Iš ciklo „Atgal į mokyklą“

 

Jei būtų reikėję lažintis, kad iš 9D klasės būtent Aurimas ir Kristina taps pora, būčiau nesilažinęs – jie labai skirtingi ir gyvena ganėtinai skirtinguose pasauliuose. Kristina rūkė, o Aurimas – ne. Kristina aukšta, o Aurimas – žemas. Kristina turėjo daug draugių, o Aurimas – tik vieną. Kristina nuolat turėjo problemų su mokytojais, o Aurimas buvo moksliukas. Todėl pirmą kartą pamatęs juos, įeinančius į mano kabinetą ir susikibusius už rankų, labai sutrikau. Bet, kitaip nei kitos poros, jie buvo savotiškai mieli. Mano pamokose pradėjo sėdėti viename suole, tačiau nei kibino vienas kitą, nei darė kažką, kas primintų glamones, nei bučiavosi, nei trukdė pamoką – gal tik neįprastai daug kikendavo kažką tarpusavyje šnabždėdamiesi. Per pertraukas, atrodė, visada būdavo kartu – kažką rodydavo vienas kitam telefone, susikibę eidavo į parduotuvę, valgykloje kartu valgydavo.

 

„Paskutinis skambutis“. Vaclovo Strauko nuotrauka iš LM archyvo

 

Tačiau po mėnesio kažkas pasikeitė. Aurimas per mano pamokas sugrįžo į suolą pas savo draugą, o Kristina liko sėdėti viena. Per pertraukas jie dažnai sėdėdavo ir žiūrėdavo kas sau arba būdavo sulindę į telefonus. Kartais Aurimas traukdavo su rūkančiais vaikinais į netoliese esančius gyvenamųjų namų kiemus, nes pradėjęs draugauti su Kristina pradėjo ir rūkyti. O Kristina atvirkščiai – nebeleisdavo laiko kartu su savo draugių kompanija, o ir šiaip neaišku, ar jos visos dar buvo draugės.

Tada Kristina nustojo lankyti mokyklą.

/ / /

Nors mokykloje įvestos taisyklės, kad telefonais pamokose naudotis draudžiama, per pertraukas niekas negali susekti, ką kas veikia su savo išmaniuoju telefonu. Bet koks mūsų, suaugusiųjų, supratimas, kaip mokiniai elgiasi su telefonais ar kokie naudojimosi internetu ir bendravimo internete įgūdžiai jiems susiformavę, yra klaidingas, nes kiekviena karta išmaniaisiais įrenginiais naudojasi skirtingai. Aš nefotografuočiau nepažįstamo žmogaus, nekurčiau iš jo memų ir nesiųsčiau savo draugams – taip daryti man net į galvą nešautų. O paaugliams tai įprasta praktika. Arba paviešinti savo susirašinėjimą su kitu asmeniu siekiant taip pažeminti, užgauti tą žmogų.

Būtent taip ir padarė Aurimas, kai dėl kaži kokių priežasčių jo ir Kristinos draugystė išsikvėpė. Tačiau jis paviešino ne tik susirašinėjimą, bet ir visas Kristinos jam siųstas nuotraukas. Kristina po tokios išdavystės nustojo lankyti mokyklą, bet jos mama suuodė, kad kažkas čia negerai, ir, dukrai papasakojus, kas nutiko, kreipėsi į mokyklos administraciją. Per specialų susirinkimą direktorius su pavaduotoja ugdymui visiems paaiškino, kad turėtume stebėti tokius dalykus, nelikti abejingi, bet man beklausant kirbėjo neramus klausimas – o kaip tu stebėsi tokius dalykus, kaip tu žinosi, kas vyksta uždaruose mokinių susirašinėjimuose?

Štai tokiose situacijose mokykloje mane ir aplanko pats niūriausias, baisiausias supratimas – kad ne viską įmanoma pakeisti, o tuo labiau – pataisyti.

/ / /

Kai grįžome į mokyklą po Velykų atostogų, vaikai buvo pasikeitę. Merginos iš spintų išsitraukė sukneles, palaidines, vaikinai vis mažiau kalbėdavo apie kompiuterinius žaidimus, ir vis dažniau vėpsodavo į merginas klasėje. Kai kurie bandydavo rėžti sparną apie jas, kai kurie atsargiai kalbindavo, o keliems ir pasisekdavo – pradėdavo draugauti su patinkančiomis merginomis.

Kol devintokai svaigo dėl vienuoliktokių ir dvyliktokių, o dvyliktokės – dėl dvyliktokų, devintokės visų nuostabai pradėjo draugauti su vienuoliktokais ir dvyliktokais, dėl to labai piktinosi tiek vienuoliktokės, tiek dvyliktokės, tiek tų devintokių klasiokai.

– Mokytojau, o jums neatrodo keista, kad devintokės draugauja su dvyliktokais? – paklausė devintokė Silvija.

Neseniai jos geriausia draugė Agnė pradėjo draugauti su vienu dvyliktoku ir dabar jos nebeleidžia laiko kartu.

– Kai mokiausi mokykloje, pas mus irgi būdavo tokių porų. Natūralu, kad merginas traukia vyresni vaikinai, nes jie atrodo labiau patyrę, – atsakiau, bet rodos, mano atsakymas Silvijos nepaguodė.

– O jūs pats turėjot mokyklos meilę?

/ / /

Ramunė buvo aukštesnė už mane visa galva ir aš jai turbūt kažkuo nepatikau, nes jau rugsėjo pirmąją ji atėmė iš manęs gražiausią mano sąsiuvinį. Ir šiaip mėgo juoktis iš manęs – mano žandai neva stori, lėtai bėgu, o kartą buvo dar baisiau – per pietų pertrauką ji atėjo ir atėmė mano bandelę.

Bet, nepaisant visko, Ramunė man patiko.

O dar labiau patiko, kad šokių būrelyje mes buvome pora. Ji mane visaip tampydavo ir aš paklusdavau. Dažnai dėl jos išsišokimų choreografė turėdavo mudu raminti ir barti prieš klasę. Kartais taip įsisukdavome šokdami, kad man net galva svaigdavo, o jai, atrodė, galva niekad neapsisuka.

Tiesą sakant, net ir kai šokdavom, Ramunė mane erzindavo – vadindavo kerėpla, medine koja, juokdavosi ir juokdavosi. O kai juokdavosi, iškart pasimatydavo, kad jai trūksta kelių priekinių dantų; ir šiaip ji juokingai šveplavo.

Bet man ji patiko, tikrai, ir aš iš jos niekada nesijuokiau.

O dar labiau patiko, kai auklėtoja ją išskyrė su suolo drauge ir pasodino kartu su manimi. Taip nieko nedarydamas tapau suolo draugu su savo klasės meile. Man pavydėjo visi berniukai, tačiau jai nepavydėjo nė viena mergaitė, nes aš buvau storas ir nuolat rašaluotom rankom.

/ / /

Vieną kartą į klasę atėjo medicinos seselė ir kažkur išsivedė visas mergaites. Grįžo verkdamos, pasakojo, kad jas skiepijo. Ramunė buvo susiėmusi už peties. Paklausiau, ar jai ten ir įdūrė, ir ji atsakė, kad taip. Tada paprašiau, kad ji patrauktų ranką, ir kai ji patraukė, aš papūčiau į skaudamą vietą, kaip močiutė kartais man papūsdavo, kai užsigaudavau.

– Ar jau mažiau skauda? – paklausiau.

– Aha, – atsakė ji.

Tą pačią dieną, pasibaigus pamokoms, kai visi jau buvo išėję, Ramunė įsliūkino į klasės rūbinę ir priėjo prie manęs.

– Na, gerai, – pasakė ji. – Dabar gali mane pabučiuot.

Nebuvo ko svarstyti.

– Užsimerk, – pasakiau.

– Bet ir tu nežiūrėk, gerai? – paprašė ji.

– Gerai, – pasakiau.

Ji užsimerkė, aš užsimerkiau ir ją pabučiavau.

Ir tą dieną ne šiaip ėjau sau namo. Ėjau tarsi debesų takais, ėjau su vėju ir su pavasario kvapu, ir man rodėsi, kad šita diena keičia viską, kad dabar viskas, o viskas bus visai kitaip. Bet kai jau kitą dieną mokykloje mano meilė pavadino mane nevėkšla, o per pietų pertrauką užtėškė ant manęs grikių košės, supratau, kad galbūt ne viskas taip greitai ir keičiasi, galbūt viskas užtruks kiek ilgiau, kol mes abu pamilsim vienas kitą.

/ / /

– O kas buvo paskui? – paklausė Silvija.

– Po dvidešimt metų mes su Ramune tapom pora.

– Tai jūs dvidešimt metų jos laukėt? Kaip jūs ištvėrėt? – nesuprato Ernesta.

– Nesąmonė, mokytojau, netikiu, kad įmanoma dvidešimt metų mylėt žmogų, kai nesulauki iš jo atsako, – pasakė Deividas.

Ką man jiems dabar atsakyti ir per daug neapkrauti visa ta istorija su Ramune?

Paėmiau kreidos ir lentoje užrašiau: Sometimes a little bit of faith can go a long, long way.

Mokiniai atidžiai perskaitė. Dieve, jei jie visada būtų tokie susikaupę per mano pamokas kaip šią akimirką...

– O ką čia reiškia? – paklausė Silvija.

– Čia ištrauka iš „Nick Cave & The Bad Seeds“ dainos, – atsakiau. – Kažkodėl dabar šovė į galvą kalbant su jumis. Ar žinot Nicką Cave’ą?

Vaikai purto galvas.

– Paklausykit, gal patiks, o dabar pradėkime pamoką.

Nika Benetas – rašytojas, gimęs Šiauliuose, dabar gyvena Vilniuje ir dirba mokytoju, slapta žiūri televiziją, myli kates.