Neringa Lašaitė-Markevičienė. Bedugnėm skraidanti jaunystė

Užtat / rašyk, rašyk man tokiuos / laiškus, juk tat ir yra / saulelės spindulėlis mano / išguitame gyvenime...

Balys Sruoga – Valerijai Čiurlionytei, 1916-05-13

 Balys Sruoga – Petrogrado universiteto Istorijos-filologijos fakulteto literatūros specialybės studentas, 1915–1916 m. Nuotrauka iš LLTI BF, Sruogos fondo

Šiemet vasario 2 d. minime 120-ąsias Balio Sruogos (1896–1947) gimimo metines. Spausdiname keletą B. Sruogos laiškų, adresuotų Valerijai Čiurlionytei. Laiškai rašyti B. Sruogai studijuojant Rusijoje, 1916–1917 metais.

V. Čiurlionytė (1886–1982) – dailininko, kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir muzikologės Jadvygos Čiurlionytės sesuo, muziejininkė, artima B. Sruogos draugė Petrograde ir Maskvoje.

Vandos Sruogienės žodžiais, „savo didžiausią jaunystės romaną Balys išgyveno 1916–1918 m. Maskvoje su M. K. Čiurlionio seserim Valerija (Vale), vėliau Karužiene. Toji meilė įtraukė Balį į čiurlioniškų nuotaikų pasaulį. Valė buvo įdomi, kupinomis išraiškos juodomis akimis, menininkė, pati tada eiles rašė ir, nors neišėjo sistemingo mokslo, lankė Šaniavskio vardo bendro lavinimosi kursus, buvo apsiskaičiusi. Maskvoje juodu galima buvo pamatyti beveik visad kartu: ji su kuklia suknele, spalvinga lietuviška juosta susijuosusi, jis, ištįsęs, liesas, su pelerina, irgi marškinius Valės darbo juosta persijuosęs. Abu tylūs, susikaupę, lankydavo paskaitas, muziejus, koncertus, bet neatrodė laimingi. Valė buvo vyresnė už Balį, daugiau subrendusi, svajojo su juo sukurti šeimą, bet jis tam dar nesijautė pasiruošęs, norėjo baigti moks­lus. Iš judviejų santykių pas Balį buvo likę slegiantieji atsiminimai, jis vengė apie juos pasakoti. 1918 m. pavasarį dar kartu grįžę į Lietuvą, jie išsiskyrė ir vėliau santykių nepalaikė“.1

B. Sruogos laiškuose V. Čiurlionytei atsispindi ne tik artimo žmogaus ilgesys, savęs ieškojimai, studentiška kasdienybė, ruošiantis ir laikant „kvotimus“, atrandant Petrogrado (vėliau ir Maskvos) meno ir kultūros pasaulį, bet ir dvasinis nerimas, vidinė sumaištis, nežinia dėl ateities. Laiškai rašyti Pirmojo pasaulinio karo metais, iškilus realiai grėsmei iš Petrogrado universiteto Istorijos-filologijos fakulteto auditorijų atsidurti ugnies lauke. „Gegužės mėn. pabaigoje jis kartu su kitais tų metų pirmakursiais ir antrakursiais gavo šaukimą į armiją. 1916 m. birželio 7 d. B. Sruogą apžiūrėjo komisija ir pasiuntė ištirti ligoninėn. Visą vasarą jaunuolis išgyveno nežinioje, ieškodamas išeities (…). Neatpainiojo mazgo ir ligoninė: karo tarnyba dėl pašlijusių nervų buvo atidėta, bet tik trims mėnesiams (vėliau tai buvo pakartota dar keletą kartų).“2 Dvidešimtmetis B. Sruoga, laukdamas gydytojų ir karo komisijų sprendimo, tikėdamasis „paliuosavimo“, iš „ligonbučio kameros“ stiprinančius laiškus siuntė mylimajai, skatindamas dėl galimo išsiskyrimo nenusiminti, nepanikuoti ir nepasiduoti, geriau kartu galvoti, kaip išvengti ar bent atitolinti „biesą su kareivija“.

Užsimiršti padėdavo iš bičiulio Adomo Varno perimtas pomėgis filosofuoti apie tautos dvasią, tautos kultūros pamatus, žmogaus dvasines savybes, meditacija gamtoje, už miesto, nuvažiavus pas kitus du artimus draugus – Stasį Šilingą ir Juozą Tallat-Kelpšą. B. Sruoga mėgo mąstyti, stebėdamas ramiai besisupančią jūrą. Labai dažnai – ir be jokių minčių – susitapatindamas su ja. Šėlstant, staugiant, kriokiant marioms audrų, vėtrų, perkūnijų metu neretai pasinerdavo jose, tarsi išbandydamas save, rizikuodamas gyvybe, bet ir grūdindamas valią, ištvermę. V. Čiurlionytę ragino per daug negalvoti, savęs neanalizuoti, o pagyventi „taip kaip gyvena dukdamos marių vilnys ir kalnų kriokliai krisdami in bedugnes – ir tu žinosi tuomet kas tai yra jaunystė“.3

B. Sruoga pasitikėjo V. Čiurlionytės meniniu skoniu, vertino ją ir kaip menininkę, „[b]alšvai mestų, žaliai austų, lengvagijų juostų“ „audėjėlę“4, ir kaip gabią poetę, kurios laiškų „atskirus lirikos dalykėlius“ ketino išspausdinti „Pirmajame bare“5. Įdomu tai, kad beveik visus ankstyvųjų eilėraščių, prozos kūrinių ir vertimų pirminius tekstus, jų apmatus, nuotrupas ar motyvų atskilas, akimirkos improvizacijas B. Sruoga, nemėgęs juodraščių ir juos naikindavęs, siuntinėdavo V. Čiurlionytei, prašydamas nuomonės, atsiliepimų, patarimų, kad toliau galėtų stilistiškai juos tobulinti: „Pradėjom susirašinėti. Sruoga man atsiųsdavo perskaityti ir patikrinti beveik visus savo naujus kūrinius. Aš taisydavau, o jis vėl iš naujo perrašinėdavo. Tas susirašinėjimas buvo labai įdomus6. Žinot, kaip Sruogos laiškai ir visa kita: tai jisai be galo laimingas, tai be galo nelaimingas, tai didžiulis pakilimas, viltis, tai puolimas, paskutinis tragedijos momentas, tai vėl nepaprastas džiaugsmas – ir pumpuru, ir žolyte, ir sniegu… Ir viskas, atrodo, be jokio reikalo. Tačiau jame kur kas daugiau buvo tų šviesių, gražių gamtos žmogaus bruožų.“7

B. Sruoga, 1916 m. rugpjūčio 24 d. ištrūko iš Petrogrado, kurį vadino „dvasiniu pelkynu“ ir kurio „visa dūšia nekentė“8. Maskvoje, būdamas kartu su V. Čiurlionyte, jausdamas Jurgio Baltrušaičio, „invedusio in augštesnį dušios gyvenimą“9, palaikymą, atsigavo, sustiprėjo. Iš Maskvos ir Sočio B. Sruoga V. Čiurlionytei rašė daug šviesesnius laiškus, kuriuos galima skaityti ne tik kaip asmeninę meilės ir ilgesio istoriją, bet ir kaip atskirus grožinius kūrinėlius – poetines impresijas, alegorijas, vizijas, miniatiūras, įkvėptas marių šniokštimo, kalnų, siekiančių debesis, didybės ir po kojom žiojinčių bedugnių. Visų jų mintis egzistencinė: nepasiduoti „mirksnio aimanai“ – visom jėgom kabintis į gyvenimą.

Iš Sočio ir šis B. Sruogos linkėjimas – V. Čiurlionytei ir laiškų skaitytojams:

„Gražus yra gyvenimas ir pasaulis, ir juo jis labiau ant plauko kaba – juo jis juokingesnis. Ir pasaulį matuoti reikia ne amžiais, ne metais, tik mirksniais ir dalgiu. Ir gerti kalnų burtus ir tylą ir marių siutimą. Ir gerti vakaro ūkanos melynumą ir tekančios Saulės purpurą. Ir gerti vyna su leliju sultimis maišytą. Ir gerti jaunybės šiurpulius ir pasiekimo liepsną. Ir gerti laimės ašaras, kaip brangų vyną, ir gerti ilgėjimos, ir pasilgimo ugnį kurstyt ir draskyti…

Tebūna palaimintas apynių vainikas!“10

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyriaus mokslininkai, tęsdami B. Sruogos kūrybos tyrinėtojo Algio Samulionio darbą, rengia B. Sruogos „Raštų“ 16 tomą, kuriame bus išspausdinti visi šiai kolekcijai priklausantys laiškai. Į laišką žiūrime kaip į dokumentą, todėl siekiame jį parodyti tokį, koks buvo parašytas. Laiškas pateikiamas paraidžiui ir paženkliui, išlaikant autentišką kalbą ir grafinį išdėstymą. Laiške niekas netaisoma pagal dabartines gramatikos ir rašybos taisykles.

Neringa Lašaitė-Markevičienė

1 V. Sruogienė. „Moterys Balio Sruogos gyvenime“, Lituanistikos tyrimo ir studijų centras, Čikaga, Balio Sruogos fondas.
2 A. Samulionis. „Balys Sruoga“. – V.: „Vaga“, 1986, p. 66.
3 B. Sruogos laiškas Valerijai Čiurlionytei, 1917-05-31, LLTI BR, F53–141.
4 B. Sruogos laiškas [be datos] Valerijai Čiurlionytei, LLTI BR, F53–74.
5 B. Sruogos laiškas [be datos] Valerijai Čiurlionytei, LLTI BR, F53–75.
6 Balio Sruogos archyvuose kol kas Valerijos Čiurlionytės atsakymai nerasti, todėl viso susirašinėjimo rekonstruoti negalima.
7 V. Čiurlionytė-Karužienė. „Balys Didysis. Atsiminimai apie Balį Sruogą“, sudarytoja Reda Pabarčienė. – V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 97–98.
8 B. Sruogos laiškas [be datos] Valerijai Čiurlionytei, LLTI BR, F53–68.
9 B. Sruogos laiškas [be datos] Valerijai Čiurlionytei, LLTI BR, F53–68.
10 B. Sruogos laiškas Valerijai Čiurlionytei, 1917-05-31, Sočis, LLTI BR, F53–176.