Vida Girininkienė. Mirė bastydamasis Paryžiuje...

Reginos Mačiulytės nuotrauka

– Ką aplankysite Pary­žiuje? – klausia lėk­tuvo salone šalia sėdinti moteris.

– Kapines, – sakau ir įdėmiai stebiu jos akis.

– Na, taip... Viktorą Nuarą, ar ne?

Šalia jos sėdinti jauna mergina prunkšteli ir mes nutylame.

Lėktuvas staiga krenta į debesis, visi krūpteli ir pabunda. Netikėtai prisimenu Césarį Vallejo: „Numirsiu aš Paryžiuj, lyjant lietui... Kaip šiandien bus tikriausiai ketvirtadienis." Lietsargį pamiršau, rytoj – ketvirtadienis... Lis – nelis, mirsiu – nemirsiu. Lėktuvas lėtai vartaliojasi pūkuose, neramu, ir staiga įžiūrime žemę, mažyčius namelius, jau įsivaizduojame kvartalais išdėliotą miestą. Paryžiaus ilgiesi net jo nematęs. Norisi jame ne tik aplankyti muziejus, bet ir pasibastyti. „Mirė bastydamasis Paryžiuje" –­ rasi ne vieną panašų įrašą šio miesto kapinėse. Tai, žinoma, taikoma ne valkatoms ar be tikslo slampinėjusiems žmonėms, bet pirmiausiai emigrantams, iš visų šalių, o labiausiai iš Rusijos bėgusiems nuo persekiojimų, tremčių ir net mirties. Paradoksalu, bet ir Paryžiuje ne kartą jų laukė mirtis, ypač Paryžiaus komunos dalyvių, tarp kurių buvo gan daug patriotiškai nusiteikusių 1863–1864 m. sukilėlių. Taigi aš irgi pasibastysiu, paieškosiu kilusių iš Lietuvos, joje buvojusių.

Alėja ir gatvelė Per Lašezo kapinėse

Pačios žymiausios pasaulyje

Per Lašezo kapinės (Cimetière du Père-Lachaise) vadinamos žymiausiomis, gražiausiomis, garsiausiomis visame pasaulyje. Didmiestis jas prisijaukino ir išsaugojo. Čia toks pat miestas: mažos gatvelės įsilieja į įvardytus kelius, medžiais apsodintas plačias alėjas, kuriomis rieda mašinos, stovi daugybė suolelių, šiukšliadėžių. Didžiuliame savivaldybės pastate triūsia darbuotojai, galintys ir informuoti, ir organizuoti ekskursijas. Čia pat ir krematoriumas. Tai, ko gero, geriausias pasaulyje pavyzdys, kaip galima prisijaukinti tokį liūdną objektą, kuris čia, jaunimo apsuptyje, visai nėra liūdnas. Juolab prisimenant, kad pagal architekto Alexand­re'o Théodore'o Brongniart'o projektą 1804 m. gegužės 21 d. oficialiai atidarytose kapinėse, tuomet toli už miesto ribų, mažai kas norėjo būti palaidotas. Padėtis pasikeitė tik į jas perkėlus XVII a. rašytojų Jeano de La Fontaine'o ir Molière'o palaikus. Šiose kapinėse palaiduota labai daug pasaulinio garso menininkų, rašytojų, muzikų, aktorių. Jų kapus nesunku rasti. Prie visų vartų yra kapinių schemos, parduodami planai.

Visą dieną bastydamasi radau legendomis apipintą, dabar jau stiklu nuo lankytojų atitvertą Oscaro Wilde'o kapą, prie kurio būriavosi grupė jaunuolių. Atidaviau pagarbą Marceliui Proustui, Edith Piaf, Honoré de Balzacui. XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais Paweło Landowskio suprojektuotame didžiuliame kelių aukštų kolumbariume taip pat išvydau žinomų pavardžių. Pagal sąrašą suradau Isadoros Duncan kapo nišą, deja, tuo metu ji buvo tuščia.

Memorialas Pirmojo pasaulinio karo dalyviams iš Čekoslovakijos

Stebino kas kita. Gausybė įvairių šalių memorialų sukilimų, karų dalyviams. Prie vieno tako pamačiau Kėdainiuose 1831 m. įsteigtos Laikinosios centrinės sukilėlių vyriausybės prezidento grafo Tado Tiškevičiaus kapą, tiksliau likusią antkapinę plokštę, nes jo palaikai 1939 m. perkelti į Povonzkų kapines Varšuvoje. Ir vis dėlto radau stilizuotą Abiejų Tautų Respublikos herbą – Vytį su Ereliu. Jis yra ant 1830–1831 m. sukilimo dalyvių, vėliau aktyvių Didžiosios emigracijos veikėjų Paryžiuje, Kazimie­rzo Boń­czos-Skarżyńskio ir Stanisławo Gawrońskio bendro antkapinio paminklo. Gal kur nors bendrose kapavietėse yra ir 1863–1864 m. sukilimo dalyvių, vėliau Paryžiaus komunos kovotojų, kaip ir daugelis sukilėlių nužudytų tų pačių kapinių pakraštyje –­ Adomo Bitės, Mikalojaus Daugėlos ir kitų palaikai. Galbūt... Klausimas ateičiai. Po visos dienos klajonių prie vieno iš pagrindinių takų ir aš pamačiau ant gatvės grindinį imituojančios plokštės gulintį Victorą Noirą. Šį žurnalistą 1870 m. sausio 11 d. per konfliktą nušovė Napoleono vaikaitis princas Pierre'as Bonaparte'as. Jis mirė tiesiog ant grindinio ir tokia natūralia poza buvo įamžintas skulptoriaus Jules'io Dalou sukurtame antkapiniame paminkle. Tereikia tik įdėti gėlių į greta nukritusią jo skrybėlę, pabučiuoti lūpas, patrinti blizgančias iš skausmo ar baimės apsišlapinusio vyriškio genitalijas ir laukti meilės ar giminės pratęsimo. Prie jo stovėjo oficialiai apsirengęs vyriškis ir kažką aiškino tokiai pat oficialiai porai. Kiek pasisukinėjusi supratau: oficialus ponas – aukštas Paryžiaus savivaldybės pareigūnas.

Žurnalisto Victoro Noiro kapas

Ant kalno – Vyčiai...

Monmartre išėjusi iš metro pasiklydau. „Kur kapinės?" – vokiškai paklausiau madingai apsirengusio pagyvenusio jaunatviško pono. „Iš kur?" –­ tiek prancūziškai supratau. Atsakiau lietuviškai: „Iš Vilniaus." Vyriškis nusišypsojo, paėmė mane už parankės, kiek pavedėjo maža gatvele ir, sustojęs prie aukštyn kylančių laiptų, mostelėjo viršun: jos ten.

Abiejų Tautų Respublikos herbas ant 1830–1831 metų sukilimo organizatorių bendro kapo Monmartro kapinėse

1824 m. įsteigtos Monmartro kapinės (Cimetière de Montmartre) kiek mažesnės, bet taip pat be galo ir be krašto. Pro jas praeina miesto magistralė, daugybė plačių kelių, o viršuje viadukas. Nenuspėjamos, kalvotos, romantiškos. Daugelyje vietų, kaip ir Per Lašeze, prie pat kapinių sienų stovi daugiaaukščiai gyvenamieji namai. Kai kurios gatvės ir veda tiesiai į gyvenamuosius kvartalus. Žmonių čia tą dieną buvo dar daugiau nei Per Lašeze.

Palipu aukštėliau. Prieš mane didelis puošnus antkapinis paminklas su stilizuotu Abiejų Tautų Respublikos herbu. Didinga 1830–1831 m. sukilimo organizatorių, Tautinės vyriausybės narių, bendra kapavietė. Čia ilsisi ne vienas, kilęs iš Lietuvos ar joje kovojęs. Tarp jų ir Juozapas Zalivskis, kurio vadovaujamas sukilėlių dalinys 1831 m. birželio 11 d. užėmė Kauną. Abiejose pusėse plataus tako, pavadinto Lenkų alėja (L' Avenue des Polonais), yra ir daugiau mūsų tėvynainių kapų. Bendrame kape palaidotas šio sukilimo būrio vadas Juozapas Jonas Giedraitis. Paminkle iškalta jo pavardė ir Vytis. Bendroje kapavietėje „Prie tavo altoriaus" palaidotas Kelmės dvaro savininko Jokūbo Gruževskio sūnus Julijus. Iš literatūros žinoma, jog Julijus, siekdamas papildyti sukilėlių iždą ir 1831 m. suformuoti Žemaitijos ulonų pulką, pardavė dalį savo tėvui ar dėdei priklausiusio numizmatikos rinkinio. Paryžiuje 1831 m. pabaigoje jis buvo vienas aktyviausių atskiros nuo lenkų „Lietuvos ir Rusijos žemių draugijos" steigėjų. 1863 m. teikė Lietuvos sukilėliams ginklus. Ant iš Aukštuolės kaimo kilusio Cezario Lubienskio pamink­lo įrašas prancūzų kalba – „1830–1831 metų sukilimo Žemaitijoje karininkas". Šiose kapinėse palaidotas ir dailininkas, taip pat šio sukilimo dalyvis Ignotas Kliukovskis, jaunystėje pas Joną Rustemą Vilniuje mokęsis dailės. 1848 m. jis dalyvavo Adomo Mickevičiaus kuriamų lenkų legionų veikloje. Paryžiuje išgarsėjo piešiniais ant audinių, spalvotomis iliustracijomis.

1863–1867 metų sukilimo būrio vado Juozapo Jono Giedraičio antkapinis paminklas bendroje kapavietėje

Su A. Mickevičiumi bene labiausiai susijęs baltarusių dailininkas Valentinas Vankovičius, Jono Rustemo mokinys Vilniaus universitete. Jį mes geriausiai žinome iš A. Mickevičiaus, Antano Goreckio ir kitų portretų. Vilniaus dailės galerijoje yra jo pieštas filareto Kazimiero Piaseckio portretas, kiti darbai. V. Vankovičiui skaičius 42 ir gimimo data buvo pranašiški: mirė 1842 m. per savo gimtadienį gegužės 12 d., sulaukęs 42 metų, diktuodamas A. Mickevičiui savo testamentą. Jis palaidotas šalia kiek anksčiau mirusio pusbrolio Liudviko Tomo Zambžickio, kuris kartu su A. Goreckiu dalyvavo 1830–1831 m. sukilimo organizacinėje veikloje, kovojo prie Vilniaus, Žemaitijoje ir kitur.

V. Vankovičiaus antkapiniame paminkle iškalta:


„O mężu jabym z tobą złączyć duszę chciała
U stóp krzyża ma ulga i nadzieja cała
Zwłoki twe spoczywają wśród cudzéy ustroni
Lesz Krew coś dał Oyczyżnie dana swoiey dłoni."

(O kaip su tavimi siela norėtų susitikti
Kryžiaus papėdėje yra palengvėjimas ir gyva viltis
(Nors) tavo palaikai yra svetimoje žemėje,
Tačiau Kraujas atiduotas Tėvynei, teka saviškių gyslomis.)

Stilizuotas sukilėlių herbas su Lenkijos Ereliu, Lietuvos Vyčiu ir rusėnų šv. arkangelu Mykolu su kalaviju Jeano Ledochowskio memorialinės koplytėlės nišoje

Stabteliu prie Julijaus Slovackio paminklo. Paminklas yra, bet poeto emigranto palaikai 1927 m. Juzefo Pilsudskio nurodymu perkelti šalia Adomo Mickevičiaus į Vavelį, su kuriuo, kaip yra žinoma, jie niekada nebuvo draugai. J. Slovackio paminklą puošia skulptoriaus Władisławo Oleszczyńskio (palaidotas Per Lašezo kapinėse) 1852 m. sukurtas skulptūrinis bareljefas. Beje, tas pats skulptorius 1867 m. prisidėjo ir prie Adomo Mickevičiaus paminklo atnaujinimo kiek tolėliau nuo Paryžiaus esančiose Monmoransi kapinėse (Cimetière de Montmorency). Nebėra Monmartre ir garsaus Vilniaus universiteto profesoriaus Joachimo Lelevelio palaikų, jie 1929 m. perkelti į Vilniaus Rasų kapines. Bet profesoriaus pavardė bendrame antkapiniame paminkle su Vyčiu ir Ereliu tebėra.

Praėjau „gulintį" Alexandre'ą Dumas, pastovėjau prie Henri Beyle'io (Stendhalio), 1812 m. su prancūzų kareiviais iš Maskvos atsibasčiusio į Vilnių, kapo. Ant poeto Heinricho Heine's paminklo radau daugybę nuvytusių gėlių ir vainikų. Politinis emigrantas, 1831 m. atklydęs į Pary­žių irgi savas... Sutvarkiau jo kapą. Gal kas taip pagerbs ir mano tėvynainių kapus.

1830–1831 metų sukilimo dalyvio emigranto Juozapo Kazlausko iš Žemaitijos antkapinis įrašas bendroje kapavietėje

1825 m. įsteigtose Monparnaso kapinėse (Cimetière du Montparnasse) yra bendra abiejų XIX a. sukilimų dalyvių kapavietė su Vyčiu ir Ereliu. Čia palaidotas 1830–1831 m. sukilimo Lietuvoje dalyvis, istorikas, atsiminimų autorius Józefas Straszewiczius. Čia ilsisi ir Žemaitijos sūnus Adomas Kolyška, aktyvus šio sukilimo dalyvis, būrio vadas, Paryžiuje aktyviai kūręs Lietuvos ir Rusijos žemių draugiją. Jose palaidotas ir mano jau minėtas ispanų poe­tas C. Vallejo, Paulis Belmondo, Guy de Maupassant'as. Čia yra ir rašytojų Jeano Paulio Sartre'o ir Simone de Beauvoir kapai. Abu rašytojai 1965 m. lankėsi Lietuvoje.

Monmoransi kapinėse liko skulptoriaus Auguste'o Préault'o sukurtas A. Mickevičiaus bronzinis medalionas, pagamintas pagal poeto pomirtinę kaukę. Poeto palaikai į Vavelį perkelti 1890 m., o žmonos Celinos, sūnaus Vladislovo tebėra Monmoransi. Šiose kapinėse palaidotas ir filaretas Adomas Suzinas, kartu su A. Mickevičiumi kalėjęs Vilniaus bazilijonų vienuolyne įrengtame kalėjime, įamžintas „Vėlinių" III dalyje.

Epilogas

Paryžiaus kapinės išdidžios ir prabangios. Apie jas lenkų istorikai išleido ne vieną knygą. Jų darbuose minimi ir iš Lietuvos kilę žmonės. Bet ne visi, tuo netrukau įsitikinti.

Poeto Heinricho Heine’s antkapinis paminklas . V. Girininkienės nuotraukos

Galėtume pasigirti, kad pirmosios Lietuvoje užmiesčio kapinės, Vilniaus Rasos, pašventintos kiek ankstėliau –­ 1801 m. gegužės 6 dieną. Jei jos būtų buvusios tinkamai saugotos ne tik pavienių asmenų ir organizacijų, bet ir valstybės, galėtume didžiuotis vienu seniausių ir originaliausių Europoje nekropolių. Jos, žinoma, ne tokios prabangios, marmuro ir granito čia daug mažiau, bet neturtas vertė didesnį dėmesį skirti kraštovaizdžiui, panaudoti išradingumą ir fantaziją įrengiant šeimų kapavietes. Rasos, sakyčiau, buvo įvairesnės už Paryžiaus kapines, kaip kad ir mūsų Vilniaus senamiestis su savo kreivomis, vingiuotomis, vaizdingomis gatvelėmis.

O. Maksimaitienė. „Lietuvos sukilėlių kovos 1863–1864 m." – Vilnius, 1969.
F. Sliesoriūnas. „1830–1831 metų sukilimas Lietuvoje". – Vilnius, 1974.
V. Girininkienė. „Vilniaus kapinės". – Vilnius, 2004.
„Na obcej ziemi. Groby polskie na cmentarzach paryskich i w Montmorency. En Terre d´ exil. Tombeaux. polon ais dans les cimetières de Paris et de Montmorency". Opracowanie tekstów Barbara Kłosowicz–Krzywicka, Andrzej Biernat, Hanna Zaworonko–Olejniczak. – Paryż, 2011.
Cmentarz polski w Montmorency. Opracowali: Jerzy Skowronek oraz Alicja Bochenek, Marek Cichowski i Krzysztof Filipow. –­ Warszawa, 1986.
R. Bielecki. „Słownik biograficzny oficerów powstania listopadowego", t. 1–3, Warszawa, 1994–1998.
„K столетию героической борьбы. За нашу и вашу свободу". – Москва, 1964.