Vilniuje, Radvilų rūmų muziejuje, atidaryta Baltijos šalių muziejų tarptautinė dailės paroda „Sidabro amžius. Rusų dailė Baltijos šalių kolekcijose (1890–1930)". Tai trečioji tęstinio projekto dalis, surengta Lietuvoje po parodų, vykusių Estijoje ir Latvijoje. Paroda Vilniuje veiks iki 2013 m. gegužės 5 dienos.
Didelio žiūrovų dėmesio Taline ir Rygoje sulaukusioje parodoje eksponuojama beveik šimtas kūrinių iš Latvijos nacionalinio dailės muziejaus, Estijos dailės muziejaus, Lietuvos dailės muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus bei Tartu dailės muziejaus. Taline KUMU ir Kadriorgo rūmuose vykusi paroda aprėpė kiek platesnį laikotarpį ir buvo didesnės apimties. Rygos Biržos rūmuose eksponuota paroda, Vilniuje buvo suskirstyta į teminius blokus. Keturiose Radvilų rūmų muziejaus salėse, skirtingai nuo parodos Rygoje, žiūrovai galės susipažinti su papildyta ekspozicija, kurioje pamatys daugiau Lietuvos dailės muziejaus kūrinių, neeksponuotų ankstesnėse projekto parodose. Ekspozicijos branduolį sudaro menininkų grupių „Meno pasaulis", „Žydroji rožė", „Būgnų valetas", taip pat Rusų dailininkų sąjungos atstovų bei savo dvasia jiems artimų kūrėjų darbai. Paroda siekiama išskleisti XIX a. pabaigos – XX a. pradžios rusų meno panoramą, kai darniai pynėsi ir kirtosi įvairios stilistinės kryptys, reiškėsi daugybė meninių grupuočių, kūrybingų asmenybių. Paradoksalioje seno bei naujo jungtyje ir glūdėjo sidabro amžiaus dailės harmonija.
Sidabro amžiumi vadinamas ryškus ir palyginti neilgai trukęs (XIX a. pab.–XX a. pr.) rusų kultūros istorijos tarpsnis. Tai naujo mąstymo, kitoniškų dailės orientyrų paieškų metas, naujų krypčių ir srovių, daugybės grupuočių ir parodų sambūrių atsiradimo laikas. Pristatant sidabro amžiaus meną, neapsiribota vien simbolizmu ir modernu –­ rodomos ir kitos antrame XX a. dešimtmetyje įsigalėjusios naujojo meno kryptys, kurioms pavadinti įprastai pasitelkiamas talpus rusiškojo avangardo terminas. Sidabro amžiaus meno kultūra brandą pasiekė per pirmuosius du naujojo amžiaus dešimtmečius, jo atgarsiai buvo juntami iki trečio dešimtmečio vidurio, dailininkų emigrantų kūryboje pastebimi dar kiek ilgiau.
Baigiantis XIX a., prasidėjo naujas audringas rusų kultūrinio gyvenimo periodas. Vos kelis dešimtmečius trukęs, bet, meno požiūriu, labai įdomus laiko tarpsnis įėjo į kultūros istoriją skambiu sidabro amžiaus pavadinimu ir laikomas rusų dvasinės kultūros renesansu. Jo pradžia siejama su „Meno pasaulio" grupės veikla, jaunais Peterburgo ir Maskvos dailininkais, atsisakiusiais įsigalėjusių akademizmo principų, estetinių revoliucinių demokratų pažiūrų bei kilnojamųjų paro­dų laikotarpio kūrybos. Save jie laikė naujos meninės pasaulėjautos žmonėmis ir visa savo kūryba gynė koncepciją menas menui.
Sidabro amžius brendo steigiantis vis naujiems meno susivienijimams. Labiausiai pastebimi savo kūryba tuomet buvo Aleksandras Benua, Mstislavas Dobužinskis, Borisas Kustodijevas, Filipas Maliavinas, Kuzma Petrovas-Vodkinas, Nikolajus Rerichas, Valentinas Serovas, Markas Šagalas, Michailas Vrubelis.
Pirmoji parodos dalis – „Ištakos" – skiriama tautinio identiteto paieškoms. Baigiantis XIX a. dailininkai atsigręžė į tautos praeitį, ieškojo įkvėpimo liaudies mene, bandė suvokti savo tapatybę istorinių peri­petijų fone. Praeityje jie matė idilišką pasaulį, kuriame žmonės gyveno ir dirbo sutardami su gamta ir Kūrėju. Bendrame žavėjimosi primityviomis meno formomis fone kilo susidomėjimas miestietišku folkloru. B. Kustodijevo (1878–1927), Abramo Archipovo (1862–1930), F. Maliavino (1869–1940), Konstantino Veščilovo (1878–1945) drobėse atsiskleidė kuklaus gyvenimo džiaugsmas. Į Rusios praeitį viltingai žvelgia ir N. Rerichas (1874–1947), siekęs išreikšti kultūrų vienybės idėją.
Antroje dalyje – „Sidabro amžiaus žmonės" – eksponuojami amžininkų, kultūros asmenybių bei paprastų žmonių portretai. Tai Nikolajaus Bogdanovo-Bielskio (1868–1945), B. Kustodijevo, Vasilijaus Surikovo (1848–1916), Grigorijaus Bobrovskio (1873–1942) ir dar keleto kitų to meto dailininkų darbai, sukurti labai įdėmiai įsižiūrint į modelius, stebint jų būsenas, nuotaikas. Kita XX a. pradžios portretinės kūrybos prieiga buvo grindžiama impresionistiniu metodu. Dailininkai fiksavo realaus gyvenimo paveikslus siekdami natūralumo, vertino trumpalaikę, atsitiktinę raišką. Šiais bruožais išsiskiria ir vėlyvieji Viktoro Vasnecovo (1848–1926) bei K. Korovino (1861–1939) sukurti portretai.
Parodos dalyje „Amžinybės šauksmas" eksponuojami kūriniai, perteikiantys sidabro amžiaus meistrų pasaulėjautą. Ji buvo grindžiama intuityviu aplinkos suvokimu, jausminių įspūdžių transformavimusi į naująją realybę. Menininkai stengėsi įminti amžiną būties paslaptį, išryškinti pasaulį valdančius dėsningumus. Sidabro amžiaus dvasios nerimą, grožį ir tragizmą perteikė M. Vrubelio (1856–1910) kūriniai. Grožio kultas, kūrybos laisvė, retrospektyvizmas, profesionalumas kaip didžiausia siekiamybė įsitvirtino Sergejaus Čechonino (1878–1936), N. Rericho (1874–1947), Osipo (Josifo) Brazo (1873–1936), Konstantino Bogajevskio (1872–1943), K. Pet­rovo-Vodkino (1878–1939), V. Serovo (1865–1911) kūryboje. Greta rodoma XX a. pradžios rusų mene itin išpopuliarėjusi miesto tema. Miesto grožį ir jo ritmą pirmieji atskleidė dailininkai impresionistai. Naujai miesto tema suskambo kitų dailės krypčių atstovų kūryboje: nuo atgrasiais kaminų siluetais bauginančio vaizdinio (Ana Ostroumova-Lebedeva, 1871–1955) iki blankaus, migloto prisiminimo. Kiek šiltesnis, jaukesnis miestas pasirodo Vasilijaus Meškovo (1867–1946) ir K. Korovino drobėse. M. Dobužinskio (1875–1957) akvarelėse vaizduojamos ne mažiau romantiškos, tylios Vilniaus gatvelės. K. Petrovą-Vodkiną žavi islamo statinių architektūra. Miestas įtraukia šiuolaikinį žmogų į jame verdančio gyvenimo verpetą, kviečia parduotuvių iškabomis, plieskiančiomis ryškiomis reklamomis.
Dar viena parodos tema skirta ankstyvojo avangardo atstovų kūrybai. Jaunoji maištingų menininkų karta įtvirtino naujus meno principus, atsiribodama ne tik nuo klasikų, bet ir nuo amžininkų. Naujasis menas išaugo iš kitokios pasaulėžiūros bei intuityvaus suvokimo, kad atėjęs laikas pareikalaus adekvačios meninės kalbos. Europoje jau egzistavo modernistinės srovės: ekspresionizmas –­ Vokietijoje, kubizmas ir fovizmas – Prancūzijoje, futurizmas – Italijoje. Rusų menininkai sugebėjo perimti, susintetinti europietišką patirtį ir savitai ją perteikti naujuose meniniuose judėjimuose. Šį procesą paspartino politiniai įvykiai ir porevoliucinė sumaištis. Su antrojo dešimtmečio Natalijos Gončiarovos (1881–1962), Michailo Larionovo (1881–1964), M. Šagalo (1887–1985) meniniais eksperimentais susijusios tokios meno kryptys, kaip abstrakcionizmas, kubofuturizmas, suprematizmas, neoprimityvizmas, lučiz­mas. Apie skyrybas su praeities tradicijomis pareiškė ir parodų susivienijimas „Būgnų valetas" (1910–1917), kuriems atstovavo Ilja Maškovas (1881–1944), Aleksandras Kuprinas (1880–1960), Adol­fas Milmanas (1886–1930) ir kt. Šiems dailininkams daiktai, žmonės, gamta – tik objektai, svarbūs tapybinei raiškai savo forma, spalva. Ekspresyvios abstrakčios litografijos iš Tartu dailės muziejaus suteikia galimybę pažinti M. Larionovo ir N. Gončiarovos kūrybą.
Drobėse, kurias matome parodos dalyje „Šviesa ir oras", atsispindi impresionistinės tapybos bruožai, ryškūs Isako Levitano (1860–1900) nuotaikinguose gamtovaizdžiuose. Parodoje, be jo etiudų, eksponuojami ir Rusų dailininkų sąjungos narių Apolinarijaus Vasnecovo (1856–1933), K. Korovino, N. Bogdanovo-Belskio, Igorio Grabario (1871–1960) ir kitų menininkų, kūrusių plenerinės tapybos tradiciją, peizažai. Šioje parodos dalyje pristatomų dailininkų kūrybai būdingas gamtos vaizdų lyrizmas, poetiškumas, gilus jausminis pradas. Parodoje taip pat eksponuojami Arkadijaus Rylovo (1870–1939), Stanislavo Žukovskio (1873–1944), Aleksejaus Isupovo (1889–1957), Archipo Kuindžio (1842–1910), K. Bogajevskio gamtovaizdžiai.

Pagal Ksenijos Rudzitės tekstus
spaudai parengė Ilona Mažeikienė,
Rima Rutkauskienė