Už didelių vartų

Prie aukštų nebaigto statyti Vilniaus bazilijonų vienuolyno vartų stoviniuoja būrelis moterų su maisto ir rūbų ryšulėliais rankose. Jos bando užkalbinti sargybinius, šie veja jas šalin, keikiasi, šaiposi, grūmoja. Iš kiemo sklinda pageltusius medžius apraizgiusių varnų karkimas, ir moteris tos triukšmingos kalinių kaimynės ramina – gyvybės dar šiame kieme yra. Nuo miesto pusės privažiuoja karieta. Nesimato, ką joje veža, nes langai uždangstyti mėlynomis užuolaidėlėmis, bet visas miestas ją pažįsta: važnyčiotojas – persirengęs policininkas, o keleiviai – liokajumi persirengęs žandaras ir į Pirmąją tardymo komisiją šiame vienuolyne vežamas kalinys. Moterys pribėga, apspinta langus, važnyčiotojas ir liokajus-žandaras stumia jas šautuvų buožėmis atgal. Bet moterys energingos, vyrai nesusitvarko, ir žandarui tenka šūktelti: „Ei, jūs, greičiau atidarykite vartus!“ Didžiuliai vartai iš tik­rųjų labai greitai atsidaro, išbėga karininkas su kareiviais, dabar jau jų, ginkluotų valdžios pareigūnų, visas būrys, tad moterys pamažu nurimsta ir palieka karietą, kuri greitai, nes moterys gali vytis, akmenimis grįstu grindiniu įvažiuoja į kiemą. Vartai vėl užsidaro, ir jos, lyg nieko ir nebūtų buvę, su ryšulėliais vėl stovi prie vartų. Visas miestas žino – čia įkalintas emisaras Simonas Konarskis ir tie, kurie jį pažinojo, bendravo ar net matė. Ir tai ne vargšai studentai ar mokinukai, prieš 15 metų irgi čia gana ilgai „svečiavęsi“. Šįsyk visai kas kita, keleri metai po sukilimo, pasigailėjimo niekam nebus.

Kalinių kamerose sava tvarka. Į „lauko sostą“ veda keturi sargybiniai su karabinais, ir vargšas kalinys (du durtuvai prieš jį, du durtuvai už jo), ilgu koridoriumi vos vilkdamas grandinėmis supančiotas kojas, jau nebežino, ar jam to reikia.

Simonas blaškosi. Eina ir eina prie užmūryto lango lyg vildamasis, kad kas nors išmuš sunkias plytas ir parodys kiemą, kurio jau aštuonis mėnesius nematė. Gerai dar, kad viršutinį langelį su orlaide paliko. Jis pasistiebia, iš visų jėgų kelia dešinę ranką ir pradaro orlaidę. Tiesiai į burną padvelkia šaltas vasario oras, bet nėr kada gaivintis – naktinė patikra, kažkas rakina duris ir čaižus balsas šūkteli: „Į karo teismą!“ Koks čia teismas, Simonas žino, tai tik „tariamo teisingumo“ šiuos įvykius atidžiai stebinčiai Europai forma – jį jau seniai be teismo nuteisė mirti, tad staigiai pasisuka, griebia nuo čiužinio, pamesto tiesiai ant grindų, fleitą ir įsikiša ją už marškinių. Tą pačią, su kuria jis buvo suimtas 1838 m. birželio 8 d. Kryžkalnio pašto stotyje prie Ašmenos trakto (netoli Rūkainių, Vilniaus r.). Ignotas Radzevičius turėjo pasikeisti arklius. Tėvo dovanota fleita gal jį ir išdavė, mat visur buvo išplatinti Konarskio litografiniai atvaizdai su aprašymu: 27 metų, vidutinio ūgio, šviesių, ilgų plaukų, skaistaus veido, ilgokos nosies. Kaip „ypatingos žymės“ buvo išskirtos: „Turi su savimi laikrodininko instrumentus, prisistato pameistriu. Gerai kalba vokiškai ir šiek tiek prancūziškai, groja fleita, kurią visada su savimi turi.“ Vilniaus restoranuose, kavinėse, visose viešosiose vietose kabėjo iš Paryžiaus atsiųstas jo atvaizdas, o kiekvienas policininkas turėjo gan vykusiai padarytus jo miniatiūrinius portretus. Tiesa, suimant Simonas buvo su peruku ar dažytais plaukais, bet tai nesutrukdė policininkui Vendziagolskiui jį atpažinti, juolab kad kišenėje rado fleitą.

Po savaitės jau visi žinojo apie Konarskio suėmimą. Birželio 10 d. naktį buvo suimti ir Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijos studentai, ten veikusios Pranciškaus Savičiaus vadovaujamos „Demokratinės draugijos“ (įsijungusi į Konarskio vadovaujamą „Lenkų tautos sandraugą“ ji pasivadino „Jaunąja Lenkija“) nariai. Kas galėjo, slapstėsi. Amžininkai vėliau pasakos legendas apie I. Radzevičiaus dvare Lisove (Lucko sritis, Baltarusija) medžių sakintoju dirbusį lietuvį Joną Juškevičių, sugebėjusį jau pasirodžius žandarams pasiekti slėptuvę, kurioje buvo pergamentas su 3000 „Lenkų tautos sandraugos“ narių parašų, tą pergamentą įdėti į stiklainį ir saugiai paslėpti.

*

Du sargybiniai su šautuvais veda Simoną į tardymo komisijos salę. Kruvini marškiniai prilipo prie kūno, veidas ištinęs. Simonas slenka mažais žingsneliais apgalvodamas visas galimas situacijas. Jį ragina: „Greičiau!“, bet jis nė galvos nepasuka. Tai siutina sargybinius, jie baksnoja jį šautuvų buožėmis, bet kas iš to – kalinys sparčiau eiti nenori. „Nuimkit nuo kojų grandines, bus greičiau“, – pasiūlo lydintiesiems ir pats nusijuokia.

Reikia pereiti visą antrą aukštą, kur buvo jo kamera, būtinai stabtelėti prie tos, kurioje prieš 15 metų kalėjo Adomas Mickevičius. „Nūnai, tėvyne, mūs likimai susipynė...“ – tarsi iš aukščiau atsklinda poeto žodžiai, Simonas krūpteli, greitai leidžiasi žemyn ir pirmame aukšte prie kameros, paženklintos 25 numeriu, garsiau sužvangina grandinę, kad Šumskis išgirstų. „Ei, tu, netriukšmauk!“ – surinka sargybinis ir pagrasina šautuvo buože.

Tardymo komisijos salėje sėdi penkiese. Visi prie atskirų stalų, apkrautų bylomis, įvairiais raštais. Konarskį pasodina salės viduryje, irgi prie atskiro stalo. Sekretorius padeda popieriaus, plunksną, rašalo.

– Jis negali rašyti, – pertraukia per dantį tardymo komisijos pirmininkas Trubeckojus.

– Nuimk grandines ir galėsiu, – lygiai tokiu pat tonu atsako Konarskis.

Kažką įveda. Simonas pasisuka ir, pamatęs Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijos profesorių Juozapą Mianovskį, šokteli nuo kėdės ir greitakalbe išdrožia:

– Poną daktarą, kuris nežinojo, kad emisarą klinikoje laiko, vargina. Labai atsiprašau pono!

Šis tuoj supranta, kaip jam elgtis ir, nelaukęs komisijos klausimo, taria:

– Tikra tiesa. Tavo veidą atsimenu, buvai septintoje palatoje, bet iki šiol nežinau, kas esi ir ką reiškia posakis „emisarą klinikoje laiko“.

Tardymas sugadintas. Jau ne pirmą kartą Konarskis spėja užbėgti už akių ir nurodyti akistaton atvestam asmeniui, ką sakyti.

– Kas tave atvedė į klinikas? – netverdamas pykčiu klausia Trubeckojus.

– Pats atėjau. Prancūzijoje mačiau daug klinikų ir žinau, kad kiekvieną ten priima, jei tik yra laisvų vietų. Įėjau, nes tikrai sirgau ir neturėjau kur kreiptis. Prabuvau parą. Niekam nesakiau pavardės, nes nei jaunimu, nei daktaru nepasitikėjau.

– Pasakė vardą – Vincentas, ir tiek. Pabuvo parą ir pareiškęs, kad pasveiko, išėjo. Daugiau jo nemačiau, – tęsia Mianovskis.

Trubeckojus netenka kantrybės. Jis žino, kad būtent Mianovskio klinikoje Konarskis buvo paslėptas nuo viso jo ieškančio žandarų korpuso, persirengę tarnais studentai medikai jį saugojo, parūpino arklius ir pasą: Radzevičiaus tarnas Lukašas Čiulančykas. Trubeckojui reikia tik patvirtinimo.

– Į karcerį! Trims paroms! – įsiutęs surinka ir pamėlęs šauna iš kambario.

Simoną veda į vienuolyno korpuso rūsį, kur buvo dar 1820 m. įrengtas karceris: tamsi, šalta, be langų, grindų ir jokio baldo patalpa. Tvirtai suriša abiejų rankų nykščius, kad grandinės labiau veržtų rankas, nuvelka viršutinius rūbus. Simonas susirietęs tyliai niūniuoja, bando susišildyti savo kvapu. Tokį jį ir užtinka prižiūrėtojas, atnešęs puodelį vandens ir gabalėlį duonos. „Nereikia“, – taria Konarskis. Šis, pasišviesdamas žvake, atidžiai jį nužvelgia ir, viską padėjęs ant aslos, išeina. Simonas vėl lieka vienas. Ir dabar prisimena paskutinį apsilankymą gimtinėje. 1835 m. kirtęs sieną, prieš pat Kalėdas, skuodė į Dapkiškes pamatyti mamą, savus. Ilgai ilgai tą naktį kieme grojo fleita nepaisydamas pūgos ir šalčio. Kaip vaikystėje! Pasičiupinėja, viskas gerai, fleita šalia, bet šįkart groti nesinori.

O kai Simoną parves, jo apatinio aukšto kaimynas, Vilniaus slapto komiteto narys bajoras Stanislovas Šumskis kant­riai lauks, kol Simonas krenkštels arba trinktels grandine į grindis. Tuomet jis pašoks, atidarys langą, ir Simonas gražiu stipriu balsu prancūziškai „išdainuos“ (dainuoti nedraudė) visas tardymo naujoves ir praneš, kad vasario 27 d. jį viešai sušaudys Poguliankos laukymėje.

Paskutinė naktis

Niekas jam nieko nebesako, sargybiniai jau nebesistebi melodingais garsais, sklindančiais tarp storų vienuolyno sienų. Liko dvi nepilnos paros, kurias gali praleisti su savo Mūzomis Muzika ir Poezija, su artimaisiais – motina ir broliu Stanislovu, su mylimąja Emilija. Jų čia, žinoma, nėra, bet ant nedidelio staliuko padėtas popierius ir rašalas, leista parašyti atsisveikinimo laiškus motinai ir artimiesiems, užantyje yra fleita ir Emilijos kepuraitė. „Kaip visko daug“, – pagalvoja Simonas ir stipriai užsimaukšlina kepurę ant ilgų garbanotų plaukų. Su ja jis ir mirs, o paskui, kaip rašo amžininkai, kažkas iššoks iš minios, nutrauks tą kepuraitę nuo jo, suknupusio ant žemės, galvos ir skubiai skuos su šia relikviją kuo toliau nuo pareigūnų akių.

Nematoma ir lengva prieina Mūza. Simonas nebejaučia atšokusiose panagėse, į kurias be proto vis kalė ir kalė vinis, jokio skausmo, pasilenkti nebetrukdo botagų ir rykščių išraižyta nugara, nebeerzina nuo krūtinės nukarusi nulupta oda, nebesveria grandinės, tad griebia plunksną ir laisva dešiniąja skuba užrašyti eiles, kurios netelpa į vieną lapą, prireikia dar ir dar, nes jau nebegali sustoti:

 

Gražus pasaulis, didžiulis, laimingas.
Pavasario žavumą jau gamta išliejo.
Tik man į širdį skausmas tarsi iešmas sminga,
Pragyvenau jaunystę, kaip debesis vėjy.
Net pragarą sudrebins, danguje ras mintį
Jausmai, užgaus tau sielą, liks ten susitelkę,
Blaškys ir negalėsi jau nusiraminti,
Taip blaško savo žvilgsnį pantera išalkus.
Esu jausmus ir mintį iš dangaus paėmęs,
Su jais yra pasauly elgetauti tekę,
O šiandien mano sielą sielvartas apėmęs,
Nelaimė, kaip akmuo krūtinę, mintį slegia.
Kai mano liaudis nuskriausta vaitoja,
Siaubingas verksmas neleidžia miegoti,
Tavo krūtinė skausmo himną groja,
O tu, mieloji, pradedi raudoti...

(Albino Žukausko vertimas, 1965 m.)

Šis eilėraštis (čia pateikta tik ištrauka) skirtas jo organizacijos nariui Jurgiui Brinkui, gyvenusiam Olykoje (Baltarusija). Po juo yra prierašas: „Broli! Tyriausiasis! Geriausiasis! Nenustebk, kad esant kalėjime siela ėmėsi eilių, nors iš tikrųjų galva jokio supratimo apie eilėraštį neturėjo. Nenustebk, kad jame rasi prisiminimus apie mylimąją (o gal ir daugiau kaip mylimąją), nes jausmai tėvynainiams nėra priešiški gamtos jausmams. Nedaug valandų aš su ja praleidau, ir, jei reikėtų, galėčiau pateikti ataskaitą dienų ir valandų, mano praleistų šalia jos. Galbūt ta mylimoji buvo priežastimi, kad Tėvynę ir savo liaudį mylėjau už viską labiau, tuos žmones pažinęs ir jų istoriją žinodamas. Nors kalėjime gali atsiminti ir asmeninius širdies išgyvenimus. Nenustebk, kad tik tuos niekus siunčiu tau atminimui, nors mielai atiduočiau ir dūšią. Kodėl mano broliai nors puse tiek nebuvo panašūs į tave? Mylėk mane, aš tavimi pasitikiu – lik sveikas. N. B. Jei to negali išsaugoti, tai sudegink.“ (Čia ir kitur V. Girininkienės vertimai.)

Beje, apie Konarskio minimą mylimąją – sužadėtinę Emiliją Michalską visi žinojo. Meilė moteriai tapo ne tik doros, ištikimybės, bet ir Tėvynės laisvės simboliu. Jis nebesužinos, kad tas ilgas eilėraštis draugui, taip pat kalintam, o paskui ištremtam į Sibirą, buvo išsaugotas. Vėliau policija ras šias eiles pas Minske, Odesoje, Kaukaze ir kitur dirbusius gydytojus, buvusius Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijos studentus. Tardytojai pažins tas eilutes, o komisijoms reikės tik nustatyti, kas perrašė eilėraštį ir iš kur jį tardomasis gavo. Ir buvę studentai meluos – rado, tik niekaip neatsimins, nei kur, nei kada, ir negalės paaiškinti, kodėl jį pasiėmė ir saugojo.

Konarskis visą laiką kameroje buvo sukaustytas grandinėmis: kairė ranka su dešine koja. Taip Simoną ir nutapė galbūt jį matęs amžininkas, dailininko Jono Rustemo mokinys Mauricijus Družinas, miręs Telšiuose 1839 m. vasario 3-iąją. Šį piešinį jis padovanojo savo dukrai Anai, o šį jį 1901 m. birželį perleido telšiškiui kultūros istorikui Michalui Brenšteinui. Originalo likimas kol kas nežinomas, tačiau jo nuotrauką išsaugojo Vilniaus mokslo mylėtojų draugija. Tai autentiškiausias mus pasiekęs pieštas S. Konarskio atvaizdas.