Prasinešimas Raseinių bibliotekoje, minint Marcelijų Martinaitį

 

Marcelijus Martinaitis ir Vytautas V. Landsbergis. Onos Pajedaitės nuotrauka

 

Nėra lengva kalbėti apie Marcelijų. Žodžiai pernelyg supaprastina. Lengviau dainuoti, švilpauti, stebėti parskridusius kukučius Paandrioniškio pamišky. Arba vyšnias, sprogstančias Suvalkijoje.

Marcelijus buvo ir liko tarsi koks rūpintojėlis – mediumas, mezgantis ryšį (bent man) su mūsų progimtine. Su prosiela. Amžina, miegančia, primirštama, rymančia, laukiančia, kada prieisime. Per jį galime žvilgtelėti sielop, panašiai kaip per liaudies dainą, raudą, sapną. Tarkim, net ir šis tautosakus Marcelijaus tekstas, kada nors galintis tapt puikia (liaudies) daina:

Jojau jojau aukštą naktį,
Virš kepurės švietė mėnuo,
Buvo obelys ir žvaigždės,
Buvo aišku kaip rašte.

Lėkė žirgas, lėkė kalvos,
Iš kraštų man lėkė medžiai,
Kai prijojau ir sustojau,
Piestu žirgą pastačiau.

Ir prie šulinio suklupęs,
Savo mylimai kryželį,
Tarp krūtų kurį nešioja,
Visą naktį bučiavau.

Buvo obelys ir žvaigždės,
Žirgas vartuos žemę kasė,
Leidos mėnuo ir nuvyto
Man ant rankų mylima.

Žirgą kamanom sudraudęs
Ir į balną tiesiai sėdęs,
Taip nujojau apsisiautęs
Ryto balzgana migla.

Taip ir jojau, ir sustojau,
Lyg paminklas sau ant kelio –
Juodas kapas, baltas kryžius,
Ką per naktį bučiavau.

/ / /

Pirmą dainą „O jeigu aš numirčiau“ pagal M. Martinaitį sukūriau aštuntoje ar devintoje klasėje. Antrąją „Sėdžiu ant kranto“ – jau pirmame kurse, įstojęs į lituanistiką Vilniaus universitete. Po metų ir Marcelijus atėjo mums dėstyti. Dėstė ne tik tautosaką, bet tapo pagrindiniu kalviu studentiškoje jaunų poetų kalvėje. T. y. susėmė mus, jaunus eiliuotojus, po savo sparnu, į literatų būrelį.

Iš pradžių sakiau jam „Jūs“. Paskui Marcelijus vienąsyk kažkaip sako: „Kokie mes čia „jūs“? Kalbėkim paprasčiau, būkim vienas kitam – „tu“.“

(Beje, klausydamas šios dienos pranešimus bibliotekoje, atkreipiau dėmesį, kad M. Martinaitis gerokai daugiau kartų buvo įvardintas vardu, Marcelijum, negu pavarde. Subtilus niuansas – vardas tarsi tikresnė Marcelijaus tapatybė. Pavardėje paryškinamas oficialesnis statusas, o kai žmogus savas, artimas, vadinam jį vardu. Visiems Marcelijų pažinojusiems jis buvo ir liko toks mūsų, toks kaip mes, arti kažkur esantis. Tarsi šeimos narys truputį.)

/ / /

Su liūdnu šypsniu prisimenu Laimanto Jonušio rašinį: rodos, „Šiaurės Atėnuose“ buvo jo pavardintos garsiausių pasaulio rašytojų, Nobelio ar kitų premijų laureatų pavardės, jų kūriniai ir šalia – tų autorių psichiatrinės diagnozės. Gan depresyvus vaizdelis, regint, kad dauguma garsiausių pasaulinių kūrinių surašyta turint rimtų sąmonės, psichikos išsiskaidymo fenomenų. Ir (jei teisingai prisimenu) – ar ne vienintelis Jamesas Joyce’as tame sąraše buvo sveikos psichikos turėtojas, šeimos žmogus, geras vyras ir tėvas. Eidavo į darbą, grįždavo, vaikų nemušė ir peiliais nebadė, į sieną nieko nedaužė.

Pro šią psichiatrinę prizmę žvilgtelėjus ir į mūsų vietinės literatūros kontekstą, rastume nemažai psichiškai problemiškų talentų. Tarkim, garsioji XX a. ant­ros pusės modernistų poetų trijulė, neblogai ir mūsų litbūrelio asmeniškai pažinta – Vytautas P. Bložė, Sigitas Geda ir M. Martinaitis. M. Martinaitis toje kompanijoje, ko gero, vienintelis galėtų būt įvardintas sveikos psichikos rašytoju, kurio kūrybiškumas rėmėsi natūraliu žmogišku džiugesiu, dieviškesnių namų ilgesiu, o ne šešėlinėm ar net destruktyviom, demoniškom sąmonės pusėm. Jos, be abejo, irgi įdomios, kūrybiškos, lydėjusios daugelį garsių kūrėjų. Gyvenimo pabaigoje – net ir didžiausią mūsų tautos genijų M. K. Čiurlionį.

Marcelijus gydantis, netgi psichoterapiškas. Dažnam dvasios keliautojui tokia literatūra gali tapti padiene kaip trumpi Biblijos ar zen skaitiniai. Paskaitei ir atsigėrei Marcelijaus „gailile rasos“.

Laukiant šaukiančio

Tris dienas
jie laukia anapus upės,
tris naktis
jie vaikšto
apšvietę save,
tris naktis
anapus upės
jie vis atsiliepia,
o šaukiančio
kaip nėra, tai nėra.

Arba Kukutis...

Kas tas Kukutis? Aišku, kad tai ne paukštis, o mitinė būtybė, žaidžiančios sielos aspektas. Trečiojo brolio kaukė. Juk „kū-kū“ galima šifruoti ir visiškai paprastai. Kartais sakoma: „Tau ką, jau visai ku-kū?“ Ir ta Dievo skreplelio, Dievo durnelio jausena yra puikus, maskuojantis persikūnijimas, leidžiąs kalbėti tiesą net ir gūdžiais sovietiniais laikais, kai Kukutis važiuoja ir mato Lietuvą. Ir „kokia ta Lietuva panaši į Lietuvą“. Ir supranti, kad čia iš esmės antitarybinis eilėraštis, bet sovietų saugumas nepastebi. Jiems atrodo, kad gal tas akiniuotas juokdarys su berete ant galvos šono rašo tik sau ar savo bend­rams suprantamas nesąmones, pasakėčias, bet jose nėra nusikaltimo sudėties. Tokiems atleidžiama.

O mes, brežnevizmo laikų pradedančių skaitytojų karta, augom ir vis ieškojom slaptosios Lietuvos, laisvosios, uždraustosios, neokupuotos. Tos partizaniškos. Ir štai Kukutyje ją randi, legalizuotą. Aha, pasirodo, galima taip kalbėti! Ir tada pasijunti laisvas žaist ezopinėmis kaukėmis.

Taip atsirado ir mano „Rudnosiukas“ – galimybė kalbėti tarsi kvailiojant, nekalbant tiesiai.

Rudnosiukas, manding, yra Martinaičio kukučio klonas. Be Kukučio, jo nebūtų atsiradę.

/ / /

Kita svarbi tema, kalbant apie Marcelijų,– tai daina. Daina, kaip bendravimo, susikalbėjimo būdas, gebėjimas išgyventi net ir sunkiausius laikus. Sakralus dalykas.

Su tėvuku kartais ta tema pasikalbam. Aš jo klausiu: „Ką daryti, kai žmonės Lietuvoj nebesusišneka?“ Jis atsako: „Reikia dainuoti. Kai nesusikalbi, reikia dainuoti.“

Tas tėvo pasakytas kalambūras – iš tikrųjų Sąjūdžio laikų formulė: tada mums labiausiai reikėjo susikalbėti ir daina padėjo. Nes vieni buvo komunistai, kiti tremtiniai, treti neutralūs, prisitaikėliai, ir „konjunktūrščikų“ daugybė aplinkui. Ir kaip jiems visiems dabar susikalbėti, kaip būti kartu. Jeigu pradėsime aiškintis, kuris teisesnis, kuris labiau nusipelnęs Lietuvai. Kuris ir tada dirbo, kuris nedirbo, kuris gerai dirbo, blogai dirbo – čia sustosim bevaisiuose ginčuose, įklimpsim, ir viskas. O kai dainuoji – negali bjauriai burnoti.

Kalbant apie Sąjūdį (ir žiūrint Sąjūdžio laikus liudijančius filmus), bene labiausiai ir jaudina šis jausmavaizdis: daugybės dainuojančių ir sutariančių. Galvoju, jei mūsų Sąjūdžio dainuojančiai revoliucijai reikėtų pastatyti dainuojančių revoliucionierių monumentą – ten turbūt būtų Algirdas Kaušpėdas, Andrius Mamontovas, Zita Kelmickaitė, Daiva ir Evaldas Vyčinai, Veronika. Manau, tikrai būtų ir Vytautas Kernagis. Ir kur nors šalia sėdėtų S. Geda su Marcium, pilkieji Sąjūdžio literatūrinių bei politinių procesų kardinolai. Gal šiuo atveju – spalvingieji kardinolai.

Kodėl jų poezija staiga tapo tokia reikalinga Atgimimui, ką tokio ji padarė? Turbūt reiktų kalbėti ir apie psichologinį, psichoterapinį dainų poveikį, ypač Marcelijaus. Ypač kalbant apie tas dainas, kurias išpopuliarino V. Kernagis. Jos itin ryškios ir dvejopos. Arba labai liūdnos, raudos, sielvarto sklidini išpažinčių tekstai – kaip „Severiutė“, „Kvailutė Onutė“, „Žuvelis žvejys“. Ir ironiški, sarkastiški „Kukučiai“. Turi pereiti liūdesio vartus, kad ateitum iki džiaugsmo, humoro, juokimosi. Negali juoktis primuštas, negali šmaikštaut išprievartautas. Visų pirma reik išsiverkti.

Ir štai Marcelijus duoda abi galimybes: pirma išsiraudok, paskui imsim juoktis, ir gal sugrįš vienas esmingiausių savivokos elementų – autoironija, kuria auka jausdamasis vargiai gali naudotis. Lietuva juk buvo „neatraudota“ po pokario žudynių, ištrėmimų, išniekinimų, apsimelavimų; nebuvome atlikę būtinų apeigų. Tai, ką senosiose tradicijose turi išsaugojusios Kaukazo tautos iki šių dienų: kai jau praeina baisusis žudlaikis, turim apverkti visus. Ir toj pusėj, ir kitoj pusėj žuvusius. Kad galėtume toliau gyventi. Kaip graikiški Zorbos šokiai – į džiaugsmą iš skausmo. Pasirodė, kad dainuojamąja poezija galima apverkti ir išprievartautas moteris, ir ištremtus, nežinia kur prapuolusius. Ir išprotėjusius ar sugniuždytus, nusigėrusius, kompleksuotus. Be galo svarbus ritualas.

Toks tas Marcelijus – dvejopas, liūdnai linksmas, melancholiškai patrakęs. Artimas liaudies dainai. Nenustebčiau, jei jo ir V. Kernagio „Vyšnios Suvalkijoj“ po 20–30 metų būtų dainuojamos kur kaimuose galvojant, kad čia suvalkiečių liaudies daina.

Raudoms artimi Marcelijaus tekstai gali praplėsti tautosakos supratimo lauką, pranešdami, kad tautos kūryba yra tai, kas gyva, kas nuolat gimsta, perlipa autoriškosios, asmeniškos frazuotės ribas. Kas senobiško perfrazuojama naujaip. Tai nėra vien sakralusis praeities paveldo prisiminimas.

Marcelius pats yra daina.

O ir šiaip tauta, kuri skaito gerą arba dainuoja gerą poeziją yra nenugalima. Tai irgi mūsų Sąjūdžio laiko ženklas – M. Martinaitis, Jonas Strielkūnas, S. Geda. Justinas Marcinkevičius, kiti.

Tuomet buvome filologijos ir iš jos skleidžiamos laisvės tauta. Ypač jei jaunimas tą suokalbinės literatūros madą pasigauna, o dėl V. Kernagio gitaros ir charizmos tas stebuklas ėmė ir nutiko. Per tai ir Antanas Strazdelis tapo savas, naujoviškas, ir Maironis. O M. Martinaitis – išvis jaunimo guru. Bent jau mano kartai, 9 dešimtmečio VU filologams ir kitiems kavinių hipsteriams.

/ / /

Knygoje „Sąjūdžio ištakų ieškant“ ieškoma slaptojo, centrinio Sąjūdžio žmogaus, kuris jungė ir slapta dirigavo anuometiniams (ikisąjūdiniams) laisvėjimo procesams. Anot Ainės Ramonaitės – tokiu gali būt įvardintas M. Martinaitis. Pritarčiau – pilkasis kardinolas galėjo būti būtent jis. Su kepurėle ant galvos šono ir gremėzdiškais akiniais – optinė apgaulė, sovietų saugumui sudaranti labiau nesusipratėlio (kukučio) įspūdį nei pavojingo disidento, galinčio griauti Sovietų Sąjungą.

Kodėl Marcelijus atsidūrė politikoje ir kodėl jo politika buvo gera? Dainų kūrėjas ir kino režisierius Romas Lileikis kadaise pasakęs, kad gera politika turėtų būti tarsi liaudies daina, kurią nuo pat pirmo posmo išgirdęs prisijungtum, palinguotum. O priedainį jau norėtum ir pats pritarti, pridainuoti.

Kam, kokiam žmogui norisi pritarti? Šaižiai, aršiai šnekančiam žmogui ne visada norėsis pritarti. Bet geravališkai kalbančiam, kurį nesunku suprasti, – mielai. Kurio žodžiai aiškūs, nekomplikuoti. Tarsi paprastai tariami, bylojami. Tarsi ir mes taip galėtume.

Marcelijus turėjo tokią būtent įvardinimo dovaną – paprastais žodžiais nusakyti sudėtingus dalykus. Ir mes visi, buvę jo studentai, turbūt nešiojamės atminties kraitelėse mažų perliukų, kurių Marcelijus dosniai pribarstė, pridovanojo. Nedaug jų bepamenu, tik keli ryškesni liko įstrigę.

Pirmas atsiminimas. Kai Marcelijus atėjo vadovauti literatų būreliui, virpančiom rankom nunešiau jam pirmąją eilėraščių knygą. Joje norom nenorom truputį imitavau ir savo mėgstamą Marcelijų. Ten buvo kukutiškos stilistikos. Marcelijus perskaitė ir sako: „Vytai, tau reikia nusprūsti.“ Tą keistą žodį ir išsinešiau ilgam, bandydamas išsišifruot – ar čia nusigert reikia, ar nusižudyt, ar nusprūsti į kitą profesiją... Galvojau – į kurią pusę sprūst, kaip čia dabar... Paskiau supratau, kad Marcelijus gan elegantiškai pasiūlė nusprūst nuo jo bėgių, nevažiuoti Marcelijaus poetikos bėgiais. Surask save. Tada man ir nušvito pirmasis rudnosiukizmas – „neturėk kitų dievų, išskyrus save vieną“. Taip netrukus atsirado nonsensų ir anekdotų rinktinė „Rudnosiuko istorijos“, kiti panašūs dalykai. Nusprūdau, viskas gerai.

Pas Marcelijų rašiau diplominį darbą apie grafinį eilėraščio vaizdą tuometinėje moderniojoje lietuvių poezijoje. Apsigyniau, gavau Marcelijaus aukščiausiąjį vertinimą ir vėl trumpą „recenziją“. Sako Marcelijus po gynimo: „Pirmą sykį skaitau akademinį darbą, parašytą rudnosiukiškai.“

Dar vienas tarsi paprastas jo palinkėjimas mums, jauniems ano meto literatams. Su Marcelijumi kalbėdavom apie klaidą. Atpažink savo klaidą – galbūt ji nėra blogis, gal ji ir yra pradžia tikrojo tavęs. Būk dėmesingas, nenumesk ir neplėšyk, jei nusirašė truputį į šoną ar atrodo, kad parašei didžiausią nesąmonę. Gal ten kaip tik ir esi „tu“ labiausiai – turi į tai atkreipti dėmesį.

Tai man siejasi ir su jau minėtu „Rudnosiuku“: studijų metais pirmąją „Rudnosiuko istorijų“ publikaciją nusiunčiau į „Nemuną“ ir gavau vyr. redaktoriaus atsakymą: „Miniatiūros banalios, primityviai naivios, nespausdinsime.“ Tarsi ir durnam turėjo būt aišku, kad Rudnosiukas – tai nesusipratimas, klaida, nesąmonė. Mesk ir užmiršk šį žanrą. Bet Marcelijus sako: „Ne, galbūt čia ir yra tavo geroji klaida, važiuojam toliau.“

„Rudnosiuko istorijos“ po kelerių metų buvo išrinktos geriausia metų knyga vaikams.

Dar vienas Marcelijaus palinkėjimas mums, jauniems poetams, buvo toks: jis mėgo liaudiškus palyginimus. Sako: „Geras eilėraštis kaip graži panelė. Jei eina labai graži panelė – tobulai pasidažiusi, kablukai, šukuosenytė, rūbeliai priderinti. Pasižiūrėjai, susižavėjai. Nuėjo – ir užmiršai. Bet jei jos vienas kablukas nulūžęs, šlubuoja, arba jei jinai truputį žvaira arba su karpa ant žando – viską mesi, lėksi iš paskos.“

Žodžiu, eilėraščiui nekenkia ir nulūžusio kabluko dalis.

Tiek padrikų atminčių apie Marcelijų.