Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1990 (XXXIV)

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

 

Liepos 1 d.

Blokada baigiasi.

 

Liepos 2 d.

Daug nuobodaus darbo (taisau Misiūno knygos1 vertimą etc.).

 

Liepos 3 d.

Tas pat. Baltušytė ir Kondrotas, vertę Misiūną, – puikūs pavyzdžiai, rodą sovietizacijos žalą: profesionali žurnalistė ir profesionalus rašytojas (!) visiškai nebemoka lietuviškai, be to, chaltūrina, kaip tik TSRS įmanoma.

 

Liepos 5 d.

Lektūra: „Dictionary of the Khazars“2, kaip reta poetiška knyga. Be to, Prahai prisiminti kartoju Meyrinko „Golemą“ ir neskubėdamas kremtu Eco „Foucalt’s Pendulum“3. Visi tie veikalai turi lengvai randamą bendrą vardiklį; prasčiausias Eco, o genialumo siekia tiktai „Dictionary“.

 

Liepos 6 d.

New Yorke su Tania imigracijos reikalais.

Pradėjau studijuoti Wato4 archyvą.

 

Liepos 7 d.

„Literatūra ir menas“ su Jurašo interview. Atrodo, iš Lietuvos pačioje blokados pradžioje jis pabėgo. O gal čia yra kokių neskelbiamų ginčų su teatru bei aktoriais?

Įmanomas ir trečias variantas: Jurašą išprašė kaip „Free Europe“ korespondentą. Bet apie tai „Litmenis“ tikriausiai būtų parašęs.

 

Liepos 8 d.

Svečiuose Feliksas Rozineris5, kurio saldi bendravimo maniera man niekad nebuvo prie širdies. Bet gaila vargšo – jis apsirgo vėžiu ir atrodo labai pasenęs. Knygai apie Čiurlionį jis mano patarimu išprašė penkis tūkstančius dolerių iš Lietuvos fondo; dabar ieško mecenato, kuris ją išleistų. Patariau veikti per Landsbergį ir Kazicką. Gal ir ši idėja bus nekvaila?

 

Liepos 9 d.

Stebėtinai geras sugyvenimas su Tania. Viešpatie, padėk šį kartą.

 

Liepos 10 d.

Jau gerokai įklimpau į Wato archyvą ir imu juo rimtai domėtis. Beje, dar niekad gyvenime nesu dirbęs tokio darbo.

 

Liepos 11 d.

Lietuvoje dėl nepriklausomybės žmonės, ko gero, jaučiasi paskubėję. Bent juntu tokias potekstes spaudoje.

 

Liepos 12 d.

Keli „Šiaurės Atėnų“ numeriai. Stiprus Juškaičio interview, nors ir grynai „počvennikų“6 stiliaus. Ne ką apie tą vyrą žinojau. Privargta jo nemažai; velnių priėsta dar daugiau.

 

Liepos 13 d.

Perskaičiau Gaučio7 verstų prancūzų poetų korektūrą. Vertimai mediniai, bet po redagavimo juose vis dėlto sumažėjo nesusipratimų. Gal kokiam jaunuoliui Lietuvoje jie ir duos lašelytį naudos – kaip man kadaise davė Gaučio versti „Tristanas ir Izolda“ ar „Lazarillo“.

 

Liepos 16 d.

Imu gaminti straipsnį apie TSRS rašytojų sąjungą „New Republic“.

 

Liepos 17 d.

Įdomios naujienos iš Maskvos: Jelcinas, Popovas ir Sobčakas paliko partiją, taigi turime jau keturis vadovus (įskaitant Landsbergį), nebeįeinančius į nomenk­latūrą. Įtariu, Jelcinas tiesiog suprato, kad komunistai netrukus kybos ant žibintų.

 

Liepos 18 d.

Kalbuosi su mama. Vilniuje reikalai pagerėję ne ypač. Malonios žinios tik apie tetą Cvirkienę, kuri dar tapo (jai 78 metai!) ir turi pasisekimo.

 

Liepos 19 d.

Lietuva vėl skelbiasi organizuojanti savo armiją. Bet ne visiškai aišku, kaip atrodys nepriklausomybės reikalas dabartinio rusų-vokiečių „neorapallo“8 sąlygomis.

 

Liepos 20 d.

Karštis, straipsnio gamyba.

 

Liepos 22 d.

Straipsnį baigiau ir nesu juo patenkintas.

Mamos gimimo diena, vėl kalbuosi su ja telefonu.

 

Liepos 23 d.

„Drauge“ absoliuti Mačiuikos grafomanija. Iš kiek kitos operos: „Наш современник“ spausdina Solženicyno „1916-ųjų spalį“. Taigi Aleksandro Isajičiaus [Solženicyno] koalicija su Rusijos juodašimčiais virto įvykusiu faktu.

 

Liepos 24 d.

Šiaurys Narbutas iš Vilniaus televizijos; ilgas interview. Vardas Šiaurys dėl to, kad jis gimė Vorkutoje. Drauge su juo – Valdas Anelauskas, Lietuvos laisvės lygos veikėjas, jau metai gyvenąs New Yorke. Anelausko likimas kiek primena Simą Kudirką. Dirba tik žmona – šeimininkauja lietuviškoje parapijoje Brook­lyne; už tai abu turi nemokamai butą ir maisto. Kiek tai užtruks, nežinia; tuo tarpu Anelauskas sakosi matęs net tris žmogžudystes (lietuvių parapija – labai prastame ir tolydžio prastėjančiame rajone).

Šiaip vyrai visiškai sukalbami. Sąjūdžio adresu – itin skeptiški: anot jų, ten triuškinantis procentas persidažėlių bei prisitaikėlių. Istorija apie Petkevičių, kuris propagavo tautines idėjas Birštone; vienas senukas jį ten paklausė: „O ar atsimeni, stribe, kaip tu mane basą varei sniegu septynis kilometrus?“

 

Liepos 25 d.

Pagaliau „Metmenys“ su „Nepriklausomybe“. Lietuvoje, rupkės, nespausdina – ar ne naujoviška cenzūra veikia?

 

Liepos 26 d.

Diskusija per radiją lenkų klausimu. Dalyvauja Martinkėnas, senas (84 metų!) vilnietis, kurio straipsniai atrodo itin šovinistiški; reikia pripažinti, šiandien jis kalba labai santūriai.

 

Liepos 27 d.

Bandau gauti oficialų kvietimą į Lietuvą – per Sakadolskį ir Bronių Kuzmicką.

 

Liepos 28 d.

Laiškas iš Staszeko Barańczako: sako, kad daug dirbti jį verčia stiprėjanti liga.

Blogai.

„Litmenis“ beveik ištisai skirtas skundams, kad naujoji valdžia neremia kultūros. Na, vyrai, teks rinktis tarp laisvės ir honorarų, nieko nepadarysi.

 

Liepos 29 d.

Pietūs su Clara Gyorgyey9: ji neblogai pažįsta visą dabartinį vengrų politinį elitą ir aiškiai remia dešiniuosius („kairieji protingesni, užtat dešinieji – kur kas padoresni“).

 

Liepos 30 d.

Stasys Santvaras, vargšas, miršta.

 

1 Kalbama apie knygą: R. Misiūnas ir R. Taagepera. „Baltijos valstybės: priklausomybės metai 1940–1980“. – V., 1992.

2 Milorado Pavičiaus „Chazarų žodynas“.

3 „Fuko švytuoklė“.

4 Aleksanderis Watas (1900–1967) – lenkų rašytojas.

5 Feliksas Rozineris (1936–1997) – rusų rašytojas emigrantas.

6 „Dirvininkai“ – taip vadinti rusų rašytojai, garbinę tautinį ir kaimo paveldą.

7 Povilas Gaučys (1901–1991) – lietuvių diplomatas, vertėjas, emigrantas. Kalbama apie jo parengtą prancūzų poetų antologiją „Naujieji vėjai“ (1991).

8 Rapallo sutartis (1922) tarp Sovietų Rusijos ir Vokietijos lėmė jų suartėjimą, trukusį bent ligi 1933 m.

9 Clara Gyorgyey (1936–2010) – vengrų rašytoja emigrantė, išeivių PEN klubo sekcijos vadovė.