Turiu aštuonis stalčius. Trijuose – pašto ženklai. Viename – pasas. Kituose – rašiniai – seni ir naujesni. Šiomis dienomis paskutiniame stalčiuje atradau dvidešimties metų senumo užrašus. Išraukiau ir pats nustebau, kad po kiekvienu žodžiu ir dabar galiu pasirašyti. Tad šiomis mintimis dalinuosi ir su skaitytojais.

 

 

2001 08 02

Jei reikėtų save apibūdinti, taip sakant, urbanistiškai, nedvejodamas sakyčiau: esu priemiesčio žmogus. Suprantu ir gerbiu žmones, grįžusius iš Europos sostinių, suprantu jų susižavėjimą, ką jau kalbėti apie Niujorką. Taip pat suprantu ir grįžusius iš Pamyro ar Himalajų. Viską suprantu ir gerbiu, bet tai ne man. Europoje turiu keturias meiles – Lvivą, Krokuvą, Prahą ir Vilnių. Į likusią pasaulio dalį žiūriu ramiai. Su gamta panašiai. Mane baugina ledynai, smėlynai, kalnynai ir pan. Nuogoje gamtoje pasimetu. Vieninteliai aplankyti kalnai – Karpatai. Ačiū Dievui, buvo kaip tik man. Ir aukštis, ir kryžiai ant viršukalnių, ir piemenų trobelės, ir geležinkelio tiltas čia pat.

2001 m. vasara

Mes visada buvome mažuma. Sovietijoje buvome pogrindyje. Vidiniame, tikrą pogrindį išgyveno kiti – garbė jiems. Keista, bet ta pati būsena liko ir laisvės laikais, išskyrus trumpą 1988–1991 m. laikotarpį.

Tikrai nesergu mesianizmu, bet savo tautą matau didingą ir gražią. Ir man skauda, kad kunigaikščių, sukilėlių, Sausio 13-osios tauta staiga tapo drungna ir silpna. TV3, M-1 ir „Lietuvos rytas“ pasidarė vos ne pagrindiniai kriterijai. Ir kai laukdamas autobuso į dirbtuvę pamatau užrašą per visą troleibusą „Lietuvos rytas“ – visos jūsų mintys“, tyliai pasidžiaugiu, kad mano mintys yra kitur, nes šito laikraštėlio per gyvenimą esu perskaitęs kokius tris puslapius.

2002 01 05

Šiandien pagaliau susitikau su kalviu Egidijumi. Patiko ir žmogus, ir darbai. Jau du mėnesius kuriu eskizus Dievo Žodžio stalui. O kiek laiko dariau Bernardinams – ir iš popieriaus, plastilino, vielų. Tai patys sunkiausi darbai. Nes tokį ažūrinį nėrinį gali eskizuoti ne iš molio. Ir šiandien po poros valandų pokalbio su kalviu manyje atsirišo didelis mazgas. Daug jis pats pasakė – kas neaišku jam, aš turiu padaryti detaliai. Bet tik tuos konkrečius dalykus, o ne visą nepadarytą darbą nešiotis savyje. Taip palengvėjo ir kaip koks srautas pradėjo tekėti kūryba. Tada prisiminiau Vivaldį. Jis labai džiaugdavosi, kai pavykdavo parašyti naują koncertą, kol kitas žmogus perrašinėdavo natas. Juk tiek kūrinių nebūtų parašęs, jei pats perrašinėtų ir dar pats sąsiuvinius darytų. Tai va. Savo „natas“ jau perrašiau daugybę kartų. Dieve, prašau, duok gerų meistrų, jais pasitikėti ir tada viskas bus savo vietoje. Kiek­vienas dirbs savo darbą. Ir tuomet galėsiu daug ir geresnių darbų padaryti, nes mano kūryba bus atpalaiduota nuo ne mano darbo.

 

Gedimino Kajėno nuotraukos

 

2002 02 04

Mozarto Koncertas fortepijonui Nr. 20 man be galo svarbus. Rodos, tai jo kūrybos viršūnė. Kad koncertas parašytas per parą, rodo, kad ne iš gero gyvenimo visa tai. O svarbiausia, man atrodo, šiame kūrinyje išpranašautas Beethovenas. Ir ne ankstyvasis, bet būtent tas brandusis, tikras Beetho­venas! Jei jiedu daugiau nieko nebūtų parašę, man užtektų Beethoveno Koncertų fortepijonui Nr. 1, 3 ir 5 ir Mozarto Koncerto fortepijonui Nr. 20.

2002 02 04

Man menas – tarsi šventovė. Į ją reikia įeiti be batų, nusiprausus, ypatingai nusiteikus. Sunku žiūrėti į didžiumą dabartinio Lietuvos meno. Apie pasivadinusius avangardu nėra ko šnekėti. Avangardas Europoje buvo vos ne prieš šimtą metų. Geriau pakalbėsiu apie menininkų (ir gerų) gilesnį būvį. O toji giluma nėra jau taip giliai paslėpta.

Paprastai kalbant, žiūrėdamas į šiuolaikinę Lietuvos dailę matau, kad dailininkus galima skirstyti į kelias grupes:

1. Dailininkai-paaugliai. Elgiasi taip, lyg prieš juos nieko nebūtų sukurta. O jei kas buvo, prieš tą jie protestuoja ir visaip niekina. Man jų gaila (tarp jų yra tikrai gabių žmonių). Tas tariamas revoliucionieriškumas yra tuščias ir pasmerktas. Nežinau didesnio revoliucionieriaus už Ludwigą van Beethoveną. Jis, oponuodamas Haydnui ir Mozartui, juk nesulaužė simfonijos, sonatos ir fortepijoninio koncerto sandaros. Išsiteko tuose rėmuose su visu savo gaivalu. Nors, spėju, visus tuos idiotus šimtą kartų norėjo pasiųsti velniop. Gal ir pasiuntė, bet sonata ir simfonija išliko. Ir koks grožis matyti, kur baigiasi Mozartas ir prasideda Beethovenas. O dabartiniai revoliucionieriai yra apgailėtini, nes nenori ar negali matyti savo Mozarto. Menas yra tęstinumas ir XXI a. negali elgtis taip, lyg prieš tave nieko nebūtų sukurta. Neišaugta paauglystė mene reiškiasi chuliganizmu, beje, dažnai talentingu. Tačiau atmetus visus talentus, reikia atskirti, kur menas ir kur chuliganizmas.

2. Menininkai vaikų darželyje. Tai gerokai tylesnė, nors, ko gero, skaitlingesnė grupė. Prieš nieką neprotestuoja, nieko negriauna ir šiaip yra malonūs, įdomūs žmonės. Jų mene matomas mažo vaiko tiesumas, žaidimas, naivumas ir visi kiti privalumai, būdingi vaikui. Jų vieta meno pasaulyje primena žaliųjų elgesį didžiojoje politikoje. Dažnai jie panašūs į ankstyvuosius bitlus. Skaidru, vaisku, šilta, nuoširdu, betarpiška. Jie gyvena sveiką gyvenimą, domisi visokiomis netradicinėmis meditacijomis, gydymais ir panašiai. Bet ar tai viskas? Ar Viešpats, mus sukurdamas, tik tai turėjo omenyje? Ar viskas tik žaidimas, arbatų ceremonijos? Ar tik hedonizmas visur? Man ne. Negaliu dabar aiškiai suformuluoti kas TAI. Gal Vincento van Gogho perplėšta širdis, gal Beethoveno puskurtė beprotybė Simfonijoje Nr. 7, gal kraują stingdanti įtampa vos ne kiekvienoje Edvardo Muncho graviūroje. Tų „gal“ turiu daugybę.

3. „Filosofai“. Kabutės neatsitiktinai. Menininkų „filosofų“ daugiausiai matau tarp skulptorių, nors yra ir tapytojų bei grafikų (apie keramikus nesinori ir kalbėti). Jei labai trumpai ir konkrečiai – tas „filosofizmas“ kyla ne iš idėjų gausos ar didingumo, o iš asmenybės menkumo ir plastinio bejėgiškumo. Pavyzdys iš gyvenimo: Lietuvos skulptorius pareiškė – jei Constantinas Brâncuși galėjo padaryti kiaušinį, tai kodėl aš negaliu?.. Ir padarė... Vargšas nesuprato, kaip ir kiek Brâncuși ėjo prie to kiaušinio (mano galva, tai nėra kiaušinis). Tai tiek apie kiaušinį ir Brâncuși. Kaip ir viskas aišku: noras–inspiracija–rezultatas–apgailėtinas. O kiek skulptoriai Hansas Arpas ir Henry Moore’as įkvėpė vidutinybių kūrinių! Visokios sukibusios pusiau išvarvėjusios formos – be jokios plastinės kalbos ir logikos. O štai pavadinimai išties filosofiški: „Susilietimas“, „Pradžia“ ir pan. Tai dažnai daroma iš bronzos liejinių atliekų, meistras labai nesunkiai rastų tam pavadinimą. Čia būtinai turiu pasakyti, kad tikras talentas būdamas ar bronzos gamykloje, ar, tarkime, šiferio fabrike, vis vien sukurs meną.

2002 05 09

Beethoveno Simfonija Nr. 5 populiariai vadinama „Likimo simfonija“. Man atrodo, Mozartui „Likimo simfonija“ būtų Koncertas fortepijonui Nr. 20. Parašytas per parą. Tikrai ne iš gero gyvenimo. Kadangi netikiu likimu, bet tikiu Dievą, esu įsitikinęs, kad abu kūriniai yra dieviški, tai yra, iš Dievo. Beethoveno asmenybėje ir kūryboje dieviškasis veikimas yra labiau apčiuopiamas ir matomas. O aš klausau – nebežinau kelintą kartą – Koncertą fortepijonui Nr. 20. Ir taip gaila gerojo Mozarto. Juk toks vunderkindas ir taip sekėsi, ir, rodėsi, viename gyvenime susijungė nesuderinami dalykai – talentas ir pripažinimas.

Ir ateina ta naktis, kai nebegalioja nei talentas, nei pripažinimas. Kai lieki vienas, nuogas lyg naujagimis. Vienas, pamestas, nesuprastas Dievo akivaizdoje. Ir tada per naktį atsiranda Koncertas fortepijonui Nr. 20. Ir tada tu būni apdovanotas, vainikuotas, nors publika, spėju, nieko nesuprato. Bet tu juk žinai, ką padarei!!!

2002 06 21

Labai vertinga Vytauto Rubavičiaus mintis, pasakyta viename televizijos interviu: „Už laisvę reikia kiek­vieną dieną atidirbti.“ Prieš tai kalbėjo apie laisvės iškovojimą. Kalbų esmė ta, kad tas momentas (pavyzdžiui, laisvės apgynimas, kaip ir Sausio 13-oji) negali būti vienkartinis. Už laisvę reikia atidirbti kasdien. Vytauto mintis taip įstrigo, kad šią formulę pradėjau taikyti visur – už Dievo dovaną, talentą atidirbti su kiekvienu nauju darbu, tarsi šis būtų pirmas. Mylimą moterį kasdien užkariauti iš naujo, su vaikais kasdien susidraugauti iš naujo, ir taip visur. Ačiū tau, Vytai.

2002 07 12

Per pietus Kretingos vienuolyne išsišnekėjome su pranciškonu Benediktu. Jis pasakė, kad menininkai yra arčiausiai Dievo. O aš pridūriau, kad tik tokie, kaip Vivaldi. Paskui pokalbis nutrūko, atsirado reikalų. Vakare dar galvojau apie tai. Visą gyvenimą buvo labai šlykštu, kai menininkai, ypač gabūs, save išduodavo. Mačiau ir dabar matau, kas su jais pasidarė. Tai nėra juoda kava ar kava su pienu. Šis pasirinkimas nėra vien tavo. Davęs dovaną dalyvauja ir ją įsikūnijant.

2006 09 28

Nebesuprantu ir nebepriimu žodžio darinio „kitatikis“. Ką tik perskaičiau knygą „Islamas“. Šiandien buvau su Rimu Toleikiu, grįžusiu iš Tibeto. Jam Tibetas – širdyje. Su kokiu įkvėpimu kalbėjo apie Jo Šventenybę Dalai Lamą, apie komunistinės Kinijos persekiojimus. Šie pavyzdžiai dar kartą parodė, kad Dievas yra vienas. Suprantu, kad pagal mūsų tikėjimą, griežtai vertinant, esu neteisus. Pirmasis Čečėnijos karas. Jį gyvenau ir dieną, ir naktį su „Radio Svoboda“. Su sūnumi Mykolu prieš miegą melsdavomės. Vieną vakarą Mykolas manęs paklausė, kokiam Dievui čečėnai meldžiasi? Nedaug dvejodamas atsakiau – tam pačiam. Tikrai nesu teo­logiškai itin išprusęs, bet širdis sako, kad gal aš klystu, bet esu teisus.

Manau, Dievas yra vienas ir davė žmonėms skirtingas religijas, kad Jį geriau pažintų. Todėl paplitusį terminą „kitatikis“ keisčiau į „netikintis“. Mano kvaila galva, kiekvienas religingas žmogus santykiauja su Dievu ir yra kelyje į Jį.

/ / /

Ir nereligingas santykiauja su Dievu – juk ir brolis ateistas santykiauja – jis tiki, kad Dievo nėra! Ačiū Dievui, kad kas nors kuo nors tiki! Viešpatie, apsaugok nuo tų, kurie gyvena lyg Dievo išvis nebūtų (pagal A. Maceiną).

 

Rimantas Sakalauskas – skulptorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, žinomas ne vienoje Lietuvos bažnyčioje savo sukurtais altoriais, taip pat išskirtine keramika bei mozaikos darbais. Absurdo pjesės bei trumpi nutikimai, anot paties autoriaus, gimsta tuomet, kai jis negali nerašyti, o svarbiausias tekstų kriterijus – sukelti skaitytojo šypseną.