Povilas Girdenis. 1991-ųjų blyksniai (I)

Kiekvieni prabėgę metai pamažu užsimiršta, įvykiai bei įspūdžiai susipainioja ir pasidaro nebelengva atskirti, ar tais, ar kitais metais jie nutiko. Lieka tik ryškiausi prisiminimai, laikui bėgant kartais jie dar paryškėja ir tampa panašūs į trumpus, staigius minčių blyksnius. 1991-ieji tokių blyksnių paliko daug.

 

Jėzusmarija, kokios kainos!

Nelengva buvo 1990-ųjų pabaiga: visko trūko, deficitinėmis pavirsdavo net tos prekės, kurių dar visai neseniai visiems užteko, o jeigu atsirasdavo prekių – tai pritrūkdavo nuvertėjusių rublių. Vieni keiksnojo „nemokšos-muzikanto“ valdžią, kiti niršo ant „bjaurybės Gorbačiovo“ ir „prakeikto Kremliaus“, treti sukandę dantis tylėjo.

Susimetę specialiai taupytus, sunykusius rublius, Naujuosius metus sutikome beveik prabangiai. Turėjome net nemenkai kaštavusio konjaku vadinto kažkurios SSRS respublikos gamybos brendžio, o deficitinio šampanizuoto vyno buvo tiek, kad neprisimenu, ar kada nors esu jo regėjęs daugiau.

Po švenčių prasidėjus žiemos sesijai, menkai domėjausi politiniais įvykiais. Galva buvo užimta faktų ir datų kalimu bei greituoju privalomų istorinių veikalų skaitymu. Be to, tada atrodė, kad politika – pagyvenusių žmonių rūpestis ir jaunam žmogui dėl jos sukti galvą netgi šiek tiek nepadoru.

O atmosfera smarkiai kaito ir netrukus tą kaitimą teko pajusti net ir tokiems atsainiems jaunikaičiams, koks pirmosiomis 1991-ųjų dienomis buvau aš. Jausmas, kad prasideda kažkas ypatinga apėmė gardžiai snaudžiantį po pirmo egzamino. Pavargęs nuo informacijos kimšimo į galvą tą rytą būčiau miegojęs ilgai, tačiau nepavyko. Tėvų butas buvo virš nedidelės maisto prekių parduotuvės ir mane pažadino įsiutusių pirkėjų klegesys po langais.

„Jie iš proto išsikraustė! – spiegė šaižus moteriškas balsas. – Jėzusmarija, kokios kainos!“

„Tas Liandsbyargis! – liejo įniršį kimus, žemas rusiškas akcentas, – vaabščė!..“

„Ne Landsbergis, o Prunskienė!“ – vėlėsi į diskusiją aštriai cypiantis kolarotūrinis sopranas, kirste nukirsdamas rusišką akcentą, taip ir nebaigusį sakyti, ką tas Landsbergis „vaabščė“.

Patogiai drybsodamas ir vis dar snūduriuodamas per daug nesusierzinau. Tik prisiminiau grėsmingus gandus, kad maisto produktai ir kitos būtiniausios prekės brangs kone dešimteriopai, girdėjęs vaikystėje, prasidėjus sovietų kariaunos invazijai į Afganistaną.

 

„Ob-La-Di, Ob-La-Da“

Atrodo, į Aukščiausiosios Tarybos centrinį įėjimą šturmavusius jedinstvininkus nukreipta gaisrinė žarna, praėjus trisdešimčiai metų, tapo kažkuo panašiu į Rusijos bolševikų vado neštą rąstą per pirmąją šeštadienio talką. Dirbusių drauge su Iljičiumi atsirado dešimtys, šimtai, o vėliau net ir ištisi tūkstančiai. Teko girdėti, kad tvirtinančių, esą būtent jie laikė įsismarkavusių mitinguotojų aistras vėsinusią gaisrinę žarną, skaičius, kasmet vis didėdamas, artėja link šimto.

„Napalmo reikėjo, o mes kaip mažvaikiai vandenėliu turškiamės! – parlamento gynėjų humaniškumu piktinosi radikalių pažiūrų bičiulis, – Šitaip laisvės neapginsime!“

Kai dekanatas atidėjo žiemos sesiją ir pareiškė, kad galintieji atvyktų į Televizijos ir radijo komitetą budėti prie „juodojo“ įėjimo, net apsidžiaugėme. Įprastos rutinos griuvimas jauniems žmonėms beveik visuomet kelia džiaugsmą.

Kaip ir dera studentams, pliurpėme niekus, kvailiojome, brazdindami gitara dainavome visokias balabaikas. Jautėmės lyg šventiniame vakarėlyje. „Negali būti, kad tokia nuostabi, tokia pasakiškai puiki nuotaika nesibaigtų blogai“, – girdėjau merginų kuždesį, traukdamas nelabai švankias variacijas bitlų dainos „Ob-La-Di, Ob-La-Da“ tema.

Paikai „obliaduodami“ ir išgirdome tankų burzgimą, sprogimus bei automatų tratėjimą.

 

Povilas Girdenis. 1991-ųjų blyksniai (I)
1991-ųjų sausis prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Arvydo Rėklaičio nuotrauka. Lietuvos valstybės naujasis archyvas, f. 9, ap. 1, b. 47, l. 21

 

Nebaigtas anekdotas

Praėjus parai po kruvinų įvykių susirinkę prie Aukščiausiosios Tarybos žinojome, kas laukia galimo šturmo atveju. Atrodo, juokauti buvo nepadoru, tačiau mes toliau juokavome. 

Vienas bičiulis, tikriausiai kovodamas su slegiančia įtampa, niurnėdamas panosėje, be perstojo pasakojo daug kartų girdėtus anekdotus. Vieno anekdoto jam niekaip nesisekė papasakoti, nes po pirmojo sakinio „karočė, eina žydelis...“ arba per garsiakalbius pasigirsdavo svarbi informacija, arba atitraukdamas dėmesį prieidavo koks nors bendras pažįstamas, arba kas nors, nustelbdamas pasakorių, vėl imdavo dalintis neužmirštamais praėjusios nakties įspūdžiais. „Karočė, žydelis ėjo“ keletą kartų ir tas jo ėjimas apsiribodavo vienu vieninteliu, įžanginiu sakiniu.

Paaiškėjus, kad šturmo tikrai nebus, nutilome. Nemaloni, nejauki tyla truko keletą minučių ir staiga!.. Nežinia kelintą kartą vėl pasigirdo duslus, panosėje murmamas „karočė, eina žydelis“!!! Puolėme kvatoti taip, kad tęsti anekdotą nebebuvo prasmės. Anekdotas taip ir liko nebaigtas, tačiau neprisimenu, kad kada nors būčiau taip ilgai ir taip nuoširdžiai juokęsis iš kurio nors kito, papasakoto išsamiai, išraiškingai ir vaizdingai!

 

Cigaretės už talonus

Praėjus kelioms paroms po Sausio 13-osios, nerimas ir įtampa nuslūgo. Dalis ateidavusių žmonių ramiai suko ratus aplink Aukščiausiosios Tarybos pastatą nelyginant teatro koridoriumi per spektaklio pertrauką, aptarinėdami naujienas, diskutuodami politiniais klausimais, smalsiai apžiūrinėdami ir komentuodami gausėjusius barikadų piešinius ir užrašus.

Vieną tokį gana ramų vakarą mums baigėsi cigaretės! Ne visiškai pasibaigė, bet trims liko apibyrėjęs „Primos“ stagaras, kurį traukėme dalindamiesi. Sulaukęs savo eilės, atkreipiau dėmesį į mus stebėjusią garbaus amžiaus moteriškę. „Tik jos iki pilnos laimės dabar ir trūko, – pagalvojau godžiai traukdamas smilkstančią smarvę, – tuoj pradės apie rūkymo žalą jauniems organizmams iki gyvo kaulo įgrisusius moralus skaityti ir pabodusias patriotines giesmes giedoti.“

„Klausykit, vyručiai! – netikėtai švelniu, draugišku, truputį net melodingu tonu prabilo pagyvenusi ponia, – matau, kad nebeturite rūkalų – tai aš jums duosiu!“

Ir mums net nespėjus dorai sureaguoti, puolė traukti iš rankinuko aukso vertės pakelius.

„Imkit drąsiai, nesikuklinkit, matau, kad jums reikia. Mes už talonus tas cigaretes nusipirkome, o namuose niekas nerūko!“

Apdalino visus. Vienas pakelis atiteko ir nerūkančiam bičiuliui. Tas bandė paaiškinti.

„Turėk, vaikeli! – net negalvodama atsiimti švelniai, motiniškai šūktelėjo. – Kai tavo draugai pabaigs – tu juos pavaišinsi!“

Taip ir likom stovėti kiekvienas su pakeliu rankose. O moteriškė, palinkėjusi „Tesaugo jus Dievas!“, nuėjo prie Aukščiausiosios Tarybos pastato, kur šimtai tokių kaip ji dieną naktį meldėsi.

 

Geras kipišas!

Tomis dienomis maisto tiekimas prie Aukščiausiosios Tarybos buvo puikus! Garavo kariškos lauko virtuvės su gardžiai paruošta koše ir karštais gėrimais, sumuštiniai, bandelės, kiti užkandžiai buvo dalinami organizuotai ir dosniai. Žinojome, kad keli palaidai gyvenę senamiesčio bohemos žymūnai akiplėšiškai piktnaudžiavo dalinama labdara, tvarkingai ateidami prie AT keletą kartų per dieną pavalgyti. Jų kūno formos per kelias dienas pasikeisti nespėjo, tačiau veiduose atsirado ryškių optimizmo ir sotiems žmonėms būdingo pasitenkinimo supančiu pasauliu požymių.

„Geras kipišas! – negalėjo atsidžiaugti simpatiškas tada dar daugelio Gorkynu vadintos Pilies gatvės girtuoklėlis. – Dieną sočiai pavalgai, vakare knaipėse privažiavusių kaimiečių pilna, jie išgerti pastato... Tankų nereikia, bet toks geras kipišas tegul tik ilgiau tęsiasi!“

Apšnekėdavom piktnaudžiautojus linksmai. Neprisimenu, kad kas nors būtų pykęs. Vienas bičiulis tvirtino, kad savo akimis matė puikų liežuvį turėjusį „kipišo mėgėją“, senamiesčio užeigoje rėžiantį pat­riotinius tostus iš provincijos atvykusiems gynėjams. Kai kurie klausėsi ašarodami.

 

Kaspervizija, Miško Pasaka ir Kaziuko mugė

„Odas, vaikūčiai, yra vysų rymčiauses myška i vysokiu krūmu paaukšcis“, – kikendami žiūrėjome paklaikusio, į narkomaną panašaus tipo vestą, vaikams skirtą laidą užgrobtoje televizijoje, kurią pagal jos vadovo Edmundo Kasperavičiaus pavardę visi vadino Kaspervizija. Sklido kalbos, kad Kaspervizijai katastrofiškai trūko žurnalistų, reporterių, operatorių, techninių darbuotojų ir kad kolaborantai specialistus viliojo stačiai grandioziniais darbo užmokesčiais.

Pažinojau vienintelį žmogėną – vaikų klubo gyvojo kampelio vedėją bei didelį stikliuko mėgėją linksma pravarde – Miško Pasaka. Anot piktų liežuvių, pragėręs porą povų, keletą šeškų, du ar tris akvariumus su visais žuveliokais, prapuolė Miško Pasaka kaip į vandenį. Ankstesnėje darbovietėje jis pasirodė praėjus keliems mėnesiams vilkėdamas nauju juodu lietpalčiu, avėdamas žvilgančiais pusbačiais, dailiai susišukavęs, savimi pasitikintis. Gyrėsi ūmai pagerėjusia materialine padėtimi, planavo rengti reportažą apie vaikų klubo veiklą, agitavo buvusius kolegas eiti dirbti į Kasperviziją. Neformalaus ugdymo specialistai nepasižymi agresyvumu, tačiau neseniai karjerą pradėjusiam korespondentui-kolaborantui teko skubiai pasišalinti.

Parsidavėlių televizija (neprisimenu, ar buvo dar ir toks radijas) neturėjo ko transliuoti ir dažnai rodydavo užgrobtuose fonduose aptiktus vaizdo įrašus. Daug kino, televizijos laidų kūrėjų, muzikos autorių ir atlikėjų, literatų rašė viešus protestus dėl neteisėto jų kūrinių demonstravimo. Kai mus, primityviai muzikuojančius per Kalvarijų turguje vykusią Kaziuko mugę, nufilmavo ir parodė informacinėje kolaborantovizijos laidoje, taip pat nusprendėme rašyti protestą!

„Čia menki juokai, – dirbtinai nutaisęs susirūpinusią miną dėstė vienas mūsų kaziukinės komandos narys, – protestą rašyti yra gyvybiškai būtina, nes trisdešimt sekundžių kolaborantų televizijoje bematant gali pavirsti ilgais metais Landsbergio kalėjime.“