Ilgai faktine Lietuvos futbolo rinktine buvusi Vilniaus „Žalgirio“ komanda šiemet gali švęsti ne vieną sukaktį: komandos įkūrimo 70-metį, 1977 m. rudenį vykusio perėjimo iš SSRS futbolo čempionato 2-osios „autsaiderių“ lygos į 1-ąją lygą 40-metį, 1982 m. rudenį iškovotos teisės rungtyniauti SSRS futbolo čempionato Aukščiausioje lygoje 35-metį, 1987 m. lapkritį pasiekto didžiausio lietuviško futbolo laimėjimo – SSRS Aukščiausiosios lygos futbolo čempionato bronzos medalių 30-metį.

1982–1988 m. galima vadinti laikotarpiu, kai lietuviškas futbolas nei populiarumu, nei meistriškumu nenusileido lietuviškam krepšiniui, kai Sigito Jakubausko, Stasio Baranausko arba Armino Narbekovo įvarčiai Lietuvos sporto mėgėjus džiugino ne mažiau nei Arvydo Sabonio dėjimai ar Voldemaro Chomičiaus bei Rimo Kurtinaičio tritaškiai.

Žingsniuodamas pro griaunamą Vilniaus „Žalgirio“ stadioną, žiūrėdamas į Lietuvos ypatingojo archyvo saugomose nuotraukose KGB darbuotojų įamžintus tribūnose šėlstančius jaunuolius, atrasdamas tarp jų penkiolikmetį save, mintimis nesunkiai nusikeliu į neužmirštamus laikus, kai kaip ir daugelis vaikų, paauglių, jaunuolių, suaugusiųjų ir net gražaus amžiaus sulaukusių senjorų neilgai, bet karštai buvau ištikimas gimtojo miesto ir visos Lietuvos futbolo komandos sirgalius.

 

Prologas

Man buvo 4-eri, kai televizijos sporto komentatoriui pasakius, kad „aštri ir permaininga kova turėjo patikti abiejų komandų sirgaliams“, supratau, kad „abiejų komandų sirgaliai“ – tai žaidėjai, nedalyvavę rungtynėse dėl ligos. Tėvas (kalbininkas Aleksas Girdenis, –­ red. past.), tvardydamas juoką, paaiškino, ką iš tiesų reiškia šis žodis, nuosek­liai, kaip jis vienas ir temokėjo, išdėstė, kad sirgti galima ne tik gulint lovoje ir dejuojant, bet ir kraustantis iš proto dėl pirmyn atgal paskui kamuolį bėgiojančių trumpakelnių. Nebūdamas didelis sporto mėgėjas, jis išmokė mane sirgti! Sirgome už Vakarų Vokietiją Pasaulio ar Europos futbolo čempionatuose, prieš Sovietų Sąjungą bet kuriose ledo ritulio rungtynėse, už visų sporto šakų lietuviškas komandas, šioms kovojant su „broliškų respublikų“ ekipomis. Nebūdamas didelis sirgalius tėvas kovojo su kolegomis kalbininkais, norėjusiais pripažinti šį žodį nevartotinu vertalu iš rusų kalbos ir pakeisti, jo nuomone, dirbtiniu „aistruolis“.

Pirmąsias futbolo aistras pajutau pradėjęs mokslus trečioje klasėje, kai Vilniaus „Žalgirį“ sutriuškino Minsko „Dinamo“. Mokykloje aptarinėdami rungtynes, siutome ant mylimos komandos skriaudėjų baltarusių, apimti vaikiško įniršio vadinome juos labai baisiai ‒ baltagvardiečiais!

1982 m. ruduo

Mokydamasis pradinėse klasėse, netoli stadiono lankiau šachmatų mokyk­lą ir keletą kartų teko iš arti pažiopsoti į besitreniruojančius žalgiriečius. Labiausiai įsidėmėjau itin energingą gynėją Kęstutį Latožą, kuriam smūgiuojant kamuolį pliktelėjusia kakta, girdėjosi skambus „ckt“. Dar pastebėjau, kad nesėkmingai sužaidę, kai kurie žalgiriečiai nusikeikdavo „jochaidy“ (su kieta „y“, tariama kaip rusiškas kietumo ženklas). Perėmiau šį linksmažodį ir iki šiol jį vartoju tik su futbolu susijusiose situacijose. Kaip tik tada pirmą kartą apsilankiau rungtynėse, kurios vyko pustuščiame stadione ir nepaliko jokio įspūdžio.

Didžiosios aistros prasidėjo 1982 m. antroje vasaros pusėje, pradėjus sklisti kalboms apie SSRS futbolo čempionato 1-ojoje lygoje sėkmingai rungtyniavusio „Žalgirio“ galimybę iškopti į Aukščiausiąją lygą. Pulkais traukėme į stadioną, kur ant nušiurusių, dešimtis kartų dažytų ir perdažytų suolų susėsdavo kaskart vis daugiau žiūrovų. Tvyrojo šilta, draugiška ir gana laisva atmosfera, budėję kontrolieriai ir milicininkai leisdavo įsinešti tą vasarą pradėjusias plisti, savadarbes žalios ir baltos spalvų vėliavas ir iki valios jomis mojuoti, per daug nesipiktino, kai po sėkmingos žalgiriečių atakos tūlas jaunuolis, prisižiūrėjęs Argentinoje vykusio 1978 m. Pasaulio futbolo čempionato rungtynių, bėgimo takelių link šveisdavo plačią popieriaus juostą, kuriai išsivyniojus pasipildavo smulkūs lapeliai. Aistringiausi rinkosi Šiaurės arba Pietų tribūnose. Jau tada tikram „Žalgirio“ gerbėjui lankytis Centrinėje, Rytų ar Vakarų tribūnose, kuriose sėdėjo niūrūs, po įvarčio net dorai paploti nesiteikdavę suaugėliai ir bjauriai pasipūtę, savimi patenkinti partiniai veikėjai bei kiti viršininkai, nederėjo net per kontrolines rungtynes su Klaipėdos „Atlantu“, kai visur laisvai būdavo galima eiti be bilietų. Pasibaigus rungtynėms, atgimė demonstracijomis vadintos eitynės Žvejų gatve miesto centro link. Vyresni žiūrovai nepraleisdavo progų papasakoti, kad prieš penketą metų, „Žalgiriui“ kopiant iš 2-osios lygos į 1-ąją, Vilniuje vyko „ohoho kokios demonstracijos“! Sutrikę milicininkai nežinojo, ką daryti, o vėliau ėmė „pakuoti“ ir skaudžiai daužyti visus iš eilės. „Aš tai kazelokui [milicijos automobiliui GAZ-69] priekines faras [žibintus] išbimbinau ir šiaip taip pabėgau, o tris mano draugelius supakavo ir kažkur nuvežę žiauriai pritalžė!“ ‒ ne kartą pasakojo nuolatinis, retai išsiblaivantis Šiaurės tribūnos gyventojas¹.

Po 1982 m. rudenį vykusių eitynių, kai, aktyviausių dalyvių teigimu, aidėjo ne tik „futboliniai-žalgiriniai“ šūkiai, bet ir „Laisvę Lietuvai!“, prasidėjo pirmieji nemalonūs suvaržymai. Bilietus į rungtynes pradėta pardavinėti kolektyvines paraiškas pateikusiems įstaigų ir įmonių darbuotojams, sugriežtėjo kontrolė prie įėjimų į tribūnas, stadio­ne padaugėjo milicijos darbuotojų ir vidaus kariuomenės kariškių. Į keletą paskutinių sezono rungtynių prasmukau prisiplakęs prie trenerių vedamų futbolo mokyklos auklėtinių, tarp kurių buvo keli mano kiemo draugai.

Iki miesto pakraščių aidintį triukšmą kėlę įvarčiai krito į Kostromos „Spartako“, Jaroslavlio „Šinniko“, Kirovo „Dinamo“, Rygos „Dauguvos“, Dušanbės „Pamyro“ vartus. Rimčiausias ir lemiamas varžovas ‒ Kišiniovo „Nistru“, todėl sklido kalambūras: „Visi ministrai serga už Nistru!“ Tradicinius šūkius „Įvartį, Įvartį!“, „Žalgiris, Žalgiris!“ atsargiai keitė „Lietuva, Lietuva!!!“ Dažnai skambėjo nedarnūs, bet nuoširdūs „Ant kalno mūrai“, populiari lėtai, be žodžių „ooouojama“ arba „jėjėjėjuojama“ grupės „Slade“ dainos „We’ll Bring the House Down“ priedainio melodija... Svečių komandai įmušus įvartį, dažnai pasigirsdavo skanduotė: „Ne, ne, ne nereikia ašarų, „Žalgiris“ vis tiek laimės!!!“ Šmaikštesni sirgaliai papildydavo: „Jei ant stalo bonkė rašalo – tai ir pergalė sugrįš!“ Man atrodo, būtent tą rudenį populiarios dainos „Na Na Hey Hey Kiss Him Goodbye“ melodiją sirgalių choras pirmą kartą užtraukė lietuviškai ‒ „Žalia balta, žalia balta, hei ei ei, žalia balta“, kadangi anksčiau girdėdavosi tik šios melodijos „nananavimas“. Išskirtinė 1982 m. rudens skanduotė ‒ „Grįžk, grįžk į Aukščiausią lygą“.

Bene pati linksmiausia to meto atrakcija ‒ mankštinantis varžovų komandos atsarginiams žaidėjams, choru triukšmingai sirgalių traukiama, visiems puikiai žinoma kankano melodija. Atrodė, ją išgirdę futbolininkai ima kuklintis ir akivaizdžiai riboja kojų raumenų apšilimui skirtų pratimų skaičių. Daugelį po keleto padainavimų apimdavo juoko priepuolis!

Triukšmą skleidusių priemonių arsenalas buvo kuklus. Žaislų parduotuvėse pirkdavome nedidukus, bet gana balsingus plastmasinius trimitėlius, švilpukus. Keletą kartų draugai įkalbinėjo į stadioną neštis birbynę. Kategoriškai atsisakiau.

Triukšmingą, laukinį šėlimą stadiono tribūnose vadinome veiksmažodžiu būjoti², tariamu su labai ilga „ū“.

 

1983 m. pavasaris

Į Vilnių atvažiuos tokios futbolo žvaigždės kaip Olegas Blochinas, Jurijus Gavrilovas, Sergejus Baltačia, Ramazas Šengelija, Chorenas Oganesianas, Rinatas Dasajevas! Kaip seksis žalgiriečiams kovoti su elitinėmis Maskvos „Spartako“, Kijevo, Minsko „Dinamo“, temperamentingomis Maskvos „Torpedo“, Jerevano „Ararato“, Taškento „Pachtakoro“, Odesos „Černomoreco“ komandomis?! „Lėks lauk iš tos Aukščiausios lygos, kaip jau du kartus lėkė“, ‒ niurnėjo skeptikai. „O gal išsilaikys?!“ – su liepsnelėmis akyse vylėsi entuziastai. Niekas nedrįso net svajoti apie pergales. Svarbiausia ‒ nepasiduoti! Svarbiausia ‒­ nepralaimėti pernelyg dideliais skirtumais komandoms, kuriose tuometės SSRS rinktinės nariai 1982 m. Pasaulio futbolo čempionate lygiavertiškai kovojo su pačiais brazilais.

Atsargi pradžia, trys iš eilės nulinės lygiosios, pirmasis iki ašarų sujaudinęs Kęstučio Gražulio įvartis, pirma vieta pasibaigus pirmajam turui, penkta vieta pasibaigus čempionatui ir mums pats svarbiausias statistikos faktas ‒ žaisdamas Vilniuje „Žalgiris“ pralaimėjo tik vienas vieninteles rungtynes! Ko gero, kiekvienas iš dešimčių tūkstančių tais metais plūdusių į stadioną bei iš visų jėgų skandavusių ir linkėjusių pergalių tikėjo, kad prisidėjo prie šio rodiklio.

Juodos ir baltos spalvų futbolo kamuolys, dengiantis didesnę pusę oranžinio krepšinio kamuolio, apačioje užrašas „Dalinis užtemimas“ ‒ anuomet populiariame satyros žurnale „Šluota“ pasirodžiusi karikatūra tinkamai atspindėjo 1983 m. lietuviško sporto atmosferą. Tuometis krepšinis buvo stabiliai geras, tačiau iki didžiųjų pergalių dar trūko vieno sprindžio. Kautis su cent­rinio armijos sporto klubo (CASK) krepšininkais dėl aukščiausiųjų apdovanojimų Kauno „Žalgiris“ dar nebuvo pajėgus, o netikėtai sėkmingas Vilniaus „Žalgirio“ žaidimas su pajėgiausiomis sovietinėmis futbolo komandomis daugeliui buvo didžiulė staigmena. 1983-iuosius drąsiai galima vadinti pačiais futboliškiausiais metais Lietuvos sporto istorijoje.

Mums ‒ jauniesiems sirgaliams ‒ 1983 m. sezono pradžioje stadiono administracija parengė nemalonių staigmenų: įsigaliojo taisyklė, draudusi vaikams ir paaugliams iki 16 metų lankytis rungtynėse be suaugusiųjų palydos. Prie įėji­mų į tribūnas prasidėjo griežta kont­rolė. Kontrolieriai ir jiems talkindavę milicininkai šiurkščiai atiminėjo ne tik degtinės ar vyno butelius, bet ir vėliavas bei kitą savadarbę žalios ir baltos spalvų atributiką – šalikus, megztas kepures „gaidžiukus“, juosteles, apyrankes. Vienas bičiulis skundėsi, kad iš jo konfiskavo net minėtą žaislinį trimitėlį...

Po kurio laiko pastebėjome, kad „iki­šešiolikiniams“ į stadioną sunku patekti tik didesniais būriais, o einant pavieniui, nutaisius rimtą veido išraišką, dailiai, pavyzdingo sovietinio piliečio stiliumi susilaižius plaukus ir apsivilkus tėvų spintose surastu prieštvaniniu paltu, buvo nedidelė tikimybė, kad prie įėjimo prašys parodyti pasą. Atsirado šaunių trenerių iš vaikų futbolo ir kitų sporto mokyklų, vidurinių mokyklų fizinio lavinimo mokytojų, vedusių į stadioną ištisus pulkus atsitiktinių jaunųjų sirgalių, o ilgainiui, pavargę dėl kruopštaus tikrinimo susidarydavusių spūsčių bei ilgų terlionių tikrinant pasus, patys kontrolieriai ėmė ignoruoti šį reikalavimą.

Su žalios ir baltos spalvų vėliavomis buvo sunkiau. Anksčiau demokratiškoje Šiaurės tribūnoje milicininkai ir draugovininkai tiesiog siautėjo. Net vėliavos kotą įsikišęs į kelnes, audeklu apsivyniojęs pilvą ir praėjęs pro kontrolierius negalėdavai būti tikras, kad pareigūnai neišplėš jos iš rankų per rungtynes. Man tada atrodė, kad Pietų tribūnoje tvarkdariai elgėsi truputį atlaidžiau: „nepastebėdavo“, kai pro neaukštą stadiono sieną dar neįėję į vidų aukštesnio ūgio vyriokai permesdavo vėliavas įėjusiems, neatiminėjo jų iš mojuojančių po „Žalgirio“ įvarčio. Šiurkštus milicijos teroras buvo nepakenčiamas ir tęsėsi beveik iki pat Sąjūdžio laikų.

Paskutinę 1983 m. balandžio dieną, artėjant žalgiriečių akistatai su ypač galinga Kijevo „Dinamo“ komanda, Antakalnyje, dviem bičiuliams meškeriojant Neries pakrantėje, sumąstėme žaidimą pranašystę: vienas žvejys atstovauja „Žalgiriui“, kitas ‒ „Dinamo“, sugautos žuvys ‒ įvarčiai. Aktyviau judant vienai plūdei, aš ir keli kiti „plepalai“ it žirnius bėrėme: „Malkevičius veržiasi į baudos aikštelę, perduoda kamuolį Rasiukui, priekyje Jakubauskas!..“ Judant kitai, iš atminties traukėme Bessonovo, Demjanenko, Blochino pavardes, plūdėms nejudant ‒ „pozicinė kova aikštės viduryje“ ir t. t. Keli berniokai, lankę futbolo treniruotes ir labiau išmanę futbolo subtilybes, fantazavo detalesnius įsivaizduojamų rungtynių epizodus. Vieni buvome įsijautę taip, tarsi stebėtume ne nesėkmingą smulkių žuvelių žūklę, o pačias tikriausias rungtynes, kiti tyliai prunkštė iš kažkieno sugalvotos nesąmonės, patys meškeriotojai truputį pyko ir kaltino komentatorius žuvų baidymu. „Žalgiriečiui“ užkibo vienintelė smulki aukšlė, tačiau vos sublizgėjusi, nusmuko nuo kabliuko ir pliumptelėjo į vandenį. „Orakulinę“ žūklę baigėme likus porai valandų iki rungtynių. Keista, bet prog­noze įtikėjome beveik visi ir išsiskirstėme nuoširdžiai niurzgėdami, kad vėl bus nulinės lygiosios. Pranašystė išsipildė su kaupu ‒ rungtynės baigėsi nuliniu rezultatu, į Kijevo „Dinamo“ vartus kritusios aukšlės neužskaitė teisėjas.

Apie keistą žvejybą sužinoję tėvai ir vyresni vaikinai, išvadino mus kvailiais, mes susigėdome ir žaidimo niekada nekartojome. Niekas nenumanė, kad praėjus ketvirčiui amžiaus visas pasaulis kraustysis iš proto dėl primityvesnių ir mažiau žaismingų aštuonkojo Paulio pranašysčių³.

 

Bus daugiau

 

¹ 1977 m. spalio 7-ąją ir 10-ąją Vilniuje vykusias „Žalgirio“ rungtynes dėl kelialapio į SSRS futbolo čempionato 1-ąją lygą lydėjo masinės žiūrovų eitynės ir spontaniškos demonstracijos, per kurias aidėjo šūkiai: „Laisvę Lietuvai!“, „Šalin Brežnevo konstituciją!“, „Rusai, nešdinkitės iš Lietuvos!“, „Laisvę politiniams kaliniams!“, buvo giedama „Tautiška giesmė“. Lietuvos SSR spauda, nušviesdama įvykius, apsiribojo frazėmis apie „chuliganiškus išsišokėlių veiksmus“, akcentavo, kad „netvarką daro pigių emocijų trokštantys, dažnai neblaivūs žmonės“. Manifestacijos buvo išsamiai aprašytos pogrindiniame leidinyje „Aušra“, apie jas pranešė užsienio radijo stotys. Vyresni futbolo sirgaliai ir kiti vilniečiai dažnai pasakodavo apie šiuos į 1972 m. „Kauno pavasarį“ panašius įvykius.

² Labiausiai tikėtina, kad žodis kilo iš rusiško veiksmažodžio буянить (liet. siautėti, šėlti), gali būti, kad atkeliavo iš kurios nors tarmės. Man atrodo, su kitu nevartotinu žodžiu, tariamu ir rašomu su trumpąja „u“ bei apibūdinančiu augalų klestėjimą, vešėjimą, kerojimą, mūsų būjojimas neturėjo nieko bendra.

³ Per 2008 m. Europos futbolo čempionatą ir 2010 m. Pasaulio futbolo čempionatą rungtynių baigtį prognozuodavo Vokietijoje, Oberhauzeno „Sea Life“ akvariume, laikytas aštuonkojis Paulis. Prognozavimo būdas labai paprastas: gyvūnui patiekdavo maisto dviejose, komandų spalvomis dekoruotose dėžutėse, iš kurios dėžutės aštuonkojis pasiims maistą – ta komanda laimės. Vėliau atsirado ir daugiau gyvūnų „orakulų“ ‒ dramblė Neli, vėžlė Didžioji galva, krabas Petrovičius ir t. t. 2011 m. Europos vyrų krepšinio čempionato metu savo orakulą – krabą Lazdeiką turėjo ir lietuviai.

Donatas Petrošius apie literatūrą ir futbolą