Ostap Slyvynskij. Karo žodynas (III)

MEILĖ

(Marina, Kyjivas)

Likus savaitei iki karo sutikau vyrą, su kuriuo norėjau eiti į pasimatymą. Ir kartą pavyko. Buvome restorane, ant stalo žvakelė, už lango taip ramiai snyguriavo. Jis paėmė mane už rankos, žavėjosi mano plaukais, viskas taip, kaip svajojau. O tada prasidėjo apšaudymai, restoranai užsidarė, tada užsidarė lauko kavinukės, o tada – ir visa kita. Mudu susitikome dar kartą norėdami rasti atidarytą maisto krautuvę. Ir radome.

Jis sakė, jog tarnavo raketų pajėgose, ir žino, kad jį pašauks į frontą. Turėjome atsisveikinti. Ilgai vaikštinėjome gatvėmis nepaisydami oro pavojaus sirenų, kramsnojome šaltus sūrainius. Jaučiausi it kokiame romane, kurį kažkas po daugelio metų atras ir perskaitys. Romane „Meilė per karą“.


GROŽIS

(Katerina, Vyšhorodas)

Neseniai skaičiau istoriją apie Antrąjį pasaulinį karą. Ten mergina apsivilko blogiausius mamos drabužius, kad praeitų nepastebėta nacių ir nebūtų išprievartauta. Aš sustingstu prie spintos: jau vilktis prasčiausiai ar dar spėsiu praslysti? Viskas keičiasi taip greitai. Taksi nevažiuoja: tai įjungia trumpus sig­nalus, tai atsisako. Eisiu į Kyjivą pėsčiomis.

Grožis kare tampa pavojingas. Gražūs daiktai, žmonės, santykiai dabar egzistuoja ne įkvėpti, bet sunaikinti. Ne žiūrėti ir mylintiesiems prisiliesti, o skausmui.

Mano batai grimzta purve palei taką. Telefonas pypsi sms žinute: „Jūs neseniai lankėtės mūsų manikiūro salone. Prašau, palikite atsiliepimą.“

 

Lvivas 2019-aisiais. Daivos Kairevičiūtės nuotrauka
Lvivas 2019-aisiais. Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 


KRAUJAS

(Marija, Černihivas)

Gulėjau tarsi ant debesies, galvoje dūzgė, kūnas tapo lengvas lengvas. Ir tada pajutau savo kraujo kvapą. Buvo keista. Manau, tai mane ir išgelbėjo, ši nuostaba ir baimė. Gal kraujas kvepia dujomis: kvepia, kad išgąsdintų? Ir aš tarsi išsibudinau, ėmiau judėti, daviau ženklą, kad esu gyva. Mane išgelbėję vaikinai savanoriai pasakė: dar dešimt sekundžių ir galėjau mirtinai nukraujuoti.

Dabar dažnai regiu kraują. Nebijau jo, tiesiog regiu. Nejaugi jo ir anksčiau buvo tiek daug? Net žiūrėdama į žemėlapį – ten, kur pažymėtos mūsų okupuotos teritorijos. Jas žymi taip raudonai ir rožine spalva. Atrodo, lyg žemėlapis iš kraštų kraujuoja.


KULKA

(Mikola, Chmelnyckis)

Nežinau, ar guli nuodėmė man ant širdies. Tiesiog taikau ir šaunu, bet tuo metu užsimerkiu. Ar užmušė ką mano kulka, ar ne, galima tik spėlioti.


LEMPA

(Katerina, Vyšhorodas)

Tądien užsukau vandenį ir išjungiau visus prietaisus iš elektros lizdų. Tik viena lempa neklausė. Tokia jauki, druskos rutulio formos. Matyt, liko įkrova.

Ji įjungiama ir išjungiama liečiant. Tačiau šiandien nenori užgesti: tik keičia šviesos atspalvį. Mėginu visokiais būdais prisiliesti, kalbuosi su ja.

Na, gerai, brangioji. Šviesk. Lauk mūsų.

Paliečiu dar keletą kartų. Bandau pajusti, kokia spalva tiktų namams, paliekamiems per karą. Šalta mėlyna, švelni alyvinė ar karšta raudona?

Palieku šiltą geltoną. Tokią spalvą, kuria šviesdavo virtuvės langas mano vaikystėje.


LAIŠKAI

(Nina, Konotopas)

Apskritai dažnai galvoju apie atmintį. Mes patys nežinome, ką geba mūsų smegenys. Mano vyras buvo geologas, važinėjo po visą Sąjungą, neretai ištisus mėnesius sėdėdavo kur nors už poliarinio rato ir iš ten rašydavo man laiškus. Būdavo tada tokie atvirlaiškiai, jis juos siųsdavo vietoj atvirukų. Jų susidarė keturiasdešimt trys. Todėl aš, kraudamasi krepšį į slėptuvę, juos visus susidėjau. Kažkas ėmė knygas, o aš tuos laiškus. Maniau sau, skaitysiu. Tačiau tenai skaityti nepavyko – blogas apšvietimas, tad tiesiog imdavau juos į rankas ir prisimindavau tekstą. Jau seniai jų neskaičiau, o, pasirodo, atmintyje jie gyvena.

O tada, kai pasibaigė tekstas, ėmiau mintyse rašyti atsakymus. Nes aš, gėda pasakyti, nedažnai jam atrašydavau. Ir taip šykščiai. O dabar ilgus atsakymus rašiau, gražius. Tačiau nei apie karą nieko neužsiminiau, nei apie slėptuvę nuo bombų. Kam jam tenai visa tai? Pasakiau tiktai, kad žiema labai užsitęsė.


LIUBOVĖ

(Beata, Dorohuskas, Lenkija)

Dirbu mokykloje. Už sienos, bet viduje atsivėrusi tokia tuštuma. Rusijai užpuolus, pasiėmiau išeiginių dienų ir nuvažiavau prie sienos. Verdu žmonėms arbatą, kakavą, maitinu sriuba. Pirmąją dieną sutikau Liubovę. Žodžiu, kaip nuostabu, kad jūsų kalboje yra toks vardas, lenkai vardo Miłość neturi. Taigi atvažiavo Liubovė, išlipo iš maršrutinio autobuso ir ėmė raudoti. Aš priėjusi tiesiog stipriai ją apkabinau. Mudvi taip stovėjome kokias dešimt minučių. Verkėme abi tylomis. Tada supakavau jai maisto ir ji patraukė toliau.


MADLENOS

(Bogdana, Kyjivas–Lvivas)

Su humanitarinės pagalbos siunta atvežė madlenų, ant kurių buvo užrašas „Madeleine“. Kruopščiai supakuotos į atskirus maišelius, kad kiekvienas gautų po savo madleną. Mes jas daliname vaikams, ir tai man yra simbolinis veiksmas. Kiekvienas į ateitį nešasi dalelę savo Combre – taip kuriamas kolektyvinės atminties ilgaamžiškumas. Taip mes saugome vidinius miestus, kurių godus okupantas sugriauti negali.


KEPSNINĖ

(Violeta, Mariupolis)

Miestui likus be šildymo, elektros, vandens ir dujų, žmonės išėjo į laiptines ir lauke ėmė gamintis sau valgį. Kažkas ant plytų pritvirtino ventiliatoriaus groteles ir tokiu būdu padarė kepsninę. Taigi turėjome tikrą kepsninę, vakare ant jos kaičiau virdulį, iš kurio kilo baltas garas, o priešais liepsnojo daugiaaukščių langai.


Iš ukrainiečių kalbos vertė Jurgita Jasponytė

Ostapas Slyvynskis gimė 1978 m. Lvive. Poetas, vertėjas, literatūros kritikas, eseistas. Kelių poezijos rinkinių autorius. Kūriniai išversti į 16 kalbų. Verčia grožinę ir mokslinę literatūrą iš anglų, baltarusių, bulgarų, makedonų, lenkų kalbų. Dirba Lvivo nacionaliniame Ivano Franko universitete.