Artūras Milašauskas. Iš gydytojo dienoraščio (17)

Sausio 23 d.

Einaudi

Tyla auga, slegia, skverbiasi, naikina, žudo. Sutarėm patyliukais įsijungti kažką tokio, o jei rimčiau – bet ką. Pakliuvo Ludovico Einaudi „Baltoji šventykla“. Kiek klausėmės, kiek leidom pro ausis, bet savo dozę pasiėmėm it narkotiką. Užplūdo harmoninga pilnatvė. Atsivėrė rojaus platybės. Sielos susišaukė su kosmosu.

Gana, truputį paklausėm, atsigavom, tylos įžadą sulaužėm, bet tyliai ir nežymiai. Trumpas žmogiškas paklydimas. Vėl panirom į tylos okeano gelmę.


Sausio 24 d.

Aš-lemputė

Ryte baigėsi savaitinis budėjimas. Dabar aš jau laisvas: niekam nebereikalingas, nepastebimas lyg išjungta lemputė. O jei ir perdegusi – kam čia berūpi?

Gana to, kad visą savaitę buvau pastebimas.Kai aš-lemputė dega žaliai – prašome kreiptis, aš pasirengęs tamstoms padėti.

Aš-lemputė dega raudonai – esu užimtas, nes diag­nozuoju, operuoju ar dokumentuoju. Pabaigsiu – vėl persijungsiu į žalią.

 

Paskutinės sovietinio režimo dienos Salantuose, 1989
Paskutinės sovietinio režimo dienos Salantuose, 1989

 


Sausio 25 d.

Korupcija

Radau ant stalo keletą lankstinukų, pamaniau, kad apie naujus vaistus. Paskaitysiu vėliau. Tas „vėliau“ sumovė nuotaiką: kažkokie saldainiai, korupcija, kaukėti nusikaltėliai operacinės pižamomis ir gumine žarna ant kaklo. Sveikatos apsaugos ministerijos leidinys. Suplėšiau ir išmečiau išeidamas.

Kitą dieną nedavė ramybės klausimas – gal ką praleidau įdomaus? Be vargo susiradau dar neliestų lankstinukų. Primėtyta visur kaip sovietinių proklamacijų, neskaitomų ir neliečiamų. Niekas nesidomi: mes turim rūpesčių ir be ministerijos moralų. Pacientams rūpi visai kas kita, o lankytojai neįleidžiami.

Dantis sukandęs paskaičiau, kas rašoma. Taip ir maniau: artėja algų kėlimas medikams, todėl vėl iš senos skrybėlės traukiama mitų puokštė visuomenei papiktinti. Dar sykį pažeminti mus išvadinus kyšininkais. Pagrasinti kalėjimu, jei ką.

Nesugebu paaiškinti, kodėl visuotinės paniekos fone dar nemąžta konkursas studijuoti mediciną.

Užsimaniau saldainių kaip niekad, ypač tų su likeriu.


Sausio 26 d.

Kėdės

Valdžia nupirko naujų kėdžių. Senąsias taisydavom beveik kasdien, o įrankius laikėm lengvai pasiekiamoje vietoje.

Naujosios patogios, jei gerai prisitaikai atsisėsti. Elegantiškos, jei gerai įsižiūri. Nebrangios – matosi išsyk. Laimėjo viešųjų pirkimų konkurso maratoną.

Spausdinu ligos istorijos išrašą, pakankamai trumpą, ir jaučiu, kaip leidžiuosi arčiau grindų. Nelaiko hid­raulika. Pasikeliu aukštyn. Vėl čiūžt žemyn.

Mudu su Kolūkiečiu – sunkiasvoriai ne tik dėl patirties, bet jau ir lieknas jaunimas šokinėja it korneto pistonai ant naujų kėdžių.

Atidavėm kėdžių stūmoklius užvirinti ar bent perkalti vinimis. Galėjo gi nupirkti dar pigesnių.

 

Panevėžio gavrošai ant barikadų Panevėžyje 1991 m. sausį. Artūro Milašausko nuotraukos
Panevėžio gavrošai ant barikadų Panevėžyje 1991 m. sausį. Artūro Milašausko nuotraukos

 


Sausio 30 d.

Akiniai

Automobilyje radau senus, bet visai dar gerus akinius. Maniau, bus atsarginiai vairuoti. Kiti akiniai – pirštinių dėtuvėje, skirti nemaloniems dokumentams rašyti. Namie susidomėjau stalčiais ir akiniais juose. Kai kuriuos aptikau net futliaruose.

Pro vieną akinių stiklą matosi blogai. Nuvalau, bet nieko gero. Gal nenusivalo. Atsuku varžtelį, išimu stik­lą. Be stiklo geriau, o ir valyti perpus mažiau.

Imu kitus akinius. Pro anuos kita akimi nematau. Valyti neketinu, išimu stiklą.

Priglaudžiu išimtus blogus stiklus prie akių. Nesimato nieko. Sukeičiu vietomis – matau puikiausiai, bet tik viena akimi ir ne viską.

Kai skauda koja, dažnai neaišku, kurioje rankoje laikyti lazdą pasiramsčiuoti.

Man kartais atsiunčia konsultuoti pacientus su viena storesne koja. Gan nuodugniai patyrinėjus paaiškėja, kad ne šita koja storesnė, bet ana plonesnė.

Kuri mano akis gera, kuri bloga – taip pat nesupratau. Galbūt akys visai geros ir niekuo dėtos. Gerai pasvarsčius akiniai irgi niekuo dėti. Jie tik ramiai gulėjo stalčiuje.


Vasario 1 d.

Margo

Kokia buvo, tokia ir liko Margo, nors nesimatėm tris dešimtmečius. Trumpam ištekėjo, pasikeitė pavardę, o kad būtų tvirčiau – ir vardą. Tikra Margo savo stiliumi.

Bėda, kad dabar paralyžiuota. Kol kas dar ligoninėje. Aplankyti niekas negali, nebent įleistų atsisveikinti su mirštančiąja. Margo numirs – nejuokaukit! Saugomės infekcijos bei įkyrių namiškių: supermamyčių vaikų korpuse ir superdukryčių – suaugusiųjų.

Nutaikęs laisvesnę minutę užsuku į palatą. Nebūčiau niekaip pažinęs, todėl beprasmiškai skaitinėjau nieko nesakančius vardus ir pavardes virš lovų, kai nuo vienos pagalvės kilstelėjo galva ir žybtelėjo išraiškingos akys. Pažino mane.

Šypsosi. Kairiąja ranka pataisė paralyžiuotą dešiniąją, kad nenukristų.

Negali kalbėti?

Purto galvą.

Viskas pagal žiaurias taisykles: kairysis pusrutulis neveikia.

O pameni, kaip rusų tankas apsisuko tau atsistojus skersai kelio ir nurūko atgal į Maskvą?

Juokiasi ir iškėlusi kairiosios rankos nykštį maksi galva pritariamai.

Patriotė iki kaulų smegenų, tik niekaip nepanaši į nuskriaustą geltonkasę mėlynakę tautietę.

Kalbėjomės – aš jai pliurpiau nesąmones, o Margo entuziastingai pritarė. Pažadėjau aplankyti vėl. Kilstelėjom atsisveikindami kairiąsias rankas. Tarpduryje apsisukau ir grįžau apkabinti.


Vasario 2 d.

Dovanėlė

Paskambino kolega iš rajoninės ligoninės. Domėjosi, kaip sekėsi jo atsiųstai pacientei. Velnio ten domėjosi. Bėgo nuo vienatvės po budėjimo. Pokalbis telefonu prie alaus bokalo, tikrai ne pirmo. Jaučia dėkingumą, kad išmokinau kraujagyslių chirurgijos, todėl nori pasitikslinti, ar nesuklydo, o gal laukė pagyrimo.

Pacientė ne mano, paklausinėjau kolegų kas ir kaip.

– Na ir dovanėlę atsiuntė tas tavo... Perduok, kad...

Neperdaviau. Pakanka, kiek nugirdo pro telefono ragelio kraštą. Mūsų frazeologija jam ir puikiai pažįstama, ir sunkiai užmirštama. Nusukau pokalbį į filateliją ir žemės ūkį.

Paskui ėjom ratais aplink pacientę. Išoperuosi vienaip – bus blogai. Išoperuosi kitaip – baigsis irgi blogai. Neoperuosi – bus vis tiek blogai.


Vasario 7 d.

Vilna

Mažiausioji anūkė mane pamokė vilnone kojine valytis dantis. Anūkus prižiūrėti – linksmybė, nuobodybė ir atsakomybė viename.


Vasario 12 d.

Lazda

Jaukinuosi mintį apie lazdą. Kartais gerai pasiremti, kai susvaigsta galva. Problemą suvokiau per krepšinį.

Aikštėje pašokęs siekiau kamuolio, bet aptemo akyse, ir bumbtelėjau ant grindų, dar vadinamų parketu. Atsipeikėjęs pajutau, kad negaliu nei atsiremti, nei atsikelti, nes abiejų rankų pirštai išsiklaipę it nuvytę žiedlapiai. Supratęs reikalą sėdomis ėmiausi skubaus darbo – atstatinėti išnirimus, kol nepraėjo šokas, neužbrinko sąnariai ir nesukilo skausmas. Pravertė traumatologo patirtis. Kad esu dešiniarankis, nuo dešinės ir pradėjau. Vėliau kiek sugaišau su kairiosios spyruok­liuojančiu kaulu – pamaniau, kad sąnaryje įstrigo kapsulė ir teks operuoti, bet pagaliau susitvarkiau su anatomija ir patenkintas apsidairiau: vaikinai puslankiu išsirikiavę ir nustėrę viską stebi. Tada atkuto mano tuštybė: atsikėliau, lyg niekur nieko paėmiau kamuolį ir, pasitikslinęs rezultatą, atsistojau kampe įmesti užribį. Vis dėlto įkalbėtas koja už kojos pasukau rūbinės link.

Lygia vieta einant toks jausmas, kad galiu parvirsti. Sulėtinu žingsnį. Kai niekas nemato, pabandau eiti šaligatvio borteliu. Gal ir reikia lazdos, bet dar ne dabar. Kol kas.


Vasario 25 d.

Bankomatai

Grynuosius pinigus naudojam nebent arbatpinigiams ar turgelyje. Kovidas paspartino pažangą: pinigai nehigieniški ir nepatogūs.

Bet valdžios klausyti reikia: kare pravers viskas – ir grynieji pinigai, ir butelis karčiosios kaip sovietmečiu, ir cigaretės kaip lageryje.

Atgijo bankomatai. Žinoma, kai kurie ištuštėjo bemat.

Banko skyriuje – nejauku, žmonių nėra, eilių nėra, bankomatai sutartinai skelbia – kortelė blokuota, rekomenduoja kreiptis į banką, ir širdis nulekia į kulnus. Kreipiuosi. Nėra pinigų – drėbtelėjo. Nėra ko čia durų varstyti ir skersvėjų kelti.

Rikiuojuosi į eilutę prie gatvės bankomato. Yra eilutė – yra pinigų. Eilutė pranyksta – pinigai baigėsi. Miesto centre pavyko ištraukti kelis banknotus, tiesa, sumažintą porciją. Reikia taupyti.

Po treniruotės dviračiu numyniau į miesto pakraštį, iš atokaus bankomato pasiėmiau planuotą kuklią sumą be ceremonijų. Vaikinas po manęs susikimšo pinigus į maišelį, įmetė į bagažinę ir nurūko švęsti savaitgalio.


Vasario 26 d.

Kuprinė

Dėl visa ko susikroviau kuprinę. Šįkart ne civilinio oro skrydžio patikrai, todėl peilį įsimečiau. Duonai atpjauti ar skiedrų laužui padrožti. Miegmaišį taip pat, nes viešbučio su žvaigždutėmis nesitikiu. Nežinia kam ruošiuosi. Gal išvykai į sveikatos apsaugos reformas atlaikiusią rajono ligoninę su tuščiu operacinių bloku. Gal į kokią pionierių stovyklą, paverstą karo ligonine.

Instrumentų ir medikamentų neimu – tik savo akių lašiukus. Ne tos apimtys. Instrumentų reikės dėžėmis. Anestetikų – bidonais ir visko nuolat trūks. Sterilizuoti geriausiu atveju arbatinuke. Moku ir žiebtuvėliu – darbiniams paviršiams visai gana. Vos prieš metus taip operavau pagyvenusią pacientę jos miegamajame. Vienkartines priemones pakrikštysiu daug­kartinėmis.

Praverstų ginklas. Nebūtinai granatsvaidis, bet seną mielą kalašnikovą priglausčiau. Apsiginti pats tas, o nuo ko – atsirasti gali kiekvienoje laiptinėje.