Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1989 (XIX)

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

 

Birželio 26 d.
Filmas „Маленькая Вера“1, atstovaująs vad. socialistinio natūralizmo metodui, su lytiniu aktu ir gana autentiška šneka („гребаный“, „сраный“2 etc.). Pati Vera vaidina nekaip, turbūt geresnis jos tėvas ir draugė. Ką besakysi, tolokai nuėjo tarybinis kinas nuo filmo „А если это любовь“3, kurio siužetas buvo praktiškai tas pats.

 

Birželio 27 d.
„Didžioji elegija“ artėja prie galo.

 

Birželio 28 d.
„Didžioji elegija“ lyg ir baigta. Tuo pačiu baigiau versti Brodskio eilėraščius, kurių iš manęs leidykla laukia.

 

Birželio 29 d.
Poilsio diena.
Apgailėtinas leidinėlis, publikuotas Solženicyno septyniasdešimtmečiui, su idiotiškais Bobyševo, Glezerio ir panašių straipsniais.

 

Birželio 30 d.
Varšuvos „Polityka“ atsiliepė į Milašiaus ir mano rašinius lietuvių ir lenkų klausimu. Atsiliepė, beje, gana protingai. Sužinojau iš ten, kaip esu (ar buvau) vertinamas Lietuvoje. Vieni saką: „O tym lepiej nie mówmy“, kiti: „Po co o Venclovie? Co Venclova zrobił dla Litwy?“4 Gal tai „establishmento“5 nuomonės, gal ir neoficialiųjų tautininkų. Ne man dėl to jaudintis.

 

Liepos 1 d.
Su Marietta Čudakova ir jos vyru. Kalba, žinoma, sukasi „apie politiką“ ir galimą Lietuvos išsilaisvinimą. Abu numato, kad tai įvyks, nors formalaus atsiskyrimo turbūt nebus, bent jau artimiausiu metu. Na, de facto išsilaisvinimas, ypač spaudos laisvės prasme, jau įvyko.
Brodskio vertimus išsiunčiau į Vilnių.

 

Liepos 2 d.
Šioks toks nuovargis. Ryt prisėsiu prie Solženicyno, kurį šiandien „New York Times Book Review“ daužo Irvingas Howe’as6.

 

Liepos 3 d.
Kad ir keista, daviau interview Vilniaus radijui telefonu apie liepos ketvirtąją ir Amerikos demokratijos bruožus.

 

Liepos 4 d.
Lektūra: daugiausia [Andrejus] Belas. Poema „Пер­вое сви­дание“7 meistriškumu prilygsta mažų mažiausiai „One­ginui“. Ir tas meistriškumas visiškai bevaisis, neturįs pasekmių.

 

Liepos 5 d.
Iš mamos gavau atviruką su atstatytais Trim Kryžiais.
Filmas „Pavojingi ryšiai“, deja, ne prancūzų, o amerikiečių.

 

Liepos 6 d.
Pašnekesys su mama. „Gimtasis kraštas“ išspausdino maniškį straipsnį apie lenkus. Be to, mama skaito Josifo vertimus. „Nuo pakraščių į centrą“, anot jos – eilės apie emigranto grįžimą, parašytos tada, kai jokia emigracija dar nekvepėjo. Ir tai teisybė.

 

Liepos 7 d.
Freedom House New Yorke Vytautas Landsbergis – reikia pasakyti, jis palieka rimtą įspūdį: kalba santūriai (tiesa, jo lietuvių sintaksė ir stilistika ne per geriausia) ir pasitikėdamas savimi. Kuluaruose klausiu, ar turi pagrindo tvirtinimai, jog Karaliaučiaus srityje bus organizuotas autonominis vokiečių rajonas (tatai, manding, būtų naudinga). „Toks projektas svarstytas, bet tikriausiai vokiečiai grįš į Pavolgį.“„Visi mes turime būti optimistai, nes kitaip belieka nusišauti.“
Auditorijoje gal 50 asmenų, įskaitant YIVO8 direktorių. Yra ir Landsbergienė – ji, pasirodo, sibiriokė. J. K. skundžiasi, kad susitikimuose su diplomatais Vytautas esąs „tarybiškai nepunktualus“.

 

Liepos 8 d.
Darbas prie Solženicyno. Skaitau Čudakovos rašytą Bulgakovo biografiją.
Kavolis: „Maceiną aš gerbiu, nes jis visada sugebėdavo padaryti iš savo minčių – tegu ir klaidingų – galutines logiškas išvadas. Galvodavo ligi galo.“ Apie Brodskio vertimus, kuriuos daviau „Metmenims“: „Skamba kaip originalūs eilėraščiai.“
Lenkijoje gyvenanti Živilė Makauskienė plūsta mano lenkiškąjį rašinį „Pasaulio Lietuvyje“. Atsakinėti į tai nepriderėtų.
Lietuvoje kažkas panašaus į žemės reformą. O estai įveda savo estiškąją pilietybę ir nuo sausio žada šešis kartus pakelti kainas ir šešis kartus – bet tik piliečiams – algas!
Beje, naujojoje krikdemų partijoje skilimas – Viktoras [Petkus] susipyko su Bogušiu ir kitais. O tų partijų tarp mūsų, jų programų ir barnių, anot tautos dainiaus Maironio.

 

Liepos 9 d.
Darbas prie Solženicyno.

 

Liepos 10 d.
Tas pat. Grįžęs iš Neapolio V. R. matė tenai Zolotuskį9, Gaidenko10, Epšteiną11. Visi šie tarybiniai kritikai ir filosofai įsitikinę, jog ne šiandien, tai ryt „Pamiat’“ paims valdžią. Koma Ivanovas optimistiškesnis (padeda tai, kad jis dirba konkretų politinį darbą).

 

Liepos 11 d.
Vakar turėjome tornado: penkiolika minučių visiškos tamsos, pragariško vėjo ir žaibavimo. Tačiau užsispyręs dirbau ir stengiausi to nepastebėti. Šiandien miestas pilnas išgriuvusių medžių, daug kur nėra elektros; rodos, apylinkėje būta ir aukų. Man pavyko, jei neskaitysime to, kad kaimynų medis užvirto ant mano tvoros (bet ta nedidelė bėda jau pašalinta).

 

Liepos 12 d.
Perrašinėju vakar baigtą Solženicyną, kuriuo esu visai patenkintas.

 

Liepos 13 d.
Solženicyną išsiunčiau „New Republic“. Jeigu spausdins (o priežasčių nespausdinti lyg ir nėra), efektas turėtų būti stipresnis negu tada su Voznesenskiu.
Daug kalbų apie tai, kad iš TSRS gali prasidėti stebėtinai, katastrofiškai didelė emigracija.

 

Liepos 17 d.
Josifas apie „Didžiąją elegiją“. „Ну, это старьё.“12
Wieseltiero laiškas – straipsnis apie Solženicyną bus spausdinamas. Если помирать, то с музыкой13.
Vienas iš paaiškinimų (tiesa, save guodžiančių, tai anaiptol negirtina), kodėl rašau mikroskopiškais kiekiais: mirtinai bijau grafomanijos. Tokios, kokią gamina Geda. Taip pat Solženicynas. Ir netgi Brodskis.

 

Liepos 19 d.
Kelionė į Middlebury, tarp gražių kalvų ir krioklių. Visa tai trunka aštuonias valandas. Kažkur netoliese lieka Cavendish – Solženicyno buveinė.

 

Liepos 20 d.
Paskaita apie Sologubą. Sutinku Etkindą ir Viktorą Jerofejevą14, didelį gorbačiovininką ir smagų vyrą.
Etkindas ką tik grįžęs iš TSRS. „Это похоже на кухню, наполненную газом, которая может взор­ваться в любую секунду.“15
Duodu jam Solž. recenziją – anot jo, „о первом санузле“16. Telefonu diktuoju „New Republic“ korektūrines pataisas.

Liepos 22 d.
Pavakary skrendame su Maryte Europon.

Liepos 23 d.
Londone ankstyvą rytą. Apsistojame pas Dianą Myers17. Karšta ir tvanku it New Orleans, be to, sekmadienis, taigi viskas uždaryta. Vis dėlto parodau Marytei Buckingham Palace, jo marionetiškus sargybinius, Westminsterį ir parlamentą. Indiška vakarienė sode, žvakėms šviečiant, su Zinovijum Ziniku18.

 

Liepos 24 d.
Diana veža mus į Hampton Court. Tų rūmų nesu matęs: jie gana malonūs ir ekscentriški. Daug gobelenų ir renesansinės tapybos; įskaitant Mantegnos „Cezario triumfą“ – daugiafigūrę giedrą kompoziciją atskirame paviljone. Dvi įdomybės: uždaras teniso kortas juodomis sienomis, bene seniausias pasaulyje, kur pora džentelmenų žaidžia ne tiek tenisą, kiek teniso ir biliardo hibridą, bei gyvatvorių labirintas. Iš jo pavyksta išsiropšti, pritaikius „dešiniosios rankos taisyk­lę“. Marytė laikosi labai gerai, tiesiog didžiuojuosi ja. Gerokai nauja (pagyvenusio tėvo) patirtis.
Piatigorskis19 išrado filosofinės galios matavimo vienetą, maždaug kaip „horse power“20. „Гуссерль – это приблизительно сто пятигорских, а Декарт – это все сто пятьдесят.“21

 

Liepos 25 d.
Ryte pas m-me Tussaud22 (fotografuojuosi su Leninu ir Gorbačiovu, o Marytė su Shakespeare’u ir Dicken­su). Vakare Irena Veisaitė veda mus į nacionalinį teat­rą: tenai spektaklis apie Vilniaus ghetto ir Jakovą Gensą – deja, kiek socrealistinis ir krypstąs į madingo musicalo pusę (tai, sakyčiau, įžeidžiama).

 

Liepos 26 d.
Stiprokas déja vu23 pojūtis: rodau Marytei National Gallery svarbiausius paveikslus, paskui Towerį, vaizdą nuo Tower Bridge, Šv. Povilo katedrą. Netoli Tower Bridge mudu aplenkia tarybinių diplomatinių mašinų kavalkada, ir tipas, truputį primenąs Ševardnadzę24, Marytei netgi pamosikuoja.
O TSRS labai neramu.
Beje, išgirdau, kad Koma Ivanovas viešai siūlo nugriauti Lubiankos25 pastatą. Idant analogija su Bastilija būtų pilna, derėtų ten įrengti diskoteką.

 

Liepos 27 d.
Vakar nepavyko išvažiuoti į Rotterdamą – bjauri istorija, bet šiandien užtat su dideliu malonumu praleidome dvi valandas Oxforde.

 

Liepos 28 d.
Autobusas į Doverį, laivas į Ostendę, tas pats autobusas ligi Rotterdamo – varginanti kelionė. Rotterdame sutinkame Tanią26, kuri vieši olandų šeimoje. Su ja apsilankome Delfte. Užeiname ne tik į Nieuwe Kerk su Vilhelmo Oraniečio kapu, kurį gerai prisimenu iš ankstesnio meto, bet ir į Oude Kerk, dar grynesnę ir skaidresnę, kur palaidotas Leeuwenhoekas ir – pačiame navos centre – žaliuojantis augalas pagerbia Vermeerio atminimą.
Tania pasikeitusi, bet gerokai panaši į Marytę – nelyginant būtų jos motina. Stebėtinas temps retrouvé (ar vis dėlto temps perdu27?). Daug pasakojimų apie TSRS – Tania gana prastai nusiteikusi ir mano, kad šalis yra prie pat pilietinio karo slenksčio. „Bet jūs, pabaltijiečiai, laimingi – atsiskirsite, ir tiek.“ Laikraštyje, beje, beveik tą patį pranašauja Fidelis Castro.
Vakare prisikasame ligi Kölno. Puikus pasivaikščiojimas pareine, tarp apšviestų bažnyčių ir puotaujančios minios.

 

Liepos 29 d.
Palikę Kölną, važiuojame Reino slėniu. Marytė mieguista, bet vis dėlto žiūri į Lorelei, į baltą pilį vidury upės – rodos, tą, kur pelės suėdė vyskupą. Apie trečią esame Baselio stotyje, apie pusę šešių Luzerne. Čia planuoju praleisti bent dvi dienas.

 

Liepos 30 d.
Visą dieną ežere. Man netrukus penkiasdešimt dveji, ir Dievas man davė iš esmės nusisekusį gyvenimą.
Jau pavakary kylame į Rigi Kulm gana gąsdinančiu raudonu vagonėliu. Ten viešbutis, kur greičiausiai gyveno Maironis, ir maždaug visa tai, ką jis aprašė: suskaičiuoju keturis žalius ežerus, nematau tik kaskadų. Užtat yra nepatekusios į eiles šveicariškos karvės su varpeliais bei didžiaragiai šveicariški ožiai.
Grįžtame į Luzerną temstant.

 

Liepos 31 d.
Еще есть поезда, еще толки одни о всеобщей.28Tačiau, galimas dalykas, rytoj sustreikuos TSRS geležinkeliečiai, o tai gali baigtis šalies kolapsu.
Iš ryto lietus. Kelias valandas praleidžiame Berne. Jis absoliučiai toks pat, kokį atsimenu, lyg vabzdys ar pušies šakelė gintare: arkados, vėliavos, statulos ant kolonų.
Luzerną paliekame po vidurnakčio.

 

1 Rus. „Mažoji Vera“.
2 Rus. „Suknistas“, „sušiktas“.
3 Rus. „O jeigu tai meilė“.
4 Lenk. „Apie tai geriau nekalbėkime“; „Ką Venclova padarė Lietuvai?“
5 Angl. Elito.
6 Irvingas Howe’as (1920–1993) – amerikiečių kritikas.
7 Rus. Pirmasis pasimatymas.
8 Jidiš mokslinis institutas.
9 Igoris Zolotuskis (1930) – rusų literatūrologas.
10 Piama Gaidenko (1934) – rusų filosofė.
11 Michailas Epšteinas (1950) – rusų, vėliau amerikiečių filosofas.
12 Rus. „Na, tai seniena.“
13 Rus. Jei mirti, tai su muzika.
14 Viktoras Jerofejevas (1947) – rusų rašytojas.
15 Rus. „Tai panašu į dujų pilną virtuvę, kuri gali sprogti bet kurią akimirką.“
16 Rus. „Apie pirmąjį sanitarinį mazgą.“ Užuomina į Solženicyno romano vadinimą „pirmuoju mazgu“.
17 Diana Myers (1937–2012) – rusų emigrantė, anglų filologė.
18 Zinovijus Zinikas (1945) – rusų rašytojas emigrantas.
19 Aleksandras Piatigorskis (1929–2009) – rusų filosofas emigrantas.
20 Angl. Arklio jėga.
21 Rus. „Huserlis – tai maždaug šimtas piatigorskių, o Dekartas – tai jau šimtas penkiasdešimt.“
22 Londono vaško figūrų muziejus.
23 Pranc. Kažko jau matyto.
24 Eduardas Ševardnadzė (1928–2014) – sovietinis, vėliau gruzinų politikas.
25 Lubianka – Maskvos KGB.
26 Tatjana Milovidova – autoriaus bičiulė, vėliau žmona.
27 Pranc. Atrastasis laikas... prarastasis laikas (Marcelio Prousto terminai).
28 Rus. Dar esama traukinių, dar tik gandai apie visuotinį [streiką] (Boriso Pasternako citata).