Liudvikas Čarkovskis. Vilnius 1867–1875 metais

Vilniaus istoriografiniame pasakojime svarbią vietą užima iki šiol Lietuvos skaitytojams mažai girdėto visuomenės veikėjo, bibliografo, kraštotyrininko, mediko, vieno Vilniaus mokslo bičiulių draugijos steigėjų, bibliotekininko Liudviko Čarkovskio (1855–1928) atsiminimai apie posukiliminį, carinės Rusijos okupuotą Vilnių, kurie lenkų kalba pasirodė tik po autoriaus mirties 1929 metais. Spalvingai ir gyvai L. Čarkovskis piešia miesto žemėlapį, detaliai aprašo krautuves, knygynus, prekyvietes, šmaikščiai pasakoja apie savo mokytojų nuotykius, atskleidžia pikantiškas ir negirdėtas XIX a. antrosios pusės miesto istorijas.

Spausdiname ištrauką iš L. Čarkovskio knygos „Vilnius 1867–1875 metais“, kurią netrukus išleis leidykla „Aštuntoji diena“.

1873 m. pradžioje Vilniuje pirmą kartą buvo atliktas vienos dienos gyventojų surašymas. Į pagalbą skaičiuotojams pasitelkti net aukščiausių 2-ų klasių mokiniai. Pagal tą sąrašą tuomečiame Vilniuje priskaičiuota 96 000 gyventojų, iš kurių daugiau nei pusę sudarė žydai. Kiek man žinoma, regis, nedaugelis žydų tąkart išsisuko nuo surašymo. Suprantama, tikrojo tikėjimo išpažinėjai nemėgo visokių sąrašų, nes turėjo mokėti pagalvės mokestį. Pasakojamas toks anekdotas. Į vieną miestelį atvažiavo pats ispravnikas ir įsakė, kad kahalas1 sušauktų į sinagogas visus miestelio žydus ir suskaičiuotų. Po valandos pas jį atvyksta kahalo atstovai ir praneša, kad jau suskaičiavo, ir klausia, kas suskaičiuos tuos, kurie jau kapuose? Iš pykčio paraudęs ispravnikas pagalvojo, kad arba jie beviltiški kvailiai, arba iš jo šaiposi, ir užriko ant jų, kaip tik viršininkai moka. „Niekas iš jūsų nereikalauja suskaičiuoti mirusius, tik gyvuosius.“ – „Niu, jeigu tik tuos, kurie sinagogoje, tai jų yra (tarkime) 800.“ Viršininkas taip ir užrašė. Kapinėse buvo pasislėpę dar tiek pat žydų. Kad ir kaip būtų, Vilniuje žydai buvo pranašesni ir skaičiumi, ir kapitalu. Daugybė žydų vaikštinėjo gatvėse, jie, neleisdami praeiviui ramiai eiti savo keliu, būriavosi Vokiečių gatvėje, griebdavo už skvernų ir tempdavo į savo parduotuvę, ypač jeigu tai būdavo atvykėlis iš kaimo. „Ponuli, ponuli, ateik, pone!“ – kviesdavo ištekėjusios žydės su atlasiniais, kaštono spalvos, jau kiek nusišėrusiais galvos apdangalais, su dirbtinėmis apykak­lėmis, kaip ir plaukai perskirtomis per vidurį. Kvietė šaigetai2, mišuresai3, įkyrėdavo ir barzdoti šeimų tėvai po šlike slepiantys peisus, tikro vyro veido papuošalą, kurį policija jau draudė, nors atlaidžiai žiūrėjo į praskiepą chalatų nugarose ir baltus marškinių raištelius. „Turiu labai gražius vyriškus kailinius ir moteriškus – och“, „Pone geradari, munduro švarkelį vaikui – prašom, pas mane pigiausia“, „Netikėk juo, pone, tai netikėlis, turi pusantro švarkelio, ir tie patys sudėvėti“, „O pas mane, vai, faina, vai, seniena“, „Gal petnešas, batus, pusbačius, naujus drabužius perkate, parduodu.“ Priblokštas kaimietis beveik netenka sąmonės, pagaliau leidžiasi pirmo pasitaikiusio nuvedamas į dešimtą kiemą ir labai permoka. Kai grįžta, tarpininkas ar tarpininkė, turtingesnėse užeigose būdavo ir po porą, užjaučia: „Niu, kodėl, ponas, manęs nepasiklausei, būčiau nuvedęs poną pas gerą pirklį.“ Be tarpininkų joks žmogus nieko nelaimėdavo. Nors retsykiais ir turėdavo laiko.

 

Vilnius [1872–1875]. Kairėje – Muchino kailių parduotuvė. Juozapo Čechavičiaus nuotraukos fragmentas
Vilnius [1872–1875]. Kairėje – Muchino kailių parduotuvė. Juozapo Čechavičiaus nuotraukos fragmentas

 

Kartą, kai jau mokiausi V klasėje, mane aplankė pusbrolis iš Polesės, kaime apiplėkęs, užsitupėjęs valstietis. Tai nutiko rudenį. Ponui Jonui reikėjo geros, bet pigios skrandos. Vilnius garsėjo jomis ir visų kitų rūšių kailiais: gatavais kailiniais, nekirptais kailiais, 1/2 kailio, 1/4 ir pavieniais kailiukais, paprastųjų meškėnų, oposumų, nutrijų, skunkų, lokių – ponams; lapių, beždžionėlių (kačių ir kačiukų), kiaunių, karakulių – ponioms. Buvo kepurių iš bebro, lapės kailio ir karakulinės, kodėl gi ne. Taip pat prekiauta ir movomis rankoms. Nė viena save gerbianti ponia nepasirodytų be movos gatvėje, nebent būtų apsirengusi senoviniais drabužiais: algerka ar salopu trumpomis rankovėmis, nes toks apdaras iš bėdos galėjo atstoti movą. Mova – mūsų dienų rankinukas – atstojo kišenes, o žiemą šildė rankas. Tarpininkų apgultas pusbrolis prarado kantrybę ir kad riktels: „Šalin!“ Tuojau aplink jį nieko neliko, tik iš kažkur pasigirdo prislopintas balsas: „Derantis negalima pykti, ponuli, prašau eiti su manimi, susitarsime.“ Ir tikrai ponas Jonas nusipirko gatavą skrandą, jam kaip sykis (o vaikinas buvo tikras galiūnas) ir nebrangi, tik už kokius 37 rublius. Tas atsitikimas parodo, kad retsykiais, norint turėti didesnį pasirinkimą, galima ir smarkiau nusikeikti. Nežinau, kas mūsų dienomis darosi Vokiečių gatvėje, nes norintys gali apsieiti ir be tarpininkų, nekreipiame dėmesio į įkyruolius, nes perkame pas pažįstamus pirklius, suprantama, išskyrus sendaikčius. Regis, ir ten jau niekdarys triukšmaudamas griebia už skvernų ir tempia į parduotuvę. Anais laikais Vokiečių gatvėje ir šalimais esančiose gatvelėse (buvusiame žydų gete) iki pat Pylimo gat­vės eismas buvo intensyviausias Vilniuje. Užtat šeštadieniais ir per žydų šventes tvyrojo visiška ramybė. Nuo ankstyvo ryto visi, kas gyvas, sinagogose, mokyklose ar namuose garbino Izraelio Dievą, o po pietų šurmuliavo vaikštinėdami Didžiosios, Poguliankos ir Antakalnio gatvėmis. Švenčių dienomis buvo galima įsitikinti, kad Vokiečių gatvėje veikė tik dvi ne žydams priklausančios parduotuvės: Vėberio cukrainė ir Šporo vaistinė prie Didžiosios gatvės, šiandien jau priklausančios žydams (jau kelerius metus poniai Frumkinai Bailei). Ta ponia šalia įėjimo durų 1922 ar 1923 m. buvo pakabinusi ženklą rusų kalba ir ar tik ne su juodu dvigalviu ereliu. Ženklas nukabintas tik įsikišus Sveikatos skyriui. Pagal eismo intensyvumą antroje vietoje buvo Didžioji ir Pilies gatvės. Čia glaudėsi negausios krikščionių firmos, dar mažiau buvo lenkiškų. Einant nuo Aušros vartų į Veršyną, dirbo dvi ar trys parduotuvėlės, prekiaujančios Romos katalikų devocionalijomis (maldaknygėmis, paveikslėliais, rožiniais ir žvakėmis), panašios buvo ir stačiatikių šventenybės, tik brangesnės ir išvaizdesnės, nes valdžia teikė paramą. Vieną krautuvėlę rusai įrengė prie pat Aušros vartų koplyčios, jau iš tolo šviečiančią ikonų apsodais. Antra buvo Didžiojoje gatvėje šalia Bazilijonų unitų cerk­vės vartų, trečia – šalia Šv. Teresės bažnyčios žiūrint nuo Šv. Dvasios cerkvės pusės. Toliau Didžiojoje gatvėje Degteriovas prekiavo virduliais ir metaliniais virtuvės indais. Muchinas šalia soboro turėjo kailių parduotuvė, Senevaldas prekiavo metalo dirbiniais, o netoli Pilies gatvės jau buvo lenkiškos krautuvėlės. Kitoje Didžiosios gatvės pusėje Skirmundas laikė Krymo ir kitų šalių vynų parduotuvę. Pilies gatvėje pamenu buvus Šachto kepyk­lą ir keletą kavinių ant­ruose namų aukštuose, Goreckos kavinė buvo ten, kur šiandien yra pono Makovskio knygynas ir kur žaidžiama šachmatais. Dar viena kavinė buvo šalia Universiteto gatvės, kurioje aptikau platinamą „Grindinio žinių“ numerį. Man tą numerį parodė kartu buvęs ponas Antonis Pečickis. Regis, todėl tas įvykis, nepaisant to, kad nutiko prieš daugelį metų, įstrigo mano atmintyje. Tai galėjo būti 1868 ar 1869 metai. Žinomesni amatininkai, kurie turėjo savo parduotuves: batsiuvys Skinderis, buvęs žemvaldys, įsikūręs Šv. Jono gatvėje po meškos su batu letenose iškaba, peilininkai ir galąstojai Narkevičius ir Borkovskis (2 at­skiros firmos), varkalys K. Lukoševičius prie Šv. Ignoto skersgatvio ir knygrišys Beinarovičius arčiau Pilies gat­vės. Jis mums, mokiniams lenkams, įriš­davo asmenines ir būrelio knygas, o rišdavo nagingai, kruopščiai, tvirtai, buvo labai mandagus. Neseniai išgirdau, kad, mirus Aleksandrovičiui, Beinarovičius (sūnus) perėmė dirbtuves šalia Totorių gatvės esančiame Labdaros draugijos name. Be to, Pylimo gatvėje, toje pačioje teritorijoje, kur dabar yra Žemės ūkio sindikato mašinų sandėliai, šalia pono Zigmundo Nagrodzkio krautuvių buvo Kepegio sodininkystės prekių parduotuvė. Ten prekiauta sėklomis ir gėlėmis, ne kartą ir aš ten tėvui pirkau puokštes. Regis, ta parduotuvė buvo įsikūrusi tame pačiame mediniame namelyje, kur šiandien yra Sindikato valdybos kanceliarija. Buvo ir dešrininkas Menkė, regis, Didžiojoje gatvėje. Neminėsiu pirmajame aukšte už raudonos uždangos sukabintų kumpių, kurių buvo į valias. Ant vieno Skapo gatvės namo, be didelio putojančio alaus bokalo, buvo užrašas: „Zajdiom zdes“, išvertus reiškiantis „Užeikim čia“, o rusiškai – nei šis, nei tas.

Iš labai paviršutiniškai išvardintų, atmintyje išlikusių firmų (turbūt praleidau ne per daugiausiai) galima suvokti, kad 96 000 gyventojų turinčiame mieste firmų buvo labai mažai, nes 9/10 prekybos koncent­ravosi žydų rankose. Kai kurias šakas jie buvo visiškai užvaldę, pvz., manufaktūros prekybos, mažų parduotuvėlių, kepurių siuvimo, rašymo reikmenų krautuvių (didžiausia buvo Radini krautuvė, kur šiandien veikia Segalio vaistinės filialas) ir t. t. Vilniuje tais laikais nebuvo specialių gėlių parduotuvių, turgų ir kt. Turėjome 4 cukraines. Tris pirmarūšes, priklausančias 3 svainiams: Bemui – aikštėje priešais Šv. Kazimiero bažnyčią, tuometį soborą, Damanui – Vilniaus ir Trakų gatvių sankirtoje, Šporui – Pilies gatvėje, kur šiandien įsikūręs „Baltasis Štralis“, o 4-oji, buvusi Trakų gatvėje, antrarūšė, tačiau mokinių labai lankyta, priklausė Šafneriui. Firma ir jos savininkas išsilaikė ilgiausiai, dar 1894 m. cukrainė veikė Vilniaus gatvėje, po metų Šafneris su cukraine persikėlė į nuosavo dvarelio namelį Kalvarijų gatvėje, kur dirbo iki mirties. Rašau apie jį plačiau, nes jo cukrainė Trakų gatvėje mums, baigiamosios klasės mokiniams, buvo priebėga ir slėptuvė nuo varančių į cerkvę pedelių4 ir mokytojų su inspektoriumi priešakyje. Eidavome poromis, gatvės posūkyje susimokiusi pora įšokdavo į tarpuvartę, ten pasislėpdavo, išlaukdavo, kol visi išeis iš gimnazijos kiemo (šiandien Skargos) pro Šv. Jono bažnyčią į Šv. Mikalojaus soborą (iki to buvusią ir nuo 1919 m. dabartinę jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčią) Didžiojoje gatvėje. Jeigu metų laikas būdavo tinkamas, bėgdavome, kaip minėjau, prie Vilnios užtvankos ties Paplaujos gatve ir Belmontu. Žiemą ir per šalčius – pas Šafnerį. Ten mūsų laukdavo tylus, tamsokas kambariukas, esantis už fasadinės patalpos. Ten jau buvo asmeninis konditerio butas. Dėl to pedelis neturėjo teisės čia įkelti kojos, todėl ir neužsukdavo. Mūsų grupelė čia galėjo sušilti, kiek­vienas už kokį zlotą ar ketvirtuką (nes didesnių sumų neturėjome) gaudavome šokolado, baltos kavos ar arbatos. Buvo ir kietos konsistencijos skanumynų: pyragaičių (ne pyragų, prašyčiau skirti!), pirmapradės išvaizdos arba su viršų dengiančia balta kūgine kepurėle, tada jie vadinami bezė (regis, iš prancūzų kalbos „baiser“ – bučinys), „Napoleonas“ – 1/8 kanceliarinio popieriaus lapo dydžio gabaliukai – saldus pyragas su vaisiais ir glajumi. Suprantama, buvo kitų rūšių pyragaičių, kurių pavadinimų neįsidėmėjau, nes paminėtus mėgau labiau nei kitus. Pyragaitis kainavo 6 grašius, bezė ir „Napoleonas“ – po 10 grašių.

Sveikatos prievaizdais buvo felčeriai, taip pat barzdaskučiais, ir kirpėjais. Jie ne tik kirpo, skuto ir gamino perukus, bet ir statė taures, gydė dėlėmis, traukdavo dantis, nuleisdavo kraują, o kartais patylomis duodavo vaistų ir išrašydavo receptus. Kirpyklą galėjai atpažinti iš žemyn palei sieną nutįsusios vielos ir ant jos pakabintų 3–4 geltonai nudažytų medinių ar varinių lėkščių. Pučiant vėjui jos žvangėjo. Pagrindinėse gatvėse felčerių buvo į valias. Beveik visi felčeriai, su retomis išimtimis, buvo žydai. Vaistinių tada buvo gal 6, nors prisimenu tik 4: Chruckio („Po gulbe“), Šporo – Vokiečių gatvėje prie sankirtos su Didžiąja, Velko – Šv. Jono gatvėje ir Šereševskio (vienintelė žydų) – Didžiosios ir Savičiaus gatvių sankryžoje.

Gydytojų Vilniuje buvo nemažas būrelis, susitelkęs į Gydytojų draugiją. Daugelis lenkų gydytojų baigė Vilniaus universitetą ar Medikų-chirurgų akademiją dar prieš 1842-uosius. Garsiausi (kuriuos minimus dažniausiai girdėjau) buvo: Civinskis – okulistas, Juozapas Jundzilas, Majevskis, Reikovskis, Vikšemskis, Zmacinskis. Šis daugiausia gydė vaikus ir buvo samdomas ponių Geislerovų pensiono gydytojas. Jis neprivalėjo priimti mokinių savo bute už dyką. Kartą, jau mokydamasis III klasėje, išsiruošiau anksti ryte pas jį nešinas kišenėje rubliu, kurį davė ponia Cebrovska iš tėvo mano reik­mėms paliktų pinigų. Ankstyvą rytmetį gydytojas dar buvo su naminiu chalatu ir gėrė arbatą. Nepaisant to, jis tuoj pat mane priėmė ir atliko kas reikia. Išeidamas mandagiai nusilenkiau ir padėjau kupiūrą ant rašomojo stalo (sidabriniai ir auksiniai rubliai išnyko po Krymo karo). Greitai atgal įbruko man į ranką sakydamas: „Pasilaikyk jį sau – sąsiuviniams ir plunksnoms.“


1 Kahalas – žydų bendruomenės vietos savivalda, veikusi iki XX a. pr.
2 Šaigetas – jaunas, religijos kanonų nesilaikantis žydas ar jaunas krikščionis – tarpininkas.
3 Mišuresas – gatvės prekeivis.
4 Pedelis – prižiūrėtojas, universiteto tarnautojas.

Iš lenkų kalbos vertė Stanislovas Žvirgždas

Draugai