Spalio 25 d.

 

Dovanos

Saulėta šilta diena. Padangos jau žieminės, laiku pakeistos, o klimatas tebešyla vis. Sulakstėm pas anūkus į Vilnių, apdalijome lauktuvėmis, puse lūpų prasitarėm, kad gal greit nepasimatysim. Epidemija ne auga, o sprogsta. Tuoj uždarys miestus, o saugotis tenka jau patiems.

Gimtadienio dovaną išpakavom nieko nelaukę. Gimtadienis po poros mėnesių, o džiaugsmas jau dabar. Dovaną montuojam kartu. Anūkas nepraranda vilties, kad užsuksim ir per tikrąjį gimtadienį. Su naujomis dovanomis, aišku. Nuvyliau – tą lemtingą savaitę užsirašęs budėti. Pats, noriu kolegas palepinti. Jie aktyvesni, judresni, jų šventės džiaugsmingesnės. Mes jau prisipramogavom savo laiku.

Grįžom gerai nusiteikę, tad nelaukęs pabaigiau dažyti prosenelių balkoną ir skubėjau namo: ką tik atsukom laikrodžius žiemos laiku, ir pradėjo neįprastai anksti temti.

Vakaro saulė pakaitino pro balkono stiklus iki devinto prakaito, o atvėsti apžergiau dviratį ir ramiai numyniau saulėlydžio link.

Lengvai apsirėdęs, elegantiškai ir, savaime suprantama, be pirštinių tokią šiltą dieną. Dar netoli nuvažiavęs pajutau lengvą vėsą nugaroje, šaltį pirštuose. Sustojęs tvirčiau susikamšiau drabužius, o pirštus sugniaužiau į kumščius ir įsirėmęs į vairą tik riešais baigiau kelionę kaip įmanoma taupydamas šilumą.

 

Spalio 27 d.

 

Nugara

Vebinarai – naujas užsiėmimas per karantiną – nuo ryto iki vakaro. Konferencijos atidėtos dar pavasarį, organizatoriai išbadėję renginių, mokslininkai medžiagos prikaupę, naujienos virpa ore neišsakytos. Jei tema ir tolima nuo rūpimos, pranešimo klausausi tol, kol tampa įdomu.

Taip plečiant akiratį, užkandžiaujant ir gurkšnojant arbatėlę, kaip ir kiekvienoje konferencijoje, vakarop jau įsiskaudėjo galvą, o nuo smaksojimo į ekraną ir nosį užgulė. Negaliu prasivėdinti bėgimo trasoje, nes sopa nugarą sulig kiekvienu žingsniu, tarsi kūju daužytų kas į slankstelį ir vis kairiąją pusę. Apsidžiaugiau, kai paskaudo ir dešinioji, naiviai pamaniau – praeis. Neregiu savęs iš šalies, bet laikysena kreiva šleiva. O skausmas kartą gatvėje taip vėrė, kad sustojau. Ketinau prigulti ant šaligatvio ir raudoti.

Nosis pažvalėjo, kai nusičiaudėjau. Dirstelėjau po stalu į procesorių: aušintuvas pučia tiesiai man į veidą pramoninius alergenus. Nusičiaudėjau dar kartą. Susikalbėjom, reikia manyti. Su ventiliatoriumi. Tai bent pašnekovas!

 

Spalio 28 d.

 

Siūlė

Tebesvaigsta galva, lyg karščio pilna, bet juk tai neįmanoma. Netinkamas laikas sirgti. Laukia operacija. Ne pati rimčiausia, bet atsakinga, kaip ir kitos.

Pavyko sklandžiai, greitai ir tiksliai. Savijauta operuojant visada puiki, įtampos, regis, nejaučiu. Išdavikė tik rašysena: raidės išsibarstę, rankraštis išsiklaipęs, nors ta pačia ranka prieš pusvalandį pjūvį sudygsniavau spėriai ir tiksliai it siuvimo mašina.

 

Autoriaus nuotrauka.

 

Spalio 29 d.

 

Prakeiksmai

Ilgoji vienuolikos valandų diena. Išrašiau operuotą pacientą, nes viskas gerai, sutvarkiau dokumentaciją. Troškina. Galva tebesvaigsta. Nekarščiuoju, nes taip sau įsakiau. Ne laikas, dar vienuolika valandų darbo. Lyg sloga prašosi į nosį, lyg virusas koks.

Bet tikrai ne TAS virusas. Ką tik pasidariau testą. Jau antrąjį šiemet, nors medikams įsakyta atlikti kas savaitę. Auksinis testas, nes retas. O ir neigiamas atsakymas džiugina.

Klinika visiškai ne tokia. Anot gąsdinančio aprašymo, dabar stumčiau paskutines valandas reanimacijoje su vamzdžiu gerklėje.

Net uoslė nesutriko. Žmona vakar domėjosi, kaip mano uoslė. Paprašiau šokolado gabaliuko. Paprašiau dar. Skaniai kvepia, sakau. Gana!

Skambina pacientė. Negali pasidaryti viruso testo prieš numatytą operaciją, niekas nepriima, telefonu neprisiskambina. Pasakodama nejučia susikeikė. Mane ūmai pagavo paauglystės šišas, įterpiau ir aš keiksmu pritardamas. Nebe pokalbis, o konkursas, kuris riebiau. Kolegos pravardėmis Brazilas ir Kolūkietis atidėjo į šalį darbus ir dėmesingai stebėjo audiosceną. Mirktelėjau akį: tai toks mūsų žaidimas. Pagaliau, nuoširdžiai iškeikę savo padėtį ir abipusę bejėgystę, grįžom prie normalios dalykinės šnekos ir taip trokštą pasimatymą ant operacinio stalo atidėjom geresniems laikams.

Užmečiau akį į kalendorių – šiandien pilnatis. Dirbsiu poliklinikoje, reikia nusiteikti gesinti esant tokiai fazei dažnesnius nesusipratimus ar nepasitenkinimą. Epidemija gerokai praretino nesusikalbėjimą, bet atidumas pravers. Jei pokalbis jau krypsta ne ten, kur reikia, ilginu pauzes tarp sakinių. Dažniausiai to pakanka. Vengiu niekam nereikalingo konflikto.

Masiškai veržiasi operuotis. Tuoj pat. Kuo greičiau. Operuoti, sutinku, reikia. Pats juk ir pasiūlau. Bet nespaudžiu, kad tuoj pat. Galima ir palaukti mėnesį ar pusmetį. Pacientai narsūs, joks virusas jiems nė motais, nori bent vieną problemą išspręsti, kad neberūpėtų.

Viruso testą atlikti prieš operaciją šiandien privalo jau visi. Darbo įkarštyje pranešė, kad mes patys testui turime ir užregistruoti. Dar viena gaišatis, atimi pa­cientui skirtą laiką. Laiką, skirtą medicinai.

Operaciją paskyriau ketvirtadienį. Testą reikia daryti antradienį. Vietų nėra.

Žiūrim pirmadienį – galėčiau dar apsimesti kvaileliu supainiojęs datas.

Vietų nėra.

Trečiadienis nedomina, per vėlu, bet irgi vietų nėra.

Likę dvi vietos po savaitės, ne tik mano pacientams.

Visam miestui.

Aš – ant isterijos slenksčio. Laimei, pacientas ramus ir pastebimai susidomėjęs, kuo viskas baigsis. Ir aš aprimau. Seselė ryžtingai nuėjo į administraciją ieškoti variantų. Kas bus, tas bus.

Kolega pravarde Kolūkietis niekaip nesutinka, kad valdžia – nuo Dievo.

Aš pritariu ir net pagrindžiu moksliškai: „Dievas, net ir pripažintas visagaliu, netveria akmens, kurio negalėtų pakelti.“

O štai valdžia narsiai kuria taisykles, kurių pati nesilaiko.

Prakeikta galva tai svaigsta, tai ne. Paprašiau viršininko rytoj išeiginės pailsėti prieš budėjimą. Ligoniai išrašyti, operacijų neturiu, ko man dalinti virusą, jei tokį nešioju.

Protingai sugalvojai, pagulinėk namie, sako, pasibaisėjęs mano apgailėtinu blyškumu.

 

Spalio 30 d.

 

Čempionai

Puiku neiti į darbą, nes labai daug veiklos ir namie. Tik jėgų mažoka, gulinėju, skaitinėju, klausausi naujosios klasikos, bet neilgam, – jau erzina ir tai.

Jei blogai jausčiausi, niekas nebūtų įdomu. Tik vėpsočiau į lubas.

Sporto laidas pažiūriu retai, tik labai atsirinkęs. Sumaniau teoriją, kad sirguliuojant naudinga matyti sveikus žmones, tad stebiu „Giro d’Italia“ reportažą. Gyvenime dviračių sportas nerūpėjo, bet laida po laidos įtraukė, o ir sveikstu greičiau regėdamas, kaip šauniai finišuoja ir čempionas, ir aš mintyse jo vietoje.

Reikėtų dėl visa ko pakartoti testą, bet žmona karštąja linija antrą dieną negali prisiskambinti. Ėminių laboratoriją perkėlė nuo sporto arenos prie kapinių. Kurių kapinių? Kapinės bent trejos ir pilnos. Sporto arena tik viena ir tuščia. Ieškau atsakymo, nejaugi tai susiję?

 

Spalio 31 d.

 

Nuotaikos

Po pusantros paros „merdėjimo“ išslinkau į tyrą orą. Galva dar svaigsta, bet užuodžiu gaivą. Neskubu, kad nepargriūčiau. Prie garažų eilės: keičia padangas. Žmonės tamsiai apsirėdę. Tylūs. Veikiau pikti nei susimąstę. Į akis nežiūri, stebi iš padilbų, kol praeinu it viruso nugaluotas šešėlis. Arba nekreipia dėmesio įnikę į prietaisus delnuose.

Jausmas, lyg grįžau į nemeilės ir rudens pilkumos į gimtinę – savą, pažįstamą, įprastą. Gimtinė yra gimtinė.

... Pamenu, paskutinį kartą būriavomės su ekskursantų grupe po tolimos kelionės ne tik susipažinę, bet jau, regis, ant nuoširdžiausios bičiulystės slenksčio. Laukiam prie įlaipinimo vartų su užrašu „Vilnius“. Pastebėjau nuobodžiaujančią bendrakeleivę, kuri, kaip ir aš, susirūpinusi žvelgė į mūsų grupę. Prisigretinau.

Abu pastebėjom, kad vos prieš porą dienų mojavom lietuviška trispalve ir, jei kas, susikibę rankomis narsiai būtume žygiavę nors ir prieš tankus, o štai artėdami gimtosios žemės link atrodom pasiryžę kitas kitam perkąsti gerkles. Tarsi paveikti nežinomo gimtinės dėsnio.

Bendrakeleiviai įnikę į telefonus, paniurę, kaktos vėl išvagotos rytdienos rūpesčių. Veidai patamsėję, ir ne tik nuo egzotiško įdegio. Laikysena – lyg tvirtovės kalnų rūke.

 

Lapkričio 1 d.

 

Uoslė

Galva nebesvaigsta, bet uoslė dingo.

 

Lapkričio 2 d.

 

Galva

Galva vėl svaigsta, bet uoslė neatsistatė.

Vakare paskambino viršininkas:

1. Nuo šios minutės perduodu budėjimą.
2. Darbe nebesirodyti.
3. Rytoj ryte pasikartoti testą.
4. Izoliuotis.