Kazys Saja. Šakenis, Raila, Kupriai

 Lietuvos enciklopedijos ne kartą mini Šakenių (kilusių nuo Vabalninko) pavardę. Čia ir 1863 m. sukilimo dalyvis, ir kunigas, ir pagaliau nepriklausomos mūsų valstybės kūrėjas, švietimo ministras, istorikas, „Pono Tado“ vertėjas ir, žinoma, sovietmečio kalinys Konstantinas Šakenis.

Man teko bendrauti su jo sūnum, taip pat neišvengusiu Sibiro, Romualdu Šakeniu. Jis stengėsi išleisti savo tėvo eiliuotą Lietuvos istoriją. Klausiau – kodėl eiliuotą. Ogi todėl, kad ilgus metus nuo artimųjų atskirtas jo tėvas neturėjo popieriaus. Galėjo rašyti tik ant skiedros, beržo tošies arba sueiliavęs pastraipą stengtis ją atsiminti.

Romas, Vabalninke palaidojęs tėvą, rūpinosi kitais, iš lagerio grįžusiais mūsų patriotais, tarp jų ir tautininku, publicistu Domu Cesevičiumi (1902–1986). Po jo mirties R. Šakenis stengėsi svarbesnę dalį D. Cesevičiaus prisiminimų perduoti Kalifornijoj gyvenančiam literatui Broniui Railai.

Aš savo brolio, gyvenančio Los Andžele, prieš mirtį jau nebespėjau aplankyti. Tačiau tuo metu čia lankėsi į dvisavaitinius lietuvių kalbos kursus atvykusi mano bičiulio Jono Navicko duktė Rimutė. Romui patariau fotografuotus D. Cesevičiaus prisiminimus B. Railai perduoti su kokiu nors suvenyru.

R. Šakenis „Dailėje“ nupirko medinį, sprindžio didumo žirgą, kuris turėjo paklausą, nes priminė lietuvišką Vytį. Toj skulptūrėlėj jis išgręžė skylę, kurioje tilpo mikrofilmas su D. Cesevičiaus tekstais. Aš tą „Trojos žirgelį“ įdaviau Rimutei, kuri į Kaliforniją turėjo grįžti per Varšuvą. Jeigu kas nors kokioj nors muitinėj prikibtų, tegul pasako, kad aš jai tą dovaną įdaviau. Iki to laiko sugalvosiu, ką jiems pameluoti. Ponas Raila jau žino, kad gavęs dovanų žirgelį turės jį pakaustyti...

Po poros metų ir aš gavau leidimą bent jau aplankyti savo brolio kapą. Susitikęs su B. Raila paklausiau, ar jis pakaustė tą medinį žirgą. Taip, jis surado, kas buvo paslėpta, tačiau D. Cesevičiaus tekstais nepasinaudojo. B. Railai pasirodė, kad mikrofilmo išdidinimas jam per brangiai kainuos. Įvairios informacijos pastaraisiais metais jis ir taip turįs daugiau, negu pajėgia apdoroti.

Taigi ne kaustomas žirgas Bronį Railą nuo mūsų nuspyrė, o jis pats nužygiavo, nurailino savęsp...

„Ignoramus!“ – kaip mėgdavo kartoti D. Cesevičius. Tad verčiau pakalbėkime apie Kuprius, kuriuos R. Šakenis man patarė aplankyti Panevėžyje. Davė jų adresą sakydamas, jog iš Sibiro grįžusi Adelė Kup­rienė pažinojo mano mamą. Romo motina, prityrusi gydytoja, tremtyje ir šiaip jau kiek galėdama padėjusi Adelei su kūdikiu, vėliau darė jai apendicito operaciją. Kai pritrūkdavo anestetikų, Šakenienė kviesdavo seselę, kuri dainuodama rusų liaudies dainas užliūliuodavo kenčiantį pacientą.

Sutartą dieną aš pravėriau Kuprių kooperatinio buto duris nenujausdamas, jog man lemta atverti skausmingą ir nuotykingą šios šeimos gyvenimo istoriją. Ne tik atverti, bet šiek tiek joje ir dalyvauti.

Manęs laukdama A. Kuprienė buvo paruošusi man priešpiečius. Ji išvirė skrylių, kurių nebuvau ragavęs nuo savo mamos mirties 1939 metais. A. Kuprienė su vyru ir penkių savaičių kūdikiu buvo ištremta iš Biržų 1941-aisiais. Kada ji galėjo bendrauti su skrylius mėgstančia mano mama, jau šiek tiek susigraudinęs nebedrįsau klausinėti.

Kuprių pirmagimis buvo pakrikštytas Rimantu tremtinių vagone, kuris Biržų stotyje pilnėjo net trejetą parų. Rimučio vystyklus tąsyk ant savo kūno džiovino Aleksas, kūdikio tėvas. Naujojoj Vilnioj jis buvo perkeltas į kitą, „tik vyrams“ skirtą ešeloną. Adelė Aleksą vėl sutiks Sibire tik po devynerių jam paskirtų lagerio metų.

Vaikams, tokiems šešiamečiams kaip Rimas, sovietų valdžia buvo leidus grįžti į Lietuvą, kad jie netrukdytų mamoms darbuotis tremtyje. Kai po devynerių metų „laisvam“ Aleksui Kupriui buvo leista darbuotis tolimoje šiaurėje, Adelė iškeliavo pas savo vyrą. Bado, šalčio, ligų, vargų čia trumpai būtų tiesiog neįmanoma apsakyti. Adelė vis dėlto pagimdė antrąjį Kupriuką, kuriam davė Povilo vardą. Tada Rimas Lietuvoje sulaukė tėvų laiško, kuriame siūlyta ir jam sugrįžti į Sibirą...

 

Kazys Saja. Šakenis, Raila, Kupriai

 

Visa tai surašyta R. Kuprio prisiminimų knygoje „Saugoti amžiams“. Aš dar pridurčiau – saugoti ir perskaičius. Tik reiktų išleisti papildomą tos knygos tiražą. Joks fantastas, vaizduodamas bolševikų imperiją, nebūtų sugalvojęs į tremtinių, Lietuvos mokytojų gyvenimus įterpti dar ir vienos amerikietės (Gertrūdos Klivans) likimo.

Jeigu ne Poviliuko iš tremties parsivežtoji liga ir mirtis, Kupriai laisvėjančioj tėvynėj būtų buvę laimingi. Dabar A. Kuprienė, man aprodydama Panevėžy savo būstą, atidarė retai kam varstomas duris ir tarė:

– O čia – mūsų Poviliuko kambarėlis.

Visos to kambario sienos mirgėte mirgėjo nuo linksmų, spalvotų atviruko dydžio paveikslėlių. Povilas piešė jau sunkiai sirgdamas ir net gulėdamas. Sunku būtų atspėti, kieno ir kokią linksmą pasaką jis čia iliustravo nepalikdamas jokių užuominų apie Sibirą. Savo ligą ar lietuvių tremtį. O jeigu tokio teksto nebuvo, gal vertėtų jį pagal tuos piešinius sukurti? Tai būtų pirma taip gimusi knygelė vaikams. Sukurta ne rašytojo, o jau iš gyvenimo išeinančio dailininko vaizduotėje. Gal man padės nuotaikingus eilėraščius rašanti kaimynė Violeta Palčinskaitė?

Daug nesvarstydamas paprašiau, kad tuos Povilo paveikslėlius kas nors nukabintų ir atvežtų į Vilnių. R. Kuprys taip ir padarė. Pasitikėdamas manim atvežė apie keturiasdešimt Poviliuko piešinių. Vieną dieną išdėliojau juos svetainėje ant kilimo ir pasiūliau Violetai pasirinkti tuos, kurie labiausiai patinka. Abu turėjom sugalvoti pasakojimą, kuris vaikams skirtoje knygoje galėtų tuos paveikslėlius suvienyti.

Sutarėm, kad berniukas turi senovišką fotoaparatą ir paveiksluoja savo artimuosius. Dar mano vaikystės laikais fotografai, norėdami padaryti kieno nors portretą, sureguliuodavo kamerą ant trijų kojų ir sakydavo žmogui: „Dėmesio! Žiūrėk į mane.“ O tada paspausdavo kameros mygtuką.

Mudu su Violeta taip ir pavadinom knygą. Su Kup­riais ir su leidykla buvom sutarę, kad jokio honoraro neimsim. Visa, kas mums priklauso, nuvešim į Panevėžio vaikų namus. Tegul jie tarpais aplanko P. Kuprio, tos knygelės dailininko, kapą, tegul sužino, kokius vargus išgyveno Stalino laikų tremtiniai. Juk ir vaikai globos namuose yra savotiški tremtiniai...

Už gautąjį leidyklos honorarą nupirkom patį didžiausią spalvotą televizorių. Nuvežiau į Panevėžio vaikų namus, čia apsilankė ir dailininko tėvai Kupriai. Aleksas net susigraudino pasakodamas apie savo išgyvenimus Sibire. O aš... Neatspėsite, ką tada pagalvojau.

Poviliuko linksmuose piešiniuose dauguma veikėjų turi tik keturis pirštus, tačiau dėl to nė vienas nesiskundžia. Tada pamaniau, kad ir man trūksta to mažojo pirštelio. Galvoje.

Ką mes tiems vaikams dovanojom? Televizorių. Lyg nežinodami, kad per jį bus rodomi sovietiniai filmai ir vaizdai, nieko bendro neturintys nei su Povilu, nei su jo šeimos išgyvenimais.

Visa laimė, kad Lietuvos tremtinių ir kalinių kančios tarsi pažadino ir tuos lietuvius, kurių sovietų okupacija taip skaudžiai nebuvo palietus. Prasidėjo Sąjūdis, ir mūsų žmonės pagaliau atkūrė nepriklausomą savo valstybę. Deja, daugelis sovietams neįtikusių žmonių Lietuvos atgimimo nebesulaukė. Bent jau prisiminkime juos.