SALDUMAS

(Bogdana, Kyjivas–Lvivas)

Šiandien atvyko Severodoneckas. Daugybė šeimų, nesuskaitoma daugybė, tiesiogine prasme susigrūdusių iki traukinio lubų. Daugelis jų iš karto pasakė: „Mes iš Severodonecko, atsiprašau, ar galima arbatos?“

Tačiau ne tai nustebino. Nustebino, kaip labai jiems norėjosi saldaus. Dėjosi po 3 arbatinius šaukštelius cukraus į nedidelę stiklinėlę arbatos. Klausė sausainių. Prašė keksiuko. Beveik visi.

Kai bijome, valgome saldumynus. Nežinome, kada kitą kartą bus valgyti, tad kaupiame kalorijas. Valgome saldumynus, nes norisi sugrįžti į nerūpestingą vaikystės laiką, kai virš galvų neskraidė raketos.

Mums užteks cukraus visam Severodoneckui, Mariupoliui ir Chersonui. Tik, prašau, atvažiuokite.

SAULĖ

(Nina, Konotopas)

Kai prasidėjo karas, galvojau, kad daug verksiu. Nes aš apskritai verksnė. O čia – lyg užsiūta. Nė ašarėlės per visas dienas. Verkiau tik kartą. Kai ilgai sėdėjome slėptuvėje, paskui išėjau, o lauke tokia saulė. Ir aš – ašarot. Einu iki buto ir negaliu suprasti, ar iš tikrųjų verkiu, ar tiesiog ašaros rieda.

 

Rimvydo Strielkūno nuotrauka

 

DAINAVIMAS

(ponia Olga, Zaporižė)

Taip gerai, kad mes muzikos mokykloje gyvename. Nes dainuoti mėgstu. Net rūsyje laukdama bombardavimo dainavau. Pradžioje balsu, tai kaimynai pritarė, ir kažkaip gera buvo. O paskui pavargome, ir aš pati sau dainavau. Tyliai, pati sau. Visus visus žodžius visų dainų prisiminiau. Kai bandai prisiminti, nesinori miego. Nes užmigti baisu.

STRAIPSNIS

(Julia, Kociubynskas, Kyjivo sritis)

Dirbau socialinių medijų rinkodarininke mažmeninės prekybos tinkle, daugiausia rašiau komercinius tekstus. Bet po vasario 24-osios ėmiau specializuotis rašydama „straipsnius“. Straipsnis – kai man paskambina ir sako, kad kolegos Serhijaus daugiau nebėra su mumis ir kažkam reikia pasakyti apie jį keletą gerų žodžių. Straipsnis – tai tekstas, dėl kurio būtina pasikalbėti telefonu su žuvusios kolegės Irynos dukra ir neprarasti kalbos dovanos. Straipsnis – tai ašaromis užlieta nešiojamo kompiuterio klaviatūra ir kelios pastraipos apie dvidešimtmetį kolegą Dmytro, nukankintą Bučoje. Straipsnis – tai nekrologas. Tačiau mes negalime ištarti žodžio „nekrologas“. Todėl sakome „straipsnis“.

Dabar, kai man kažkas paskambina ir sako, kad „reikia parašyti“, aš apmirusia širdim laukiu kito žodžio. Jei tai „postas“, tuomet niekas nemirė. Jeigu „straipsnis“, tuomet po trupinį imu rinkti seniai trūkstamus žodžius. Parašiusi straipsnį daugiau kaip parą esu nei gyva, nei mirusi. Mano portfolio jau yra septyni straipsniai.

LENTELĖ

(Olena, Buča)

Alina. Mudvi buvome kaimynės, kol ji, likus dviem mėnesiam iki karo, nusipirko butą Hostomelyje. Labai džiaugėsi, kad priešais namą yra visas aras vejos. „Štai susiremontuosiu, atšils, ir ateikite visi šašlykų kepti“, – sakė ji. Dabar ji sako: „Nežinau, ar kas liko iš mano namo, kad ir ta lentelė su užrašu: mums priklauso šis žemės aras.“

TABU

(Saško, Kyjivas)

Kažkada taip lengvai sakydavau „bomba“, kai kažkas itin patikdavo. „Bomba-raketa“, kai kažkas labai kietai atrodydavo. „Subombinti“, kai kažkas itin siutino. Jei kažką praleidau ir praklausiau, sakydavau „kaip tanke“. Dabar nebegaliu. Tai tabu žodžiai.

TANKAS

(Olena, Buča)

Tądien mes tris kartus matėme tanką.

Pirmą kartą – kai atsidūrėme atviroje buvusios techninės apžiūros stoties vietoje ir šarvuotas automobilis su V raide išvažiavo iš alėjos tiesiai mums už nugaros. Aš su mažuoju sūnum ir draugė su dviem dvylikos ir penkerių dukrytėm puolėme bėgti taip, kaip nebėgome niekad gyvenime. Nors ir supratome: jeigu norės mus nušauti, jokia tvora neišgelbės. Nešovė. Vos atgavome kvapą ir bėgome toliau. Energetikų gat­vėje, priešais rotušę, susirinko nuo dviejų iki keturių tūkstančių žmonių, daugiausia moterys su vaikais ir pagyvenę žmonės. Statmenai einančia gatve vėl pravažiavo tankas ir ryšio mašina. Užsuko į šalimais esantį vaistinės kiemą.

Trečiasis rusų tankas defiliavo lėtai it parade, o aplinkui bokštą sėdėjo „išvaduotojai“ su automatais. Rytietiškos išvaizdos moteris – galbūt buriatė – ir keli vyrai. Vamzdžiai žvelgė į minią. Liepsnojome iš pykčio ir bejėgiškumo. Staiga sūnus ėmė man timpčioti už drabužio:

– Pakelk, – sako, – noriu pasižiūrėti, čia juk tankiukas!

– Nėra ten ko tau žiūrėti, ten lavonai nuvažiavo! – piktai ir garsiai pasakiau.

Vyriškis civiliais drabužiais, bet karine laikysena, kuris vaikščiojo palei minią, įdėmiai mane nužvelgė tarsi sakytų „aš tave įsiminiau“. Atsakiau tokiu pačiu žvilgsniu – ir jis suprato, kad mielai pašoksiu ant jų kapų. Aš kantri. Sulauksiu.

GYVŪNAI

(Oksana, Lvivas)

Moteris su trimis vaikais ir trisdešimčia grivinų savo sąskaitoje. Ir su katinu.

Moteris su dviem vaikais ir dviem katinais.

Moteris su sūnumi ir šunimi iš prieglaudos („kartą jau buvo apleistas, negalėjau pamesti jo darkart“).

TETRIS

(Anna, Kyjivas)

Tamsus tamsus traukinys, kupinas šviesių vilčių. Tik dešimtys blausių ekranų – visi skaito naujienas. Retkarčiais kalbasi pašnibždomis, guldo vaikus, glosto svetimas kates. Visi savi. Vaikystėje mes žaidėme tet­rį, kad dabar galėtume sutalpinti devynis žmones ir tris gyvūnus viename kupe.

TYLA

(Uljana, Lvivas)

Lėlių teatras tapo persikėlėlių prieglobsčiu. Ant scenų, salėse, fojė patiesėme čiužinius. Pirmosiomis dienomis buvo daug žmonių su vaikais ir gyvūnais. Dvi dienas jie tylėdami gulėjo ant čiužinių. Niekada nemačiau tiek tylių vaikų ir gyvūnų vienoje patalpoje. Paskui jie po truputį atgijo.

Tačiau aš nepamiršiu tos tylos. Ji buvo baisi.

KŪNAS

(Sofija, Lvivas)

Žmogus juk daugiausiai galvoja apie savo kūną, kai ką nors skauda, tiesa? Geriausiai jį jaučia. Niekada nemaniau, kad savo šalį jausiu kaip kūną. Einu į parduotuvę, prieinu prie durų, paspaudžiu rankeną, ir ima atrodyti, kad skauda. Kažkur už kelių šimtų kilomet­rų – atviros žaizdos, o čia viską skauda.

TEŠLA

(dvi moterys, Žytomyro sritis)

– Norėjau suliesėti iki vasaros, o dabar – tik išgyventi. Jei tik oro pavojus – iš karto noriu valgyti.

– Aš taip tešlą minkiau. Lėktuvai skrenda, mama skambina: „Bėk į rūsį!“ O aš sakau: „Negaliu, minkau tešlą.“

TORTUKAS

(Lukašas, Charkivas)

Vežėme humanitarinę pagalbą moterims į Velyką Danylivką. Tenai nuolat atskrisdavo. O moterys tokios entuziastingos, drąsios. Visoms daugiau nei šešiasdešimt. Ką joms atveždavom, tą ir turėjo, nes ten nusipirkti nieko negalėjo. Ir štai kartą kažkaip jos sako: „Netrukus vienos iš mūsų gimtadienis. Jūs negalėtumėte mums su humanitarine pagalba tortuko atvežti? Mažo.

LAVONAS

(Julija, Dnipras)

Važiavome į Lvivą evakuaciniu traukiniu, sėdimose vietose, „Intercity“. Šalia mūsų atsisėdo moteris, kuriai tikriausiai buvo kažkas negerai su kojomis ar nugara, nes negalėjo ilgai sėdėti: pasitiesė kažką ant grindų, atsigulė ir užsiklojo kažkokiais daiktais net galvą. Jau pakeliui atkreipėme dėmesį, kad mūsų vagone mažai žmonių. Kai stotelėje išėjau parūkyti, paaiškėjo, jog žmonės galvoja, kad mes gabename lavoną, todėl neina...

UODEGA

(Tania, Charkivas)

Šiandien gatvėje pamačiau moterį, ateinančią man priešais ir tiesiog besišypsančią. Ji praėjo, o aš automatiškai atsisukau jai pavymui. Taip, tarsi ji turėtų žuvies uodegą ar kažką panašaus. Tarsi jai būtų kažkas ne taip.

SKAIČIAI

(Irina, Severodoneckas, kalba telefonu)

O tu paprasčiausiai skaičiuok, nagi skaičiuojam kartu? Vienas, du, trys... Ne, lėčiau, iš pradžių. Neskubėk. Vienas, du, trys, keturi, penki, šeši, septyni... Štai matai? Viskas gerai.

OBUOLIAI

(Anna, Kyjivas)

Tąnakt užmigau vonioje, antklodžių ir pagalvių krūvoje besiklausydama galingiausių sprogimų nuo karo pradžios. Kadaise ankstesniame gyvenime buvau beprotiškai įsimylėjusi, mudu pirmąkart drauge nuvykome į kaimelį Karpatuose, buvo visiškas ruduo, užmigome mansardiniame kambarėlyje lovoje, ne ką patogesnėje už vonią, ir aš klausiausi, kaip sode iš visų pusių bumpsi žemėn oboliai. Bumpsi ir bumpsi dideli ir prinokę, ištisai, visą naktį. Buvau laiminga.

Dabar užmigau aidint sprogimams ir girdėjau tuo obuolius. Taip noriu, kad mums visiems bumpsėtų tik obuoliai sode.

GYVENIMAS

(Violeta, Mariupolis)

Teisybės dėlei, kovo 8-oji yra mano mėgstamiausia šventė, tačiau šį pavasarį Mariupolyje nesitikėjau nei dovanų, nei pirmųjų gėlių. Mudvi su sese pasiėmėme gertuves ir nuėjome ieškoti vandens.

Kažkas rajone ėmė griaudėti, tačiau mums atrodė, kad kitame šone. Čia išgirdau mūsų link artėjantį švilpimą, ir liepiau sesei pritūpti. Griūti nesinorėjo, nes žemė šlapia, tad prisėdau. O sesuo liko stovėti kaip įkasta: gal nepatikėjo, gal bijojo juokingai atrodyti. Netoliese nugriaudėjo sprogimas, o tada į mus ėmė skrieti, pasipylė žemės. Puolėme bėgti. Atsigręžusios netoli sprogimo epicentro pamatėme žmogų, jis sėdėjo su rausva antklode ant suoliuko šalia verandos – gal šildėsi saulutėje – nenatūraliai pasilenkęs per suoliuką.

Šių metų kovo 8-ąją moterims dalino mirtį ir gyvenimą. Mums atiteko gyvenimas.

NAMAI

Moteris su vaiku stovi eilėje, kad užsiregistruotų kaip laikinai perkeltoji. Vaikas irzlus: atrodo, jam karšta su žieminiais drabužiais. Savanorė vaišina saldainiais ir siūlo mamai paimti drabužių taloną.

– Bet juk aš viską namuose turiu! – tikina moteris.

– Kur jūsų namai?

– Černihive.

VYŠYVANKA

(moteris, Poltava)

Trečioji karo diena. Paprastas miegamasis vagonas. Ant šoninės lentynos prie tuoleto sėdi vyresnė moteris, išskleidžia lankelius.

– Ar galiu pažiūrėti?

– Taip, žinoma, – rodo darbelį. – Štai nutariau anūkui išsiuvinėti vyšyvanką rugsėjo 1-ajai.

Iš ukrainiečių kalbos vertė Jurgita Jasponytė

Ostapas Slyvynskis gimė 1978 m. Lvive. Poetas, vertėjas, literatūros kritikas, eseistas. Kūriniai išversti į 16 kalbų. Verčia grožinę ir mokslinę literatūrą iš anglų, baltarusių, bulgarų, makedonų, lenkų kalbų. Dirba Lvivo nacionaliniame Ivano Franko universitete.