„Širdelė“ buvo mūsų, „Poetinio Druskininkų rudens“, namai, neoficialūs ir oficialūs: jos adresu buvo registruota festivalį rengusi to paties pavadinimo visuomeninė organizacija. Žinoma, be kitų pastatų, kuriuose vykdavo oficialesni renginiai, buvo miegama ir valgoma, vien „Širdelėje“ negalėjome įsitekti, tačiau ji tapo poetų bendruomenės susibūrimo vieta, kurioje vyksta pakylėčiausios išpažintys, atleidžiamos abipusės ar grupinės nuodėmės, teikiama poetinė komunija, žodžiu, kone bažnyčia.
Taip vyko ne tik dėl tobulai tokiam tikslui pritaikyto pastato, bet pirmiausia dėl centro „Dainava“ vadovo Zenono Streikaus, restorano „Nakviša“ darbuotojų, Raselės ir Virgio, kurie minimi PDR himne. Visi jie ne tik mus širdingai priėmė, bet ir mėgo, laikė mūsų kuriamą poeziją reikšminga ir nesipiktindavo dėl to vieno per metus paaukoto savaitgalio. Jiems nereikėdavo aiškinti, ką ir kaip daryti, jie žinojo geriau už mus. „Nakvišoje“ ir „Širdelėje“ prie mūsų prisidėdavo druskininkiečiai ir svečiai iš kitų miestų, kartais būdavo ankšta, bet visi išsitekdavome.
Z. Streikus, pagal profesiją psichologas, buvo ne tik puikus ūkininkas vizionierius, įrengęs dar vieną kavinės salę „Bubilą“, išplėtęs jos zoną – pastatęs pirtį, lauko terasą, lauko „areną“ su scena, 3 x 3 krepšinio aikštele, laužaviete ir pašiūre žiūrovams. Jis aktyviai dalyvaudavo planuojant įvairiausias akcijas, naktinius bei rytinius renginius, jei reikėdavo, statęs plaustus, madų demonstravimo pakylas, scenų dekoracijas, neretai prisiimdamas papildomas išlaidas. Žinoma, pagrindiniai statiniai buvo statomi ne tik PDR’ui, bet festivaliui radosi įvairesnių kūrybinės, kad ir ne visada rimtos, veiklos galimybių: pirtyje atlikome Kęstučio Navako misteriją, skirtą stichijoms, lauko terasoje prisiminėme Šėpos teatrą ir pastatėme Artūro Valionio farsą apie Druskininkų gaisrą, pasitelkę vos porą profesionalių aktorių. Visaip išnaudodavome šias daugiafunkcines erdves. Planuojant įvairias akcijas, be jų sumanytojų bei autorių, aktyviai dalyvaudavo dailininkas, PDR logotipo autorius Andrius Mosiejus, ėjęs dar ir vyr. finansininko pareigas, pirmasis festivalio įamžintojas fotografas Gintaras Žilys, įrengti parodas padėdavo Ričardas Šileika.
Abiejose „Širdelės“ salėse penktadieniais ir šeštadieniais vykdavo popietiniai, jaunųjų poetų ir naktiniai atviro mikrofono skaitymai, paskui diskotekos iki pat paryčių. Atskiro paminėjimo turbūt nusipelno bokštelis, kurio misterijose man neteko dalyvauti, – per anksti išvykdavau ilsėtis. Jis būdavo rakinamas, nes baimintasi, kad kas nors gali iškristi ar kilti gaisras, bet maldininkai vis tiek išlauždavo duris ir atlikdavo savo žodžio aukas.
Dabar to nebeliko. „Širdelė“ su visa galimų kūrybinių projektų zona uždaryta. Šiemet, nors turėjome puikias „neširdelines“ patalpas ir jų įrangą, svetingąjį „Dainavos“ personalą, bet nebeturėjome šventovės, o bendruomenė be jos – tarsi banda be tvartelio. Ką gi, pasaulis keičiasi, keičiamės ir mes, tad teks prisitaikyti, jei mums ir publikai reikia to PDR’o.
Valdo Giliaus, Gintaro Žilio, Džojos Barysaitės, Jono Valonio, Zigmo Pakštaičio, manipuliacija.lt ir nežinomų autorių nuotr.