Tarmių metams iš gatvės:
– Duokit kebabu...
– Kiek?
– Vienu kebabu, durne...
Rokiškėnų tarmė

---

Ar patinka pačiam Putinui romanas „Altorių šešėly"?

Profesorius ir rašytojas Putinas-Mykolaitis gyvena daktaro ir žurnalisto Purickio namuose, Vaižganto gatvėje, trečiam aukšte.
Namas mūrinis, raudonas. Pabeldžiu. Išeina vidutinio ūgio tarnaitė ir paklausia, ko aš noriu.
– Pasikalbėti su profesorium.
– Palaukit, pasiklausiu, – sako ji ir uždaro duris.
Po valandėlės atsidaro durys ir koridoriuj stovi pats Putinas-Mykolaitis. Nusimetu paltą ir pasisveikinu. Koridorius siaurutis, išklotas turbūt namie austu patiesalu.
Įeinam į kabinetą. Kambarys nedidukas. Prie vienos sienos didelė lentyna knygų, ties langu – stalas, prie jo didelis vazonas, truputį lapus nuleidęs...
Ant stalo rašomoji mašinėlė ir nebaigtas rašyti lapas.
– Ar tamsta pats rašai?
– Taip... Kai kada rašau tiesiog be juodraščio.
– Ar tai nekliudo galvoti?..
– Kai ką rašyti geriau, bet... rašau ir tiek.
Putino plaukai truputį žilstelėję, tačiau veidas jaunas, energingas ir pilnas geros nuotaikos.
– Atėjau su tamsta pasikalbėti. Pirmiausia įdomu, ar tamsta pats esi savo romanu patenkintas.
Sėdim abu ant sofos. Putinas galvoja ir šypsosi. Pagaliau sako:
– Ar bent vienas rašytojas buvo savo kūriniu galutinai patenkintas? Taip ir aš. Gal galėjau ir geriau parašyti, bet ką gi. Norai begaliniai. Jau suspėjau gauti keletą laiškų iš provincijos, kurie mane sveikina. Rašo kažkokie nepažįstami žmonės... Vadinas, skaito. Ir Kaune, kaip paprastai, nors skolina išvilkę kio (?), bet skaito. Tuo ir esu patenkintas!..
– Dovanokit. Man kilo mintis tamstos paklausti, kodėl niekur neinate. Pavyzdžiui, pas Konradą niekuomet nesu tamstos matęs...
– Kavinių nemėgstu. Bendrai esu užsidaręs, geriau man vienumoj. Tačiau ir aš žadu pradėti su žmonėmis bendrauti. Eisiu ir į kavinę, ir į balių, kūrybai tas būtinai reikalinga...
– Na, o koks skaniausias tamstos valgis?
– Na tik jau!? Tamsta kreti šposus. Atrodo, kad aš žinomas ėdūnas.
– O vis dėlto pasakykit, juk jūs vis tiek valgot ir, žinoma, nieko blogo tame nėra.
Abu juokiamės.
– Nesu smaguriautojas, tačiau mėgstu aštrius valgius, valgau nedaug. Kai yra apetitas.
Užsirūkome 8 nr. ir juokai į šalį. Pastebiu, kad profesorius truputį keistai į mane žiūri ir nelabai patenkintas.
– Žinote, ko man labiausiai gaila: savo dienoraščio. Nuo 1907 m. iki pat 1914 m. aš jį rašiau, siunčiau paskum iš Šveicarijos į Lietuvą, tačiau jis vietoj Kauno pateko Varšuvon. Dar ir kiti rankraščiai žuvo lenkuose ir jie man nieko nesugražino.
– Tai būtų didelė paspirtis rašant „Altorių šešėly". Žinoma, jei aš būčiau numatęs, kad tą kūrinį rašysiu, būčiau geriau pasiruošęs. Nenumačiau.
Kalba grįžo vėl prie romano. Aš noriu rūkyti, tačiau Putinas atsisako.
– Esu nusilpęs. Bijau daug dūmo traukti.
– Mano norai, – tęsia toliau Putinas, –­ duoti daugiau tolerancijos kunigams, kurie kartais šiokiu ar tokiu būdu išeina iš to luomo. Taip pat aš neturėjau jokio tikslo nieko šmeižti. Rašiau apie kunigus nei per daug gerus, nei blogus. Tokius, kokie gyvenime pasitaiko. Juk jei jau šmeižti, tai būtų galima rasti visokių dalykų.
– Jakštas vis dėlto puolė.
– Ir keista. Tą pačią dieną knyga išėjo ir Jakšto recenzija pasirodė. Garbingas žmogus. Tačiau jei jam nepatinka siūlas, tai baisus ir visas kamuolys. Jakšto pasiūlymų romano tęsti aš priimti neturiu pagrindo.
– Turbūt rašot naują?
– Baigiu literatūros istoriją. Paskum rašysiu romaną. Juk šis „Altorių šešėly" tai mano pirmasis rimtesnis bandymas beletristikoj. Pirmąsias noveles aš mažai vertinu.
– Turbūt naujas romanas, nauja ir tema?
– Žinoma. Baisiai nemėgstu visokių kyšininkų ir šiaip karjeristų, kurie nesiskaitydami su nieku išplaukia į paviršių, o paskum vagia visus. Ta tema rašysiu romaną ir visa fabula jau mano širdy.
Kalbamės apie gyvenimą. Skundžiaus, kad mano neapmokėtas butas ir kurti labai sunku.
– Aš tuo atžvilgiu turiu pakenčiamesnes sąlygas, – sako Putinas. – Bet nusiminti nedera, jūs, mano manymu, dar ilgai vargsit.
– Dėl ko?
– Na, nedarot karjeros, o iš rašymo sunku gyventi. Visi mūsų inteligentai skolinasi knygas.
– Turbūt trukdau, – klausiu. – Tad baigsiu, tik pasakykit, ką jūs dabar ryškesnio pastebit Lietuvos gyvenime.
– Sunku ūmai atsakyti. Be to, visi tuoj įsižeidžia. Tačiau aš tamstai atvirai pasakysiu, matau visokių žmogaus vertybių bankrotą. Jaunimas dar nežinia kur nueis. Tačiau, mano išmanymu, blogiausieji žmonės yra mano amžiaus. Mano amžiaus žmonės, ypatingai tie, kurie dar turi šiokios ar tokios įtakos į mūsų viešojo ir neviešojo gyvenimo ligą, yra visiški materialistai ir visokiai kūrybai žuvę žmonės. Prieškariniai seniai (jų daugeli jau išmirė) palaikė visų mūsų lietuviškąjį šviesųjį romantizmą.
Putino veidas rimtas. Pakilau eiti.
– Ar tamsta be lazdos ir atėjai.
– Be... – atsakau
Vytauto parku einu ir galvoju: didieji mūsų rašytojai ryžtasi pakelti sunkųjį nūdienį gyvenimą. Galgi pagaliau ir Lietuvoje rašytojas pradės būti gerbiamas.

Mrc

„Diena", 1934 m. sausio 7 d.

* * *
– Kur susitinkam?
– Pas Konradą, – taip susitaria vyrai su moterimis, moterys su vyrais ir moterys su moterimis. Čia susirenka tie, kurie neturi ką veikti, ir tie, kurie perdaug veikia, kurie turi daug pinigų ir kurie visai neturi pinigų.
Iš ryto čia susirenka keletas viengungių vokietukų kavos puoduką išgerti, apie 12 val. renkasi labdaringos veikėjos ponios, kurioms moterų seklyčioj vietos pakanka, bet aplinka sielos nepatenkina. Ten vien moterys ir moterys, o čia ir keletą vyrų galima pamatyti ir reikalus aptarti. Nors tų reikalų programoj yra kova su vyrais, bet seklyčios ištikimiausioms daug geriau sekasi rengti kovos planus prieš „priešus" į priešus žiūrint.
Ponios kavinėn įpuola skubiai, atrodo, kad vejasi bėgantį vyrą, staigiai sėdasi prie prietelkų stalo ir:
– Širdelės, aš labai skubu. Tiek darbo šiandie turiu. Gal būsit malonios trumpai išdėstyti būtiniausius aptarti klausimus... Ei, panelė! Duokite juodos kavos ir cigarečių. Tik skubiai!
Po dviejų valandų ponia, kuri turi labai daug darbo, vėl pustekinė išbėga iš kavinės. Ji dar užsuka pas Perkauską, į kelias krautuves, apžiūri parduotuvių vitrinas ir uždususi pavakary paniovija tarnaitę už blogai pagamintus pietus, nes ponia po aplankymo visų kavinių neturi apetito valgyti.
Vienas autobusininkas kelinti metai yra kalbų šaltinis, bankroto pavyzdys, nes nuolat bankrutuoja ir nuolat turi autobusus, ir jais važinėja. Lygiai jo žmona ir duktė yra nuolatinės Konrado klientės ir nuolat daugelis apie jas kalba, būtent, kuri iš jų motina ir kuri duktė? Kaip neišaiškinama autobusininko bankroto paslaptis, lygiai nė vienas neišaiškina, kuri jo žmona ir kuri duktė.
Menininkai ir tariamieji menininkai ištikimai lanko kavinę. Žurnalistai, reporteriai ir juos pamėgdžiojantys amžini nuomininkai Konrado kavinės staliukų amžinai lieka skolingi patarnaujančioms panaitėms.
– Mykolaitis-Putinas yra žymus rašytojas ir  poetas, – sako vienas kavinės lankytojas keliems kitiems.
– Kas tai per rašytojas? Negirdėjau! Nė karto tokio nemačiau Konrado kavinėj. Turbūt koks nors pradedantis?...
Tai yra tikrai. Jei nori, kad tave skaitytų rašytoju, poetu, dailininku, žurnalistu, eik kasdien Konrado kavinėn ir kelias valandas sėdėk šios paskirties pavardžių savininkų tarpe. Bet tokia nuotaika vyrauja ne tik Konrado kavinėj, bet ir aplamai Kaune. Tie žmonės yra nuomonės, kad kas ten nesėdi, jau be talento žmogus, nežiba jo žvaigždelė.
Jūs peržiūrėję kelis tos pat dienos dienraščius dažnai nusistebite, kad visuose beveik ta pati kronika. Tai sindikato pasėkos. Jei pramonininkai, prekybininkai, karčiamninkai ir net tam tikros moterys turi sindikatus, kaip gali atsilikt didžiausios technikos pažangos – spaudos atstovai –­ reporteriai, jie taip pat turi miniatūroj sindikatėlį: Konrado kavinėj pasidalino žiniomis. Gal jie vieninteliai, kurie turi realią priežastį, dėl ko eina kavinėn.

* * *
Konrado kavinė tarnauja ir Amūro reikalams. Dieninio ir naktinio... čia mielai skiriami pasimatymai, čia einama susipažinti, čia kartais ir pasislepiama nuo tos ar to, kurio nenorima sutikti gatvėj.
Moterys, kurios čia užeina vienos, vedamos tikslo – rasti progos susipažinti, skundžiasi nepasisekimu, nes jas nukonkuruoja nuolat kavinėj esančios gražios ir simpatingos patarnautojos.

* * *
Kai kas stebisi Konrado kavinės finansiniu nepasisekimu, nes kreditoriai sudarė administraciją ir prie kasos pastatė rimtu veidu panaitę.
Konradai yra trys. Visi savininkai. Yra posakis, kad tarp daug auklių vaikas lieka be galvos. Čia taip blogai dar neatsitiko. Kavinės iškaba tebėra, kuri simbolizuoja galvą, deje, širdis – kasa jau gangrenizuota.
Kas vilioja pas Konradus tiek daug žmonių? Jų įpratimas ir Hofmekleris su populiariąja kapela. Dar maždaug prieš pusmetį Hofmekleris buvo tik kalbose žinomas, nes jis buvo Metropoly, kur ne kiekvienam patogu nueiti. Hofmekleris dabar daug populiaresnis, daugiau žmonių jį žino, daugiau apie jį kalba.
Dar vienas klausimas: kas Konrado kavinėj pakeičia daugel metų buvusį ištikimą klientą, visiems būsiantį ilgai atminty prof. Herbačiauską?
Turbūt galėtume surinkti didžiausią balsų skaičių (tik ne už vieną, bet) už du jo pasekėjus (bent Konrado kavinėj), populiariausius rašytojus – poetus Petrą Vaičiūną ir Faustą Kiršą. Juodu pasikeisdami kasdien užima prof. Herbačiausko staliuką.

J. K. Beleckas

„Diena", 1934 m. sausio 14 d.

Parengė Akvilė Žilionytė