Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Ana Achmatova kartą yra pastebėjusi, kad nevalia tikėti dialogais memuaruose. Vos tik atmintis įjungia šnekamosios pavarą – nušvinta saldi melo čiuožykla. Nesunku prisiminti, kuo žmogus buvo apsirengęs, kokios veislės šunimi dangstėsi nuo tikrovės, o štai ką bylojo ainiams – tik vėjas tau pasakys. Bet išimčių esama – kai kurios memuaruose ištartos frazės virsta sparnuotomis, keliauja iš lūpų į lūpas, iš kaimo į kaimą, iš raštų į raštus.

 

Oliverio F. Atkinso nuotrauka iš „Vikipedijos“

 

Jaunystėje iš arti mačiau du sovietinės rusų poe­zijos „generolus“ – Jevgenijų Jevtušenką, draugų vadinamą Jevtuchu, ir Andrejų Voznesenskį, vienu iš savo poetinių trenerių laikiusį Eduardą Mieželaitį (pastarojo nemačiau nė karto). Su Jevtuchu Maskvos centriniuose literatų namuose 1989-ųjų vasarą mane supažindino artimiausias Josifo Brodskio draugas Jevgenijus Reinas. Gėlėtais švarkais, hipiškais marškiniais, sunkiais žiedais ir pažintimis su pasaulio viešpačiais garsėjęs poetas tąkart vilkėjo kuklų kostiumą, bet vis tiek valdė viską aplinkui: moterys veik alpėjo, jauni poetiniai narkomanai veik bučiavo rankas, kurias, it pavargęs kunigas, jis su pasidygėjimu atitraukdavo nuo fanatiškų gerbėjų lūpų. Padavęs ne ranką, o kelis pirštus, uždavė vos vieną klausimą: „Ar šiuolaikinėje lietuvių poezijoje esama marmuro vertų eilučių?“ Klausimas pasirodė suktas ir sykiu lengvas: žinome, kas paprastai iškalama marmure ar granite. Tad paminėjau vieno poeto pavardę, kurią jūs be vargo įspėtumėte iš dviejų (ne, ne Mieželaitis) kartų. „Turiu rimtų abejonių“, – atsakė „generolas“, Brodskio pavadintas „fabriku, gaminančiu patį save“, marmuro laiptais minios nešamas į salę, mačiusią ir girdėjusią VISKĄ. Atėjau ten dėl vienos lieknos poetės, pavarde Gedymin (na, gerai, dėl pavardės), kuri tą vakarą taip ir nepasirodė.

Dabar atsukime laikrodį 17 metų atgal. Aš – ką tik iškeptas euforiškas pirmakursis, jodo pritvinkusi Palanga tuoj liks tik vasaros maudynėms, bet kojos pačios neša į Rašytojų vilą Daukanto gatvėje, kur it altorius stovi žalia gelumbe aptrauktas caro laikų biliardo stalas. Ten sužinau sensacingą naujieną: kaimynystėje, „Pajūrio“ viešbutyje, ką tik apsigyveno Andrejus Voznesenskis. Tada dar nebuvau skaitęs Brodskio, bet mokėjau atmintinai gerą tuziną Voznesenskio eilių – buvau tobulai įvaldęs ir jo skaitymo manierą (pagūglinkit). Tad nukūriau į viešbutį, pasibeldžiau, durys atsivėrė, poetas buvo gerokai mažesnis nei ekrane ar nuotraukose, berte išbėriau: „Leiskite prisistatyti...“ Jis leido, pakvietė į vidų, pavaišino arbata su sausainiais. Ir uždavė klausimą: „Sakykit, o Lietuvoje esama empiriško jaunimo*?“ Susimėčiau, nedrįsau paklausti, kas turima omeny, bet žodį „empiriško“ įsiminiau visam gyvenimui. Tada jis paklausė, kokius rusų poetus esu skaitęs, čia reikalai buvo kiek geresni, jis paminėjo dar keletą – Brodskio tarp jų nebuvo. Šis, beje, kartą prisipažino mokąs atmintinai 200 nekenčiamo poeto eilučių. Voznesenskio eilučių. Poeto, kuris neva buvo užmezgęs romaną su pačia Jacqueline Kennedy! O man net su Ana Gedymin nenuskilo.

* Rus. rebiata.