Darius Pocevičius. Vilniaus knygynai – dingę ir išlikę (IV)

Vitražinė „Draugystė“. Knygynas Gedimino pr. 2 duris atvėrė 1948-aisiais ir yra seniausias veikiantis Vilniaus knygynas. Tada jis prekiavo visokiomis knygomis, raštinės reikmenimis ir mokyklinėmis prekėmis, o po dešimties metų įgijo specializaciją ir tapo Rytų bloko, t. y. so­cialistinių šalių literatūros knygynu.

1964-aisiais pagal architekto Arvedo Kybranco projektą atlikta patalpų rekonstrukcija. Įrengta beveik 50 m2 ploto svečių salė, dabar tapusi prekybos salės niša. Žinutėje apie knygyno atidarymą matomos dekoratyvinės medinės grotelės (1A pav.) leidžia manyti, kad interjeras tada buvo madingo etnografinio modernizmo stiliaus.

„Draugystė“ kviesdavo vilniečius į Lenkų knygų dienas, Čekoslovakijos knygų parodas-pardavimus, Vengrijos leidyklų savaitę, Bulgarijos dienas Vilniuje ir pan. Ne viskas per tokius renginius vykdavo sklandžiai. Kadangi socialinių tinklų tada nebuvo, daugelį problemų visuomenė aptardavo spaudos puslapiuose.

 

1 pav. „Draugystės“ knygynas, Gedmino pr. 2: A – žinutė apie atidarymą po rekonstrukcijos, 1964 m., „Švyturys“, 1964-06-15, Nr. 11 (371), p. 3;B – knygyno interjero projekto eskizas, arch. V. Vizgirda, 1975 m., iš asmeninio V. Vizgirdos archyvo
1 pav. „Draugystės“ knygynas, Gedmino pr. 2: A – žinutė apie atidarymą po rekonstrukcijos, 1964 m., „Švyturys“, 1964-06-15, Nr. 11 (371), p. 3;B – knygyno interjero projekto eskizas, arch. V. Vizgirda, 1975 m., iš asmeninio V. Vizgirdos archyvo

 

Štai 1971-ųjų spalį „Švyturio“ redakcija paviešino dviejų vilniečių laišką: „Norėtume pasidalinti nelinksmais įspūdžiais iš sostinės „Draugystės“ knygyne prasidėjusios Vokietijos Demokratinės Respublikos knygų dekados. Per atidarymą nesulaikomai plūstanti pirkėjų minia nustūmė prekystalius, vos nesugrūdo vargšių pardavėjų į knygų lentynas. Jų prašymai laikytis elementariausios tvarkos nesulaukė atgarsio. Visuotinėje sumaištyje be pėdsakų dingo keletas vertingų leidinių. Panašūs bataliniai vaizdai šiame knygyne, atidarant liaudies demokratijos šalių knygų parodas-pardavimus, jau darosi įprastiniai.“ Grūstį, anot laiško autorių, sukėlė moksleiviai ir studentai, t. y. „įsismaginęs mokslus bebrendąs jaunimėlis“. Jaunuoliai be ceremonijų nustumdė į šalis pagyvenusius žmones, kad patys pirmieji „prasiveržtų prie kultūros“. Laiško autoriai siūlė paprastą išeitį – „kad socialistinių tautų kultūrų šventės netaptų plataus vartojimo prekių mugėmis“, panašių dekadų metu reiktų pasitelkti milicijos darbuotojus ir draugovininkus, kurie budėtų knygyne ir saugotų tvarką.

Viešu laišku atsakęs Knygų prekybos valdybos viršininkas pareiškė tikįs, kad knygų pirkėjai yra kultūringi žmonės, todėl kategoriškai nesutinkantis, „kad platinant literatūrą reikia palaikyti tvarką jėgos pagalba“.

Vėliau panašių „muštynių dėl knygų“ spauda nebeaprašė. Dėl kokių vokiškų knygų 1971-aisiais grūmėsi jaunimas, išsiaiškinti nepavyko. Labai gali būti, kad dėl seksologinių. Juk kaip tik tais metais 60 tūkst. egz. tiražu lietuviškai buvo pasirodžiusi Rytų Vokietijos seksologo R. Neuberto knyga, sukėlusi didelį ažiotažą.

Praėjus daugiau nei dešimtmečiui po pirmos rekonstrukcijos, imtasi ruoštis antrajai. 1975-aisiais V. Vizgirda parengė projektą (1B pav.), tačiau knygų prekeiviai vilkino jį įgyvendinti ir darbai buvo pradėti tik dešimtmečio pabaigoje. Prabangius ąžuolinius baldus sumeistravo nenuilstančio P. Benjaminovičiaus brigada.

 

2 pav. Vitražai „Draugystės“ knygyne, skulpt. B. Bružas, 2010 m. Nežinomo autoriaus nuotrauka iš asmeninio Broniaus Bružo archyvo
2 pav. Vitražai „Draugystės“ knygyne, skulpt. B. Bružas, 2010 m. Nežinomo autoriaus nuotrauka iš asmeninio Broniaus Bružo archyvo

 

„Man „Draugystė“ po remonto pasidarė pats gražiausias Vilniaus knygynas. Jis vienintelis buvo marmurinėmis grindimis – balto marmuro. Įspūdinga svečių salė, kurią mes kažkodėl vadinome „graikiška sale“. Joje vykdavo konferencijos, knygynų vedėjų pasitarimai, būdavo priimami svečiai iš Vokietijos, Lenkijos, Vengrijos ir kitų šalių. Salės sienos išmuštos prabangiu šilko gobelenu su ornamentais, kampuose gelsvą gobeleną dengė balti šilko apvadai, lubose – rusvos metalinės grotelės, palei vieną sieną stovėjo gražūs balti stalai su veliūru aptrauktomis kėdėmis“, – pasakojo daug metų pardavėja „Draugystėje“ pradirbusi Milda Jurgo.

Kitu skiriamuoju ženklu tapo vitražai. B. Bružas sukūrė du vitražų ciklus. Pirmasis ciklas iš penkių 1,1 m dydžio vitražų vaizdavo socialistinių šalių sostines ir jų herbus: Varšuvos sireną – merginą žuvies uodega, Prahos tvirtovę su kalaviju, upės perpus perskirtus Budapešto mūrus (2 pav.). O reprezentacinėje svečių salėje atsirado keturių 1 x 1,8 m vitražų ciklas. Ornamentiniuose rėmuose grafiškai atvaizduota lietuviškos knygos istorija. Pirmasis ciklo vitražas skirtas M. Mažvydo „Katekizmui“, ant­rasis – K. Donelaičio „Metams“, trečiasis – klasikams Strazdui, Žemaitei, Maironiui, ketvirtasis – pokarinei lietuvių literatūrai su S. Nėrimi priešakyje.

„Pinigų buvo skirta, tad nutarėme įrengti vitražus. Knygyno salė atrodė gana tamsi. Kad jos pernelyg neužtemdytume, sugalvojome paveikslinius vitražus. Mano kaimynas Bružas vitražus padirbino ovalinius, herbų formos. Juos sukabinome vitrinose iš prospekto pusės. Šviesos sumažėjo, bet nežymiai. O svečių kambarį papuošėme ištisiniais Bružo darbo vitražais“, – prisiminė V. Vizgirda.

Vitražinė „Draugystė“ duris vėl atvėrė 1981-ųjų gruodį. Miesto laikraštyje paskelbtoje žinutėje pagyrų sulaukė ne tik baldai ir vitražai, bet ir knygyno pardavėjos: „Beveik visos jos moka po dvi užsienio kalbas, visada stengiasi padėti pirkėjui.“

Kitų metų spalį knygynas vėl pakvietė į tradicinę VDR knygų dekadą. Spūsčių nebuvo, nes parodoje eksponuotos Berlyno „Akademie Verlag“ leidyklos knygos buvo perdėm akademinės. Bet vokiškų leidinių paklausa nesiskųsta. „Pernai pardavėme bemaž 38 tūkstančius egzempliorių VDR leidyklų knygų, o per tris šių metų ket­virčius realizavome jau daugiau kaip 37 tūkstančius egzempliorių. Lietuviškai išleistos 132 VDR autorių knygos 2 milijonų egzempliorių tiražu“, – sakė knygyno vedėja Marija Rozovska.

Paradoksalu, kad gerais lenkiškų ir vokiškų knygų pirkėjais tapdavo... turistai iš šių šalių. „Prie Katedros aikštės atvažiuodavo autobusas ir visi keleiviai tiesiai pas mus. Šluodavo knygas urmu, ypač meno albumus. Kaip nešluos, jei Rilkės poezijos tomelis kainavo 40 kapeikų. Lankiausi ir Lenkijoje, ir Vokietijoje, ir Čekijoje. Ten knygos buvo dvigubai brangesnės nei pas mus“, – aiškino M. Jurgo.

Neįprasto asortimento knygynas po 1990-ųjų supanašėjo su kitais. Svečių salė buvo išardyta. Šiandien iš devynių vitražų „Draugystėje“ liko tik keturi. Du iš jų uždengti knygų lentynomis, tad matomi tik vitražai, skirti M. Mažvydui ir K. Donelaičiui.

Baigiamieji knygynų tinklo akordai. 1983–1984 m. atidaryti paskutiniai trys knygynai, leidę peržengti 30-ies slenkstį. 1983-iųjų rugsėjį didžiuliame raudonų plytų „Šeškinės“ prekybcentryje Šeškinės g. 28 vietinius gyventojus pakvietė 140 m2 ploto knygynas, virš kurio įsikūrė administracija su erdviu poilsio kambariu.

Lapkritį pagal architekto Eugenijaus Gūzo projektą baigtas restauruoti senovinis namas Rūdninkų g. 8 ir jame duris atvėrė „Karinės knygos“ knygynas, persikraustęs iš Didžiosios gatvės. Kariškiai gavo neįtikėtinai erdvias 480 m2 bendro ploto patalpas su skliautuotomis lubomis ir puikiais baldais. Pats E. Gūzas suprojektavo ir dvi originalias patrankų formos iškabas, pagamintas iš varinės skardos ir žalvario detalių. Vienas dekoratyvinis pabūklas žymėjo knygyno įėjimą, kitas – kanceliarinių prekių parduotuvę, arka tarp jų vedė į restauracinę dirbtuvę, pervadintą kultūros vertybių restauravimo trestu.

Prabangos nustebinti kariškiai atsižvelgė į generolo Ivano Bagramiano prašymą ir knygynui suteikė karinės knygos rūmų statusą, nors to daryti neturėjo teisės – Vilnius nebuvo SSRS karinės apygardos centras. Daugiausia knygyne prekiauta knygomis rusų kalba, įrengtas nemažas grožinės literatūros skyrius. Paklausiausi buvo du istoriko Aleksandro Žuko bestseleriai: 1983 m. pasirodžiusi knyga „Revolveriai ir pistoletai“ bei 1987 m. išleistas jos tęsinys „Šautuvai ir automatai“.

1984-ųjų baigti restauruoti Alumnato kiemą supę pastatai. Pasipylė įkurtuvės. Rugsėjį, savaitę vėliau nei Vilniaus šachmatų klubas, jas atšventė ir Universiteto g. 4 įkurdintas knygynas „Akademinė knyga“. Pagal V. Gabriūno projektus įrengtos prašmatnios universiteto vaistinės, „Alumnato“ kavinės ir knygyno iškabos. Prieš patekdamas į knygyną turėjai praverti masyvias duris, virš kurių puikavosi dvikalbis užrašas „Akademinė knyga“ / „Академкнига“ žalvarinėje plokštėje.

Kaip ir „Karinė knyga“, šis knygynas nebuvo pavaldus vietinei knygų prekybos direkcijai. „Akademinė knyga“ tapo 38-uoju SSRS Mokslų akademijos leidyklos „Nauka“ (liet. „Mokslas“) specializuotu knygynu. „Dera priminti, jog leidykla „Nauka“ kasmet išleidžia apie 2 500 pavadinimų įvairių mokslo tematikos knygų. Jau pats knygyno pavadinimas byloja apie tai, kad mūsų pareiga – aprūpinti specializuota literatūra pirmiausia Lietuvos TSR Mokslo akademijos institutų darbuotojus, aukštųjų mokymo įstaigų mokslininkus ir dėstytojus, studentus, visus, kas domisi mokslo problemomis“, – atidarymo proga pabrėžė knygyno direktorė Stasė Purlienė.

Per dvi sales išsidėsčiusi „Akademinė knyga“ vienintelė išliko iš minėtos knygynų trijulės. Apatinė iškabos dalis su rusišku pavadinimu buvo uždengta metalo lakštu. Formaliai perėjęs Mokslų akademijos žinion knygynas buvo priverstas nuomotis patalpas iš naujos savininkės – kurijos. Dalį jų prarado, prekybai panaudojo rūsyje buvusius sandėlius. Išsaugojo pavadinimą, nors šis jau seniai nebeatitinka parduodamų knygų tematikos.


Aštuoni išlikę

1989 m. respublikinė knygų prekybos bazė pervadinta Lietuvos knygų prekybos gamybiniu susivienijimu „Knyga“, kitais metais – valstybine knygų prekybos firma „Knyga“, o 1993 m. – UAB „Mūsų knyga“. Ji ir pradėjo ardyti Vilniaus knygynų direkcijos monopolį, 1989-ųjų pabaigoje perėmusi Užsienio šalių literatūros knygyną Šv. Mikalojaus gatvėje.

1992-ųjų pavasarį miesto laikraštis pranešė, kad keli knygynai jau parduoti iš varžytinių, aukciono plaktukas pakibęs devynių Vilniaus knygynų palubėje. „Gali atsitikti lenkiškasis variantas, kai knygynai vėl bus atidaromi, tik jau pusrūsiuose“, – įspėjo žurnalistė.

Susigriebta laiku – „Versmės“ ir „Atžalyno“ knygynai neatlyginamai perduoti Rašytojų sąjungos leidyklai, „Litteros“ šeimininku tapo universitetas, „Akademinės knygos“ – Mokslų akademija, „Karinės knygos“ – Rusų kultūros centras, savo kraitį gavo didžiosios leidyklos. Rusų kultūros centro vadovė nelabai žinojo, ką daryti įsismarkavus komercijos vėjams, kai čechovai ir dostojevskiai pasidarė nebereikalingi: „Komercinė knygų prekyba, nutrūkus jų tiekimui per bazes, išstūmė klasiką. Neliko vietos ne tik jai. Mokiniams trūksta vadovėlių, pratybų medžiagos, studentams – specialios literatūros. Dabar ne tik stoties peroną užplūdo andželikos, detektyvai, sapnininkai...“

Dalis perduotų knygynų išliko per privatizavimo gaisrą. Šiandien tose pačiose patalpose, dalį kurių apkandžiojo kavinės, veikia „Versmė“, „Littera“, „Akademinė knyga“ ir penki „Vagos“ knygynai: trys Gedimino prospekte, vienas Pilies gatvėje ir vienas Savanorių prospekte.

Draugai