės pirmininko, mūsų universiteto tarnautojo, pakaušį, pirmininkas slėpėsi skaityklos tarpduryje. Jau grįžusi į kambarį išgirdau, kaip girgžda koridoriaus grindys – milicininkas ir pirmininkas praėjo pro mano duris. Pasislėpusi už užuolaidos stebėjau, kaip jie įdeda balsadėžę į lauke pastatytą automobilį ir ištraukia naują balsadėžę.

Kitą dieną balsavau ir kartu su draugais bei keletu tūkstančių kitų protestuotojų buvau Kastryčnickajos aikštėje, nes, pagal oficialius rezultatus, Lukašenka laimėjo rinkimus antrąkart iš eilės. Baltos, raudonos, baltos spalvos vėliavos, šūkiai, pyktis ir iš mitingo išėjusių opozicijos lyderių nusivylimas. Pikti ir suirzę grįžome į bendrabutį tik prieš vidurnaktį. ES ir JAV stebėtojai rado daug rinkimų proceso pažeidimų, bet po dviejų dienų pasaulį sukrėtė rugsėjo 11-osios teroristinė ataka ir visi pamiršo apie Lukašenką. Tada dažnai vaikščiojau į protestus. Pripratau prie nesėkmių. Visi pripratome.

Bet šią vasarą turėjau menką viltį, nuojautą, kad kas nors bus kitaip. Taip, tiesa, vis daugiau žmonių buvo suimama ir pasodinama į kalėjimą, gatvėse taip pat sulaikomi ir mušami žmonės, bet mes vis dėlto turime savo kandidatą į prezidentus ir jis gali suburti tūkstančius žmonių. Kartu su tavimi jau buvome dvejose demonstracijose, kur Sviatlana, Maryja ir Veranika stovėjo ant scenos it roko žvaigždės, mojavo baltomis apyrankėmis padabintomis rankomis ir į kimius mikrofonus šaukė, kokie nuostabūs yra baltarusiai. Aš vos neapsiverkiau, kai pirmąkart gyvenime pamačiau, kaip kresni, raumeningi vyrai (gamyklų darbininkai?) iš visų jėgų šaukė: „Svie-ta! Svie-ta!“

Į vieną iš mitingų atėjome su draugais, kurie iš pradžių atrodė skeptiškai nusiteikę dėl Cichanauskajos. Bandėme suskaičiuoti, kiek žmonių susirinko į tradicinę protestų vietą, Bangaloro aikštę. „Vieta šunų vedžiotojams“, – taip šią aikštę vadino vyresnieji opozicijos lyderiai. Nė vienas iš politikų nenorėdavo ten rodytis: per toli nuo centro, be to, aikštė garsėjo ilga pralaimėjimų istorija. Nors aikštę atitvėrė milicija, jie stebėjo ir tikrino kiekvieną, įeinantį į parką, nors valdžia grasino provokacijomis, čia susirinko daug šeimų. Pasak žmogaus teisių organizacijų savanorių, į aikštę susirinko šešiasdešimt trys tūkstančiai žmonių. Jau seniai nebuvo tokių skaitlingų opozicijos mitingų. Žmonės buvo ramūs, laimingi, šypsojosi, tikėjo, kad šį kartą viskas gali būti kitaip.Ir aš leidau sau tuo tikėti. Štai kodėl rašau „Mano europietišką eilėraštį“. O kai tu grįžti namo, paprašau tave jį paskaityti, pasakyti, ar buvo verta jį iš viso rašyti. Palieku tave vieną su tekstu ir einu į virtuvę skusti bulvių ir morkų, pjaustyti svogūnų. O pati virpu viduje, peilis virpa rankoje.

– Ar jį verta skelbti? – klausiu, plaudama kietas daržoves.

– Žinoma! – atsakai.

Įkeliu eilėraštį į feisbuką ir maišydama sriubą pravirkstu. Jausmai putoja kaip verdantis vanduo.

 

Artiomas Loskutovas „Baltarusija“ (atlikta milicijos bananu ir akriliniais dažais).

 

/ / /

Vakare einame į teatrą. Tai nėra vienas iš tų valstybinių, šviesomis plieskiančių teatrų, į kurį turi išsipuošti, kad atrodytum padoriai. Tai pogrindinis Laisvojo teatro spektaklis buvusios elektrinės pastate. Pjesė parašyta pagal tavo „Europos šunis“, tavo 900 puslapių opus magnum. Ją turėjo statyti Barbikano centre Londone, mes turėjome skristi ten gegužės mėnesį... Bet koronavirusas viską pakeitė.

Baltarusijoje premjera įvyko vasario pradžioje, dar prieš visus koronaviruso suvaržymus, prieš uždarant sienas. Šiandien – paskutinis sezono spektaklis. Ar po pavasario ir vasaros pokyčių, po koronos, po kandidatų suėmimų ir netrukus užgriuvusių represijų jis bus kitoks?

Mano brolis, pagal išsilavinimą – istorikas, o pagal pašaukimą – muzikantas, neseniai tapo programuotoju ir eina su mumis į spektaklį kartu su savo drauge, choro dirigente, šokėja su ugnimi ir dredų vėlėja.

Eidami žole apžėlusiu takučiu elektrinės link, pastebime šen bei ten į krūvas sukrautas senas sovietines knygas. Kai kurios jų gerokai apdegę, jas jau naudojo spektaklyje.

Išėję iš teatro, aptarinėjame spektaklį. Nuo tada, kai matėme paskutinį kartą, jis tikrai pasikeitė: aktoriai šoka mažiau, jų akyse matyti nuovargis, bet išliko tas pats atkaklumas ir talentas, ir tas pats nuogas vyras, vis bėgantis per ilgąją pertrauką, priverčiantis mus susigėsti dėl išgertos prie baro vyno taurės, dėl to, kad esame tokie atsipalaidavę... Dabar ne laikas atsipalaiduoti.

Pjesė (ir dalis tavo knygos) pasakoja apie pasaulį, kuris bus po trisdešimties metų. Buvusioji Baltarusija tapo Rusijos imperijos dalimi, poezija ir baltarusių kalba, kuria rašome, beveik išnyko. Bet kas gi liko tame sutemų apgaubtame ateities pasaulyje, iš kurio stengiasi pasprukti pasyvūs pjesės veikėjai?

Manau, troškimas pabėgti nuo kalbos ir vietos, kurioje gimei, tironijos ir yra pagrindinė „Europos šunų“ mintis. Taip pat ir žmogaus tironijos. „Ten, kur degina knygas, anksčiau ar vėliau degins ir žmones“, – tokios paskutinės pjesės eilutės. Kas bus po rinkimų? Ar jie degins knygas ir žmones?

Grįždama patikrinu feisbuką. „Mano europietišku eilėraščiu“ pasidalinta daugiau nei 100 kartų!

 

Rugpjūčio 6 d.

Šiandien pasirodė mano trečioji poezijos knyga. Ji vadinasi ROT. Baltarusiškai ir rusiškai tai reiškia „burna“, angliškai – „pūti“, vokiškai – „raudona“, o norvegiškai ir švediškai – „šaknis“. Norėjau, kad pačiame knygos pavadinime tilptų eilėraštis.

Nuėjome pas leidėją pasiimti savo egzempliorių. Tu nufotografavai mane dygiųjų eglių fone: nuogi pečiai, baltos, raudonos, baltos knygos glėbyje, šypsausi. Nežinau, kaip jaustis. Ar turėčiau didžiuotis? Ar turėčiau būti patenkinta? Tikriausiai.

Labai baidžiausi savo pirmojo poezijos rinkinio „Klaidų knyga“. Nenorėjau apie jį kalbėti. Nenorėjau jo net liesti. Tai tu surinkai eilėraščius, bendravai su leidėju, prižiūrėjai korektūras ir spausdinimą. Bet tas jausmas praėjo ir štai pasirodė jau trečioji knyga. Ja tikrai esu patenkinta.

Nusprendžiame praleisti demonstraciją Tautų draugystės parke, kur šį vakarą trys damos surengė priešrinkiminį mitingą. Tai turėjo būti vienas didžiausių priešrinkiminių Sviatlanos Cichanauskajos mitingų, bet valdžia tuo pat metu suorganizavo keistą valdišką festivalį ir išvakarėse atšaukė leidimą demonstracijai.

Bet iš „Telegram“ žinučių matau, kad, nepaisant viso to, susirinko tūkstančiai žmonių. Nebesulaikau ašarų, kai staiga suskamba Viktoro Cojaus daina „Peremen!“ ir žurnalistė Aliaksandra Dynko puola prie pulto, kur stovi garso režisieriai, dailūs jaunuoliai šviesiais veidais, iškeltose rankose jie laiko baltus kaspinus. „Ar nebijote netekti darbo?“ – „Mes jo jau netekome, – atsako jie. – Manau, tai mūsų paskutinė diena.“

 

Rugpjūčio 7 d.

Sunku viską priimti lengvai, džiaugtis. Niekas nežino, kas mūsų laukia artimiausiomis dienomis, atsipalaiduoti beveik neįmanoma. Bet mes vis dar mylimės.

Vakare tu susitinki su legendiniu muzikantu Pitu Paulavu, kuris perskaitė tavo „Europos šunis“ ir tapo karštu balbutos, romane tavo sukurtos kalbos, gerbėju. Pitas nori parašyti dainą balbutos kalba ir jam reikia pasitarti su tos kalbos „kūrėju“.

Nuseku tau iš paskos norėdama pajusti šiek tiek šilto vasaros vakaro lengvumo ir ramybės. Įkvėpta „Mano europietiško eilėraščio“ „pasisekimo“ ir vakarykščių įvykių parke, noriu angliškai parašyti eilėraštį apie Viktorą Cojų. Eilėraštį apie tai, kad jis jau daug metų miręs, bet jo balsas ir žodžiai vis dar gyvi ir girdimi.

Susirandu jaukų suoliuką Jankos Kupalos parke, esančiame greta Nepriklausomybės aikštės, atsiverčiu užrašų knygutę ir susimąstau. Pro šalį eina žmonės, ant jų riešų pastebiu baltas apyrankes. Nepakeldama akių nuo popieriaus lapo klausausi vyro ir moters, regis, jie ginčijasi. Jis nori parodyti pergalės ženklą pagrindinėmis miesto gatvėmis zujantiems dviratininkams, o jai tai nepatinka. Ji bijo, kad jį suims.

Tu esi miręs.

Esi sudūlėjęs, – rašau. Ir imu gūglinti kūno irimo stadijas, skaityti apie jas „Vikipedijoje“. Apima šleikštulys, bet galbūt man to kaip tik ir reikia, kad negalvočiau apie nežinomybės baimę, nes iki rinkimų liko vos dvi dienos. Randu žodyne tinkamus apibrėžimus ir rašau toliau:

 

Tu esi miręs.

Tavo kūno

          nebėra.

Esi

          pasak Vikipedijos

perėjęs

          tris irimo stadijas.

Iš pradžių

          ląstelės

suvirškina pačios save.

Tada jis išsipučia,

tavo kūnas,

          vienišas požeminis balionas,

prisipildo dujų,

          bet negali pakilti.

O tada

imi pūti,

tavo organai

          išsiskaido

kaip poezijos eilutės

vienas po kito

palikdami

tavo nuogą

skeletą

visų pamirštą

          gulėti tamsoje.

 

Tas irimo vaizdas, kai žmogaus jau nėra, bet kitas kūno gyvenimas (mirtis) vis dar vyksta, siaubingas ir tuo pat metu kažkuo itin patrauklus. Jis mane žavi, noriu išplėtoti eilėraštį, rasti tą sąlyčio tašką su jo balsu ir dainomis, vis dar skambančiomis praėjus trisdešimčiai metų po jo mirties. Tas balsas tapo visuomenės nepaklusnumo ir protesto simboliu, tas balsas buvo toks svarbus man jaunai, draugų neturėjusiai kaimo merginai. Bet niekaip neužčiuopiu minties. Staiga paskambini tu, sakai, kad esi laisvas ir pasiūlai susitikti.

Eidama tiltu pas tave, pastebiu būrelį dviratininkų – važiuodami jie spaudo garso signalus ir rodo praeiviams pergalės ženklus. Daugelis jų mūvi baltas apyrankes, ryši kaspinus, kai kurie net laiko vėliavas. Jie laisvi, vieningi ir kupini optimizmo vasaros dieną rodo vilties ženklus. Kai mes pagaliau susitinkame, pasiūlau tau pasivaikščioti prospektu, nes nežinia, kada dar pasitaikys tokia proga.

Po tamsiai mėlynu dangumi kertame Jakubo Kolaso aikštę. Nors po senais beržais, prie baltarusių literatūros klasikos statulų šilta ir ramu, ore pajuntu grėsmę. Dviratininkų būreliai skrieja abipus aikštės, nors dabar jų ne tiek ir daug. Staiga pastebime porą visiškai juodai apsirengusių omonininkų, net jų veidai uždengti, palikta tik pora plyšelių pasauliui stebėti. Vasariškose Minsko gatvėse jie atrodo it okupuotą teritoriją patruliuojantys ateiviai. Pasibjaurėjusi nusispjaunu į jų pusę, nors jie ir per toli, kad pastebėtų.

O tada, šalia Filharmonijos, kitoje pusėje gatvės, sustoja konvojavimo automobilis, iš kurio iššoka ir bėga kareiviai gelsvai žaliomis uniformomis. Mes stabtelime kartu su kitais praeiviais ir stebime. Kai jie ima į automobilį tempti jaunuolį baltais marškinėliais, pradedu filmuoti. Ar jis dviratininkas? Žmonės šaukia: „Fašistai! Fašistai!“ Norėčiau prisijungti prie pikto jų choro. Kas šitie nežinomieji, sulaikantys nekaltą žmogų? Bet tu paragini eiti namo.

 

^* Čia ir kitur minimas „tu“ – poetės vyras, rašytojas Alhierdas Bacharevičius.

 

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas