Iš ciklo „Atminties stalčiai“ 

 

JoAnne Akalaitis. Jono Staselio nuotrauka

 

 

Lietuvių kilmės amerikiečių režisierė JoAnne Akalaitis gerai apskaičiavo smūgio jėgą ir kryptį: neleisdama atsikvėpti po skrydžio, bemat nusitempė į didžiulį Manhatano prekybcentrį (metai prieš „Maximos“ gimimą!), ten Koralų „Vaivorykštės“ klientą pribloškė (taip ir turėjo būti!) iš pirmo žvilgsnio chaotiškai sukrautų prekių gausa. „Pajusk Ameriką!“ – kvatojo avangardistė, kuriai pats Samas Beckettas kadaise norėjo uždrausti savo „Baigmės“ pastatymą. Paskui nutūpėm restoranėlyje, kur mus aptarnavo... nindzės. Tada grįžom į jos namus prie Tompkins skvero, kurio bomželius jau buvo aprašęs šviesaus atminimo lenkų pleibojus Januszas Głowackis* – koridoriuje ant grindų mėtėsi kaugės laiškų buvusiam šeimininkės vyrui ir jos dviejų vaikų tėvui... Philipui Glassui. Ji net paspyrė keletą, atlaisvindama kelią tolimam tautiečiui, kuriam miegas jau stipriai merkė akis. Bet nakvoti netikėtai teko kaimynystėje, jos draugų dramaturgų savaitei užleistame bute – tai buvo visiškai kitos lygos apartamentai – su filmuose tiek kartų matyta kilimine danga po stogine nuo gatvės ir livrėja dėvinčiu juodaodžiu šveicorium, milžiniškomis gėlių vazomis koridoriuose (tokias Lietuvoje mokėjo žiesti tik Šibas – Gediminas Šibonis). Nutilk, liežuvi! 

Dramaturgų bute viskas dvelkė „pusryčiais pas Tiffa­nį“, bet labiausiai nustebino pakišti po gėlių vazonėliais perpus perlenkti „The New York Review of Books“ ir „New York Times Books Review“ numeriai. Tada tai atrodė vos ne šventvagystė, dabar pagalvoju, kad „Šiaurės Atėnai“ ar „Lit­menis“ taip įgyvendintų didžiąją natūros ir kultūros susijungimo misiją!

Su šveicorium kartais persimesdavom žodeliu kitu, jis man visada parodydavo reikiamą kryptį, mielai patardavo, kur pigiau papietauti ar išmesti burnelę. Sykį, jau visai sutemus, pirštu bedė į maišus tolėliau ant šaligatvio: „Pasiknisk, čia vargšų nėra, gal ką vertinga surasi.“ Viename maišelyje radau penkias poras išeiginių moteriškų aukštakulnių. Gamintojų pavadinimai atėmė žadą. Iš kablų spėjau, kad laibakojė jais šlifavo parketą vos keletą kartų gyvenime. Parsivežiau, be abejo, tą turtą į Lietuvą. Ir namuose staiga paaiškėjo, kad niekas iš mylimųjų (daugiskaita čia savo vietoje) neturi tokių mažų... pėdų.

* Turima omeny jo pjesė „Antigonė Niujorke“.

 

 

Rolandas Rastauskas – poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nejudantis keliautojas – savas tarp svetimų, svetimas tarp savų.