Dažnai mintyse pasikalbu su savimi. Matyt, nugyventi metai jau leidžia tai daryti. Kai kurias jų užsirašau, gal išliks? Šį kartą atmintis leido sugrįžti į 1960 m., kai tėvas Vladas (pagal gimimo liudijimą – Vladislovas) Mickevičiaus gatvės buto virtuvėje, Kaune, taisė savo aulinius batus. Keitė nusidėvėjusius padus.

Sėdi tėvas ant mažos medinės kėdutės, metalinis kurpalis – tarp kojų. Ant jo užmautas aulinis batas. Šalia įrankiai batams taisyti: aštrūs peiliai, ylos, batsiuvio plaktukas, nežinia kur pirktos padinės kietos odos atraižos, odos klijai ir dėžutė su beržinėmis medinėmis vinimis.

 

 

Kas viso to ir dar daug ko išmokė mano tėvą? Gal jo tėvas Pranciškus, visų galų meistras? Turėjo jis mintį šiam sūnui palikti savo ūkį Dirgėlų kaime (tai Žemaitija, netoli Kaltinėnų). Pranciškaus būta ir gero staliaus, ir kalvio, ir muzikanto. Galėjo jis ir karvę pamelžti, ir valgyti pasigaminti. Išvirdavęs skanių pyragiukų (cepelinų) su varške ar mėsa. Kaip stalius mokėjo pasigaminti ir apavą – gamino medpadžius, vadinamąsias kurpes (medinis padas odinis viršus).

Taigi prieš akis – tėvas, keičiantis batų padus. Ką tik nulupęs susidėvėjusius, prie likusio vidpadžio tvirtina naują padą dviem eilėmis medinių beržinių vinučių. Pirma yla pade praduriama skylutė ir į ją įstatoma vinutė, ji vienu plaktuko smūgiu įkalama į naują padą. Vinutės (štiftai?) šiems darbams, matyt, buvo paklausios. Jas batsiuviai pasigamindavo patys arba pirkdavo. Tarpukariu Alsėdžiuose veikė net jų fabrikas.

Kas žino, kada tėvas išmoko atlikti šiuos darbus, juk pas batsiuvį mokinys pirma medines vinutes mokėsi kalti į medinę kaladę, o vėliau jam būdavo leidžiama ant padų dėti lopus.

Pakeitęs padus tėvas juos nudažydavo juoda spalva. Nežinau, kokiais dažais, bet, matyt, prailginančiais padų tarnavimo laiką. Virtuvėje jautei su niekuo nesumaišomą odos, dažų, klijų kvapą.

Pataisyti juodos spalvos auliniai batai derėjo prie vyriškų galifė kelnių. Žinom, kaip atrodė tos kelnės – iki kelių siauros, o nuo kelių aukštyn platėjo. Pasirodo, šio modelio kelnės buvo pavadintos prancūzų kavalerijos generolo Gastono de Galliffet vardu. Ši mada mus pasiekė, ko gero, iš karo laikų. Nepamenu jau, kiek dar tėvas nešiojo šiuos batus, kurių aulai buvo pagaminti iš minkštos juchto ar chrominės odos. Bet šitaip apsirengęs dažniausiai eidavo į darbą. Tuo metu tokie auliniai batai kainavo 40 rublių. Mėnesinė alga tesiekė 100 rublių.

Šį pasakojimą baigsiu tetos Eugenijos vaikystėje pasakytais žodžiais: „Kaip čia yra, kad Dievas davė žmogui nenunešiojamus padus, o batų padai vis sudyla.“

Čeverykai, tufliai, kamašai, čebatai, vyžos iš medžio karnų, naginės, kojenos, klumpės (medinkos), čempės, medpadžiai, arba klumbokai, kurpės, medkurpės, medžiokai – tai vis mus pasiekusio apavo pavadinimai. Mūsų tėvams, seneliams ir proseneliams teko pažinti ir basakoję Lietuvą su vyžomis ir vyturais (audeklo juostos blauzdoms apvynioti). Net odinis sudėvėto bato viršus tapdavo medpadžio viršutine dalimi. Viskas būdavo panaudojama. 

 

/ / /

Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ritasi per Lietuvą. Rusai traukiasi, artėja vokiečiai. Vienus okupantus keičia kiti. Graži vasaros diena. Tėvelis Pranciškus maišo duonkubilyje tešlą duonai. Staiga pasigirsta duslus lėktuvų variklių gausmas, lėktuvai skrenda virš kaimo, virš mūsų sodybos: „Devyni bombonešiai“, – pasakė tėvelis. Dabar jau niekas nepasakys, kieno šie lėktuvai buvo. Faktas, kad šalia Pranciškaus ir Aleksandros Vitkų sodybos nebuvo nei fronto linijos, nei karinių įtvirtinimų, kuriuos būtų galima atakuoti. Situacija – išties rimta, tad metusi visus darbus šeima suskubo pasislėpti senučio Mikalojaus lauko rūsyje, bulvių kapčiuje, už tvartuko. Pasigirdo krintančių bombų garsai. Nesužinosime jau niekada, kodėl ant Pranciškaus sodybos buvo numestos trys aviacinės bombos (smaginosi? Išliejo įniršį?). Dievo valia nė viena nepataikė į pastatus ir žmones, tik išdužo visi trobos langeliai. Teta Eugenija pasakojo, kad per sprogimus rūsyje nuo sienų byrėjo žemės, o ji meldėsi, bet sugebėjo prisiminti tik pirmąsias maldos eilutes. Sprogusios bombos išmušė tris dideles duobes, vieną čia pat už svirno, prie pagrindinio įvažiavimo į sodybą. Vėliau ji tapo priedanga šeimai nuo kitų aviacijos antskrydžių. 

Šalia gyvenę kaimynai Marytė ir Juozas Petkai pamatę, kas vyksta, tepasakė: „Nebie Vitkų.“ Bet Vitkai „išbuva“.