Patryk Zakrzewski. Džinsai lenkiškai

1958 m. Barbara Hoff džinsus pavadino „epochos kelnėmis“. Vis dėlto komunistinėje Lenkijoje džinsai buvo kur kas daugiau nei aprangos elementas: jie tapo laisvės, kartos maišto ir anapus geležinės uždangos esančio trokštamo pasaulio simboliu.

 

Kadras iš filmo „Pelenai ir deimantas“

 

„Savo įspūdžius iš filmo „Indėnų karys“ su Kirku Doug­lasu dauguma mūsų jaunimo sutalpindavo į vieną sakinį: „Žmogau, kokie jo džinsai!“ Džinsai pas mus išties atkeliavo iš už Atlanto, iš kaubojų kraštų. Šis žodis – tai termino „blue jeans“ (blue – mėlynas, jeans – tam tikra tiko rūšis) santrumpa. Lenkijoje jie dar vadinami „fermerėmis“, „teksasais“ ar tiesiog „fermerių kelnėmis“. [...] Berniukui tai išsvajotas daiktas: kasdienė kaubojiška apranga, kurios nė nereikia prižiūrėti! O kadangi kiekviename vyre miega berniukas, taigi ir kaubojus, suaugusieji irgi mielai juos dėvi.“ Tai ištrauka iš Barbaros Hoff straipsnio „Džinsai – epochos kelnės“, kuris 1958 m. buvo išspausdintas žurnale „Przekrój“. Būtent XX a. šeštojo dešimtmečio antroje pusėje Lenkijoje ir prasidėjo džinsų mada. Levi Strausso, kuris San Fransiske aukso ieškotojams pardavinėjo iš burių drobės siūtas kelnes, išradimui tada jau buvo kiek daugiau nei šimtas metų.

Kaip Judytos Fibiger filme „Political Dress“ (2011) sakė Andrzejus Wajda: „Madinga buvo viskas, ko nebuvo. Viskas, kas nauja, išgalvota ir neprieinama kitiems, žavėjo ir žadino pavydą.“ Gal ir madinga, bet, tiesą sakant, iš kur Władysławo Gomułkos laikų Lenkijoje gauti džinsus? Nei MHD (Miejski Handel Detaliczny – Miesto mažmeninė prekyba) parduotuvėse, nei elegantiškuose salonuose „Polska Moda“ anuomet jais neprekiauta.

Jie buvo perkami turguose, pavyzdžiui, Varšuvos Pragos skuduryne ir Krokuvos Kazimiero sendaikčių turgavietėje. Agnieszka Osecka knygoje „Siaubingi keturiasdešimtmečiai“ („Szpetni czterdziestoletni“) rašė: „Atšilimo laikų Varšuvai skudurynas buvo tai, kas Paryžiui – Halės, Stambului – garsieji turgūs, Londonui – „Marks and Spencer“. Mano kartos mergina be skuduryno būtų jautųsis kaip Pelenė be antros kurpaitės. Netgi kaip be pirmos. Vaikinas, niekada neturėjęs tikrų džinsų, anksčiau ar vėliau būtų atsidūręs pas psichiatrą.“

Svarbų vaidmenį atliko iš JAV gyvenančių giminių gaunami siuntiniai. Paradoksalu, bet kartais džinsus buvo lengviau gauti periferijoje, iš kurios prieš karą vargas valstiečius išstūmė už vandenyno. Krokuvos perpardavinėtojos Naujajame Targe supirkdavo džinsus, kurių nenorėjo dėvėti guraliai, ir paskui brangiau parduodavo Kazimiere. Į Gdynę ir Ščeciną denimo elegancija atkeliaudavo kartu su jūrininkais.

Džinsai nebuvo susiję vien su mada, tai ir politinis reiškinys. Komunistinėje Lenkijoje augusioms kartoms jie buvo trokštamos vakarietiškos kultūros išraiška. Kadangi, kaip „Dienoraštyje 1954“ rašė Leopoldas Tyrmandas, madai „jokios geležinės uždangos nesudaro [...] kliūčių, jos galybė prasibrauna visur, neįmanoma jos įveikti nei pasaulėžiūra, nei draudimais, nei patyčiomis“. O „Diletanto užrašuose“ priduria, kad socialistinių šalių jaunimui reikia „laisvės, džiazo, nepriklausomos literatūros ir džinsų“.

Annos Pelkos knygoje „Su [politiniu] fasonu. Jaunimo mada LLR ir VDR“ skaitome: „Džinsų mada pasiekė Lenkiją [...] pirmiausia per amerikietišką kiną. Vakarų jaunimo dievaičiu neginčijamai buvo Jamesas Deanas. Ne kitaip šie reikalai klostėsi ir Lenkijoje, nors paaugliams paprasčiau buvo tapatintis su Zbigniewu Cybulskiu.“

Filme „Pelenai ir deimantas“ Z. Cybulskis vaidino mūvėdamas tamsiais džinsais, bet juk 1945 m. pavasarį „Armijos Krajovos vaikinai“ džinsų nedėvėjo. A. Wajda tai paaiškina knygoje „Kinas ir kitas pasaulis“: „Cybulskis atėjo pasiruošęs šiam filmui. Mačiau jį septintą ryto, po aštuonių penkiolika, turime pradėti filmuoti, – o jis ateina apsirengęs lygiai taip, kaip tik atvykęs į Vroclavą. Tais pačiais kedais – batais, kurie anuomet buvo populiarūs, prigludusiais džinsais, žalia striuke. Aišku, galėjau su juo kovoti, bet žinojau, kad jis galbūt geriau supranta tą kartą nei aš.“

Toks personažas buvo šūvis į obuoliuką, apie Z. Cybulskį rašyta kaip apie stiliaus dievaitį. Marekas Nowakowskis autobiografijoje panašiai rašė apie Adamą Pawlikowskį, Z. Cybulskio partnerį filme „Pelenai ir deimantas“: „Jis vienas pirmųjų Lenkijoje pradėjo dėvėti džinsines kelnes. Bet kaip pasiūtų, beverčių drabužių, maišinių kelnių, beformių, vata pamuštais pečiais švarkų jūroje jis išsiskyrė lieknumu, lengvumu lyg atvykėlis iš kito pasaulio.“

Jaunimas su „teksasais“

Džinsiniais apdarais garsėjo ir neklusnieji literatai. Viena iš legendų pirmuosius džinsus Lenkijoje priskiria Marekui Hłasko. Be kino ir literatūros, nemenką vaidmenį populiarinant tiko audinius suvaidino muzika.

Iš pradžių buvo džiazas. 1960 m. žurnale „Dookoła świata“ pasirodė paskvilis apie džiazo bendruomenę, pabrėžiantis moralinę žalą, kurią ji daro jaunimo dorovei: „Per pastaruosius keletą metų džiazas sukėlė nematytą psichozę. Džiazmenai ne tik formavo muzikinį skonį, tai būtų mažiausiai pavojinga, bet diktavo aprangos (džinsai!), kalbos (pupytė!), elgesio (splinas!) stilių, maža to, savo sekėjams bruko nesudėtingą požiūrį į pasaulį (dėjau!).“

Po šešerių metų, jau įsigalėjus bigbitui, Karin Stanek savo šlageryje apdainavo tūkstančių jaunų lenkių ir lenkų svajones:

 

Tėti, nupirk man džinsus,

Tėti, man bus patogu,

Tėti, visi turi džinsus,

Nupirk ir man!

[...]

Su džinsais visą pasaulį aplėksiu,

Jie augs su manimi,

Sykį gražiai juos išsivalysiu

Savo vestuvėms!

 

K. Stanek rengdavosi „merginos iš kaimyninio namo“ stiliumi: balta palaidinukė, tamsūs džinsai. Į sceną taip pat lipo įžūlesnis, rokenrolinis stilius, kuriam atstovavo, pavyzdžiui, Mira Kubasińska iš grupės „Breakout“. Ant kultinio plokštelės „Blues“ viršelio, kurį sukūrė Marekas Karewiczius, pavaizduotas nuo kojų iki galvos džinsais vilkintis Tadeuszas Nalepa. Šiaip ar taip, tik muzika galėjo varžytis su šia mada, tai liudija grupės „Perfect“ dainos „Autobiografija“ ištrauka: „Pamišimas dėl atvirukų, visi jų turėjome po penkis šimtus, užuot turėję naujus džinsus“ (žinoma, turimi galvoje muzikiniai atvirukai, o ne su Karpačo ar Jastarnios vaizdais).

Septintajame dešimtmetyje populiarintas šūkis „Lenkų jaunimas dainuoja lenkiškas dainas“, tačiau galimas šūkis „Lenkų jaunimas dėvi lenkiškus džinsus“ būtų kur kas sunkiau skynęsis kelią. 1964 m. Ščecine iškilmingai atidaryta drabužių pramonės įmonė „Odra“. Jos pagrindinė produkcija buvo tekspolio – vietinio trokštamos medžiagos atitikmens – dirbiniai. Vis dėlto priekaištauta dėl jų kokybės (neva nepagrįstai), kaip ir dėl spalvos – vietoj trokštamos blue jie paprastai būdavo murzinos pilkos spalvos. Lenkišką amerikietiško denimo pakaitalą, vadintą „teksasu“ arba „arizona“, Lodzėje gamino įmonė „Rena-Kord“. Tačiau madingasis jaunimas, jei tik turėjo lėšų, rinkosi dešimtkart brangiau mokėti už „Levi’s“ ar „Wrangler“, nei vaikščioti su „Odra“ ar lodzietiškais džinsais, nes lenkiška produkcija buvo „ne fasonas“.

Septintojo dešimtmečio jaunimo madų žinyną gali atstoti serialas „Namų karas“ („Wojna domowa“), režisuotas Jerzy Gruzos, ir jo literatūrinis pirmtakas – to paties pavadinimo Marios Zientarowos feljetonai, spausdinti žurnale „Przekrój“. Lenkijos siuvimo pramonė nespėjo koja kojon su kūdikių bumo karta, tad ir „Namų kare“ išvystame daug persiūtų ir namudinės gamybos rūbų. Anulė pati kuria įvairius drabužius: nuo džinsų iki Brigitte Bardot stiliaus suknelės. Žinoma, seriale privalėjo atsirasti ir vakarietiški artefaktai: džinsai „Levi’s“ ir striukė „Texas Rangers“. Pavelas namuose dėl aprangos turėjo problemų. Jo tėvas, senamadiškas žmogus, keikė „tuos jūsų treningus, kombinezonus, mokasinus, teksasus, polo marškinėlius“.

Šie kartų skirtumai parodyti ir seriale „Keturiasdešimtmetis“ („Czterdziestolatek“), sukurtame antroje aštuntojo dešimtmečio pusėje. Rimtas, solidus inžinierius Karvovskis niekada nedėvi džinsų, o jo vaikai Jagoda ir Marekas – visada. Dešiniojo kranto Varšuvos neklaužadų dievaitis Tolekas Bananas „dėvėjo senus džinsus ir marškinius“.

Ši tendencija buvo akivaizdi ne tik jaunimui skirtuose serialuose. Prisiminkime Borevičių iš „07, raportuok“ („07, zgłoś“) – jo, modernaus milicininko, įvaizdį turėjo pabrėžti stilingi drabužiai (uniformos jis visiškai nedėvi) ir valiutiniai džinsai „Wrangler“.

Ar būtent taip leitenanto stilių interpretavo jaunieji žiūrovai? B. Hoff 1978 m., praėjus dvidešimčiai metų nuo tada, kai ji džinsus paskelbė epochos kelnėmis, feljetone „Visi turi džinsus“ rašė: „Dažnai girdžiu jaunimą (bet tą tikrąjį, tą jauną) sakant, kad suaugusieji persirengia kaip jaunuoliai, nes dėvi džinsus. Tai jaunimą verčia stebėtis, traukyti pečiais, niekinti, pykti, užjausti. Trumpai tariant, jų nuomone, suaugėliai išsidirbinėja.“

 

Ščecino valstybinio archyvo nuotrauka

 

„Pewex“ ir emancipacija

Džinsai Lenkijoje sukėlė nedidelę seksualinę revoliuciją. Dar 1968 m. žurnale „Kobieta i Życie“ skaitytojos buvo įkalbinėjamos nedėvėti kelnių „bet kokia proga vien dėl to, kad jos madingos“. Vis dar pasitaikydavo atvejų, kai į darbą su kelnėmis atėjusi moteris sulaukdavo darbdavio pastabų. Anna Pelka knygoje „Teksaslandas. Jaunimo mada LLR“ („Teksas-land. Moda młodzieżowa w PRL“) rašo: „Pripažinusi, kad kelnes dėvėti patogu, ypač žiemą, 1971 m. Švietimo ministerija leido mergaitėms į mokyklą eiti su kelnėmis, tačiau iškėlė sąlyga, kad jų spalva turi būti neutrali ir kad mokinės kartu su jomis dėvės privalomą viršutinę aprangą.“

Nepaisant lyčių lygybės permainų, buvo sunku nuo džinsų pašalinti mačizmo etiketę. Anna Jantar dainoje pagal Agnieszkos Osieckos žodžius dainavo: „Ką gi aš išvydau tavyje? / Supergalingus naktinius pasivaikščiojimus, / Džinsines manieras.“

Džinsai – neatskiriama visokio plauko veltėdžių, autostopininkų, keliautojų Lenkijos keliais ir bekele stereotipinės aprangos dalis (Beščadų, „Lenkijos Teksaso“, mitas įkvėpė įmonę „Odra“ išleisti visą „Beščadų kolekciją“). Būtina paminėti jų globėją Edwardą Stachurą. Po mirties jo tekstai buvo surinkti į vadinamąją džinsinę seriją: viršeliai imitavo šią medžiagą. Žinoma, tai buvo susiję su jo įvaizdžiu. Mirosławas Dereckis atsiminimuose apie E. Stachurą rašė: „Visada jį prisimenu dėvintį džinsinį komplektą: trumpas arba ilgas (siekiantis klubų vidurį) denimo švarkas, mėlyni palei kaklą atsagstyti marškiniai, „Lee“ firmos kelnės. Anuomet tokiomis kelnėmis vilkėjo stilingiausi džinsų mados žinovai, kurie jas labiau vertino nei „Levi’s“, ką ir kalbėti apie „Wrangler“ ar, apsaugok Viešpatie, kokius nors prasčiokiškus „Rifle“ džinsus.“

Ši citata atskleidžia dar vieną reiškinį: vartotojai suformavo visą gamintojų hierarchiją. „Pewex“ parduotuvėse džinsai pirkti už dolerius – už populiarios firmos džinsus tekdavo sumokėti maždaug pusę atlyginimo. Andrzejus Stasiukas knygoje „Kaip tapau rašytoju“ prisimena: „Nusipirkau džinsus už dešimt žalių. „Wallys“. Niekam tikusi firma, bet jie man patiko. [...] Mėgau „Pewex“ atmosferą. Ten buvo elegantiškas pasaulis. [...] Įeidavai ir apkvaišdavai. Vien stebuklai. Kaip amerikietiškame filme.“

Tačiau kitoje vietoje pripažįsta: „Apskritai dėvėjome klastotes. Różyckio turguje jų buvo be galo be krašto. Iš viso pasaulio. Noriu pasakyti, iš viso pasaulio – etiketės, t. y. užrašai ant jų. Pagaminta buvo Zombkuose ir Zelionkoje.“

 

Kadras iš filmo „Žmogus iš marmuro“

 

Pogrindis ir meinstrymas

Aštuntajame dešimtmetyje iš džinsinės medžiagos buvo gaminama viskas: paltai, sijonai, rankinukai, skrybėlės. Hipių subkultūra išpopuliarino kliošines kelnes su į apačią platėjančiomis klešnėmis, kurios ilgainiui pelnė ir nuolatinių diskotekų lankytojų pripažinimą.

1977 m. Teresa Kuczyńska knygoje „Mada epochos ritmu“ („Moda w rytmie epoki“) rašė: „O džinsai – tai jau ne tik aprangos dalis, bet ir simbolis. Savo beprotiškos karjeros pradžioje jie tapo požiūrio į pasaulį vizitine kortele, iššūkiu, mestu visuomenės diktuojamų vertybių hierarchijai. Dabar dėl savo milžiniško populiarumo jie jau prarado ideologinę reikšmę. Todėl tapo įprastu mados reiškiniu. Ir netgi daugiau – teroru. Džinsinio fanatizmo akivaizdoje galima stebėtis drąsa tų, kurie dėvi kitokios rūšies sijonus ir kelnes.“

Vis dėlto atrodo, kad tada paskubėta iš džinsų atimti ideologinę svarbą. Prisiminkime dar vieną kultinį lenkų kino vaidmenį – Krystynos Jandos įkūnytą heroję filme „Žmogus iš marmuro“. Aktorė suvaidino kompromisų nepripažįstančią žurnalistę, kurios poziciją turėjo pabrėžti apranga: kliošinės kelnės, džinsinis švarkas ir tiko krepšys, kurį nešiojasi rinkdama medžiagą reportažui.

Džinsai, megztiniai, flaneliniai drabužiai – devintojo dešimtmečio opozicionieriaus uniforma. Legenda tapo Jaceko Kurońio džinsiniai marškiniai, su kuriais jis nesiskyrė net būdamas nepriklausomos Lenkijos Seimo nariu ir ministru.

Denimo medžiagos žavesiui neatsispyrė dar viena maištinga jaunoji karta. Pakanka pažvelgti į pirmą pasitaikiusią Jarocino festivalio nuotrauką: džinsinius apdarus vieningai dėvi pankai, skustagalviai ir metalistai. Tačiau kiekviena subkultūra siekia išsiskirti: skustagalviai pasiraito klešnes ir prisisega petnešas, metalistams būdingi džinsiniai švarkai nukirptomis rankovėmis, išmarginti mėgstamų grupių pavadinimais, pankai nesibodi nestandartinių spalvų kelnėmis.

Diskotekose pirmą vietą užėmė „džinsai piramidės“ (sklandė posakis: „oznaka bidy to piramidy“ – „vargo ženklas – piramidės“). Kitas devintojo dešimtmečio mados šauksmas – garinti džinsai. Kas išgalėjo, rengėsi pagal vakarietišką madą, šiuo atžvilgiu ir per krizinį dešimtmetį po Edwardo Giereko valdymo niekas nepasikeitė. Anna Jurksztowicz dainoje „Hej, Man!“ skundėsi kavalieriumi, kuris į pasimatymą, be jos, pasikvietė ir madą:

 

Garbanos iš „Paris Match“, visa kita firmos „Levi’s“

Ir žvilgsnis tuščias, tarsi būtų miręs Elvis.

 

Džinsai tapo vienu pagrindinių suklestėjusios verslininkystės ramsčių. Lenkiški džinsai pardavinėti per „prekybinį turizmą“ visame Rytų bloke, visų pirma SSRS, kur jie buvo keičiami į auksą ir laikrodžius. Knygoje „Pro galines duris. Juodoji rinka Lenkijoje 1944–1989“ („Tylnymi drzwiami. Czarny rynek w Polsce 1944–1989“) Jerzy Kochanowskis pateikia tokį pasakojimą apie prekybą su rusais: „Pardavinėjami lenkiški džinsai, ant kurių prisiūti vakarietiškų firmų ženklai, yra gaminami netoli Lodzės. Tokios prekės „eina“ geriausiai.“

Į Lenkijos rinką džinsinės prekės atkeliaudavo daugiausia iš Turkijos. 1989 m. dizainerė Jadwiga Kaczmarek žurnale „Moda“ skundėsi, kad turgaus prekystaliai Lenkijoje diktuoja mados tendencijas: „Mūsų dienomis Lenkijos gatves užkariavo Turkija. Šiuo metu tokia mada yra pati pavojingiausia. Suprantu, kai džinsus dėvi jaunimas, bet kai šią pseudomadą perka visi, net subrendusios moterys, mane ima siaubas...“

1989 m. pirmi iš dalies laisvi rinkimai į Seimą iš karto nesustabdė pamišimo dėl „made in Turkey“ produkcijos (dar 1992 m. „Gazeta Wyborcza“ rašė, kad 90 proc. lenkų kelionių į Turkiją – tai dviejų trijų dienų prekybinės išvykos; tuomet kai kurios Stambulo parduotuvės netgi turėjo savo vizitines korteles lenkų kalba), bet pirmus žingsnius žengiantis kapitalizmas pradėjo keisti padėtį rinkoje. 1991 m. Gdynėje atsirado pirmasis „Levi’s“ salonas, ši amerikiečių firma atidarė siuvyklą Plocke. Atsirado lenkiški prekės ženklai, primenantys vakarietiškus, pavyzdžiui, „Big Star“ ir „Americanos“.

Dešimtąjį dešimtmetį džinsams šiek tiek vietos ant podiumo teko užleisti čežantiems treningams. Džinsai tapo kasdienybe ir prarado visą ideologinį užtaisą. Džinsinio maišto gulbės giesmė buvo hiphopo gerbėjų dėvėtos baggy kelnės. Tačiau prieštaravimai, kurias jos kėlė vis konservatyvesniems miesto gyventojams, prilygo tik menkam emocijų, kurias prieš kelis dešimtmečius žadino džinsai, aidui.

 

Vertė Rimvydas Strielkūnas

„Culture.pl“, 2020 m. birželio 24 d.