Povilas Girdenis. Žemaitijos planeta (III)

Pravardės ir bendrinės pavardės

Pravardžių lipdymas nėra išskirtinė žemaičių savybė. Daugelyje Lietuvos kampelių gyvena kaimynų ir bičiulių žaismingai perkrikštyti žmonės. Vieni į savo antrus vardus žiūri linksmai, kiti yra pravardžiuojami tik už akių, nes pasakius tiesiai gali mirtinai įsižeisti. Mano tėvas viename tarminių tekstų rinkinyje pažymėjo, kad pravardės žemaičiams „atlieka panašią funkciją, kaip žargonizmai, – išreiškia grupinį solidarumą: pravardžiuojasi tik artimai kuo nors susiję žmonės“.1

Mano dėdė Kazimieras dėl išskirtinio, ekspresyvaus balso, ypač pasireikšdavusio per konfliktus, buvo vadinamas Krankliu, vienas kaimynas – smulkaus kūno sudėjimo kaimo girtuoklėlis – turėjo Silkės pravardę. Nei vienas, nei kitas taip pavadintas draugiškoje aplinkoje nė kiek neįsižeisdavo, o dėdė kartais ir pažaisdavo su savo antruoju vardu: demonstruodavo vaikams, kaip puikiai moka krankti, ar pašmaikštaudavo, kad „kaip tik­ras kranklys jaučia artėjant oro permainą“. Mėgdavęs linksminti vaikus ne visai švankiomis, juokingomis istorijomis pasakorius kaimiečių žemaičių buvo pakrikštytas Liūdnu Tango. Vienas geranoriškas, neprisimenu, ar plataus, ar gan siauro profilio mechanizatorius beveik visuomet prie traktoriaus vairo sėdėdavo kaip reikiant prieš tai maktelėjęs aitriųjų gėrimų ir buvo vadinamas Importine Taše. Gal tai buvo žodžių žaismas, atsiradęs iš jo vardo Stasys trumpinimo į Stāšis.

Ilgai kalėjimų ir lagerių duoną krimtęs garbaus amžiaus, ne itin šviesios praeities žmogelis, mėgdavęs pasakoti apie, daugelio nuomone, pramanytus savo pokario žygdarbius, buvo pašaipiai pravardžiuojamas Impulevičium. Ta pravardė net kažin kokiuose veršių fermos, kurioje jis darbavosi, sąrašuose per klaidą buvo įraityta. Įdomiai skambėdavo pravardės-vardai. Pavyzdžiui, vienas kaimynas, kurio vardas Adomas, nežinia kodėl buvo vadinamas Ambražiejumi, kitas vardu Antanas – Tamošiumi. Vieną vaikystės draugą visi pravardžiuodavo svetima pavarde Žiaunys.

Pravardžių krikštatėviai dažniausiai likdavo nežinomi, o ir atsiradimo aplinkybių beveik niekada niekas neprisimindavo. Jeigu kas nors dėl išvaizdos bei fizinių savybių būdavo pramintas Barzda, Meškerkočiu ar Burbulu – niekas dėl to nesuko galvos, o įdomesni pseudonimai tapdavo diskusijų, legendų ir ginčų objektais. Apie Liūdno Tango atsiradimą sklido įvairių istorijų. Viena jų bylojo, kad po nelaimingos meilės ar kažkokio kito sukrėtimo jis ilgam užgėrė. Kartą su bičiuliais žaidėme futbolą. Buvau apsiavęs visiškai netinkamu apavu – anuomečio sukirpimo sandalais, kurių dirželis po nedidelio apsimindžiojimo su varžovu ėmė ir nutrūko. Per visas likusias rungtynes nuolat krapštydamasis su smukčiojančiu sandalu išgirdau piktoką komandos draugo priekaištą: „To, batsiuvy, gynybas vėiziek, vuo ne su batās krapštykēs!“2 Ir še tau, kad nori! Kokioms trims vasaroms palikau Batsiuviu.

Ko gero, ne tik tarp žemaičių egzistavo ir šiuolaikiniam žmogui į bjaurias patyčias panaši mada paversti keistų, neįgalių žmonių pavardes bendriniais žodžiais ar posakiais. Ne kartą girdėjau, kaip apsipykę teta ir dėdė vienas kitą vadindavo durnuoju Navardauskiu ar durnąja Navardauskiene. Net ir ilgiausią amžių nugyvenę žmonės nepajėgė išaiškinti smalsiam mano tėvui, kas tie Navardauskiai, kur jie gyveno ir kodėl jų pavardė pavirto pašaipos įrankiu. Kai mano mielas keturkojis bičiulis Piksis sunegalavo, nebeėdė net labai mėgtų irisų „Kis kis“, kuriais negailėdamas vaišindavau, ir pradėjo virpėti – babūnė ėmė kalbėti, kad virpa vargšelis kaip naprys. Vėliau ne kartą girdėjau sakant, kad ligų kamuojami žmonės ir gyvūnai virpa kaip napriai. Galvojau, kad naprys – bendrinis daiktavardis, skirtas apibūdinti virpančiam, drebančiam gyvam padarui, ir visai neseniai sužinojau, kad tokią pavardę turėjo inteligentiškas vieno Žemaitijos miestelio gyventojas, gyvenimo saulėlydyje skaudžiai kamuotas Parkinsono ligos.


Žemaitiškas santūrumas

Neretai tenka keliauti į įvairius Lietuvos kraštus ir pritariant gitara dainuoti vietiniams. Kiekvieno šalies kampelio publika pasižymi tam tikromis ypatybėmis. Suvalkiečiai visuomet greičiausiai supranta ir pajunta ne tik dainas, bei ir pasakytus žodžius, jų reakcija visuomet tokia, kokios labiausiai tikiesi ir kurią būtų galima pavadinti sveikai adekvačia. Rytų aukštaičiai, kaip ir jų pietiniai broliai dzūkai, visuomet labai šilti ir maloniai ekspresyvūs, pasienio tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos gyventojai, girdėdami dainas šiaurės žemaičių tarme, mėgsta skaičiuoti „teksto supratimo procentus“. O kokie šiaurės žemaičiai dounininkai?

 

Talka Tirkšliuose. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Talka Tirkšliuose. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Dainuodamas Tirkšlių pušyne vykusioje šventėje iš scenos stebėjau vieną tolimą giminaitį. Per visą pasirodymą jis stovėjo įsitempęs, kaip komandą „ramiai“ vykdantis kareivis. Atrodė, nejuda nė vienas raumuo, o rimta, rūstoka veido išraiška panėšėjo į teisėjo, netrukus pradėsiančio skelbti kaltinamąją išvadą nelengvą nusikaltimą įvykdžiusiam nenaudėliui. Nė karto nesuplojo delnais, nors kai kurias dainas daugelis žiūrovų priėmė labai šiltai.

Maždaug po metų susitikome. Jis gausiai žėrė komplimentus apie tai, kokios puikios mano dainos, kaip jam patiko ir t. t. Kai priminiau koncertą, per kurį jis nė karto nepaplojo, atsakė kaip pats tikriausias žemaitis: „Vuo kų čė bepluosi!“3


Žemaitiška kantrybė

Vieną studentišką vasarą teko atlikti auklėjamąją praktiką vaikų stovykloje prie Platelių ežero, buvusioje sovietų armijos branduolinių raketų bazėje. Jeigu dar tiksliau – ten dabar veikia Šaltojo karo muziejus. Laisvu nuo vaikų auklėjimo laiku keletą kartų prie taurelės teko maloniai pažemaičiuoti su stovyklos santechniku Kaziumi – geraširdžiu nenusakomo amžiaus tvarkingu stikliuko mėgėju, visuomet gražiai, taisyklingai atlikdavusiu tradicines užstalės apeigas ir atidžiai sekdavusiu, kad įprastinių svaigalų vartojimo taisyklių laikytųsi visi jo sugėrovai.

Kartą man ir keliems bičiuliams maloniai svaigstant Kaziaus virtuvėje, tarpduryje pasirodė įsiutusi jo žmona. Nežinia, ar tai buvo ankstesnio barnio tęsinys, ar moterį papiktino regimas vaizdas, bet, išreiškusi pyktį žemaitiškais keiksmais bei iki šiol sklandančiais sovietinio laikotarpio burtažodžiais, ji griebė šepetį ir ėmė negailestingai vanoti gyvenimo draugui nugarą. Kazius visiškai nereagavo, tęsė nerūpestingą, kauštelėjusį pokalbį, kol po vieno itin stipraus smūgio susiraukė:

– No, žalty, ka skāudē!

Raukydamasis atsistojo, o mes ne juokais išsigandome, kad dabar prasidės rimta šeiminė scena su galimu fiziniu smurtu. Galima sakyti, taip ir buvo!

Praėjęs pro šepečiu mojuojančią, vādala, nēvala, pijoko šmotu, lapsardaku ir nerašytinais bjauriažodžiais besisvaidančią žmoną, Kazius trumpam išnyko ir grįžo apsivilkęs stora šimtasiūle.

– Vatīnk apsivėlkau, – romia, tikriausiai vien žemaičiams būdinga kalbėjimo maniera suniurnėjo jis, – lei dabār tvatėj kėik nuor!

Po kelių nė kiek neatjaustų smūgių supratusi, kad auklėjamoji veikla nebeturi prasmės, žmona nurimo, paprašė įpilti ir jai, o kai prašymas nedelsiant buvo patenkintas, prisėdusi visai linksmai paklausė:

– Į kūn svéikintė?!4


Amžinas žemaitis

Vieną įprastą darbo dieną paskambino Izraelio pilietis šios valstybės gyventojams būdingu vardu ir pavarde. Jo iškeltą nesudėtingą klausimą išsprendėme per kelias minutes ir jau atsisveikindamas išgirdau:

– Jūsų pavardė Girdenis, ar jūs kartais ne iš Telšių?

Atsakiau, kad beveik, kadangi tėvo gimtinė – Tryškiai.

– Bet jūs visiškai nežemaičiuojate! – išgirdau tarsi priekaištą ir atsargiai, bet labai aiškiai perėjęs į šiaurės žemaičių tarmę pasakiau, kad nuo gimimo esu dvitarmis: kalbu žemaitiškai ir bendrine lietuvių kalba.

– Matā kāp įduomē! – išgirdau balsą iš tolimo Izrae­lio, o tada prasidėjo šiltas dialogas, kurį būtų galima apibūdinti „nesvarbu apie ką, svarbu – žemaitiškai“. Įdomiausia, kad jeigu pašnekovui kalbant bendrine lietuvių kalba jautėsi akivaizdus, Izraelio piliečiams būdingas akcentas, tai kalbant žemaitiškai akcentas išnyko. Po kelių sakinių man pasirodė, kad net šiek tiek graudindamasis žmogus išrėžė komplimentą dėl mano geros kalbėsenos. Atsakiau tuo pačiu, nusistebėdamas, kad jis tiek metų gyvendamas taip toli, sugebėjo puikiai išlaikyti tobulą telšiškių šnektą ir išgirdau stulbinančiai nuostabų atsakymą-paaiškinimą:

– Vuo ta kāp galiéjau neišlaikytė! Aš juk Telšiūsė muokykla bėngiau!5


Kintanti, nykstanti tarmė ar žemaičių kalba?

Prieš keletą metų žiūrėjau ir klausiausi, kaip vieno nedidelio Žemaitijos miestelio parke būrelis vaikų žaidė futbolą. Dešimtmečiai dvylikamečiai garsiai ir gausiai šūkčiojo, ginčijosi, karštai liejo pyktį ant nevykusiai sužaidusių draugų, ir visa tai vyko faktiškai bendrine lietuvių kalba. Tik vienas kitas žodis skambėjo žemaitiškai ar beveik žemaitiškai ir tą skambėjimą pačiu geriausiu atveju būtų galima pavadinti nedidelėmis tarmės liekanomis ar užuominomis.

Vaikystėje iš XX a. pirmoje pusėje ar tarpukariu gimusių žmonių girdėta tarmė neatpažįstamai pasikeitė. Beveik niekas šakučių nebevadina videlčiais, laikrodžių ziegoriais, dešros kėlbasu, spintos šėpu, suknelės jopa, retas vakarais valgo večerę, o važinėjant vieškeliais ir miško keliais reto žemaičio automobiliui sugenda škvuorniai, nes daugelis juos vadina šarnyrais. Retas nuo lietaus ginsis parasuodninku, nes beveik visi žino, kad tai lietsargis ar net skėtis.

Nebegirdėjau, kad, piktai vienas kitą pravardžiuodami, žemaičiai prie pravardės pridėtų žodį „velnių“, o juk taip tvirtai skambėdavo: nēvala velnių, vādala velnių, kūtvala velnių.

Žemaičiai nebe veiza, o žiūri, nebe jėda, o valgo, žemaitišką „kodėl“ – dėlkuo – baigia išstumti keistas, nei šioks, nei toks kudie, išdykusių akiplėšų beveik niekas nebevadina snarglomis. Susiaurėjo nevykėlių ar kvailių sinonimai. O juk buvo ir kluikis su kluika, ir klumpis, ir luzgis, ir kliunkis, ir pliumpis, ir liaušis. Ne tiek kvailus, kiek netašytus ar stuobrius vadindavo briauzgiais.

Ilgai galima vardyti praeitin nugarmėjusius žodžius, užmirštus posakius, tačiau palikime šį triūsą dialektologams. Tarmė kinta ir neprotinga būtų tikėtis, kad šiuolaikiniai žemaičiai galėtų kalbėti taip, kaip kalbėjo visą gyvenimą tame pačiame kaime nugyvenę, ilgesnę gyvenimo dalį nematę televizoriaus, o kai kada net radijo imtuvo kaip reikiant negirdėję jų seneliai ar proseneliai.

Iš vienos pusės, atrodytų, kad tarmei kuo toliau, tuo labiau gresia supanašėti su bendrine lietuvių kalba ir neišvengiamai išnykti, tačiau gera žinia, kad pastaruoju metu sparčiai auga, jeigu taip galima pavadinti, žemaitiškas orumas. Jei mano vaikystės laikais šimtai, o gal net ir tūkstančiai moderniais save laikiusių žemaičių apgailėtinai laužydavo liežuvius iš paskutiniųjų stenėdami bend­rine lietuvių kalba, o dar dažniau – nevykusia puskalbe, dabar vaizdas visiškai kitoks. Daug žemaičių nė kiek nebebijo būti žemaičiais, drąsiai tai pabrėžia, o kai kurie, anuomet intensyviai aukštaičiavę, šiandien ne tik prisimena gimtąją šnektą, bet ir stengiasi ją tobulinti. Gal kam nors naivokai skamba pareiškimai apie tai, kad bent jau šiaurės žemaičių tarmę derėtų laikyti ne tarme, o kalba, gal beprasmiški atrodo bandymai kurti žemaitišką gramatiką ar bendrinę žemaičių kalbą, tačiau jeigu tie pareiškimai ir bandymai įkvepia žmones saugoti gimtąją šnektą ir nesibaiminant pasirodyti prasčiokais kaimiečiais, ja bendrauti – tai aš visomis keturiomis už juos! Tegul visos lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos liejasi laisvai!


1 Aleksas Girdenis. „Taip šneka tirkšliškiai“. – V., 1996, p. 86.
2 Tu, batsiuvy, rūpinkis gynyba, o ne su batais krapštykis!
3 Ką jau čia beplosi!
4 „Už kieno sveikatą gerti?!“ Ratu siunčiant taurelę, geriama už greta sėdinčio sugėrovo sveikatą ir žemaičiai tai vadina „sveikinimu“. Pasveikintasis neturi teisės atsisakyti ir privalo bent jau suvaidinti išgėrimą, nes atsisakydamas įžeistų „sveikintoją“.
5 O tai kaip aš galėjau tarmės neišlaikyti (neišsaugoti)? Juk aš Telšiuose mokyklą baigiau!

 

Draugai