Iš ciklo „Atminties stalčiai“
Krystiano Lupos skruostas ir ranka, Lukaszas Twarkowskis ir Marina Abramović Avinjone, 2016 m. Autoriaus nuotrauka
Avinjono festivalyje vos kelioms trupėms nusišypso laimė vaidinti specialiuose kompleksuose (Popiežių rūmai paliekami „megaselebams“), kuriuose paprastai rodomi itin ilgi spektakliai su „maisto pertraukomis“2. Tarp tų laimingųjų 2016 m. atsidūrė mūsų LNDT ir Maskvos „Gogolio centras“. Pirmasis su Krystiano Lupos „Didvyrių aikšte“, antrasis su „Mirusiomis sielomis“, kurias įkūnijo išskirtinai vyriška trupė – režisieriaus Kirilo Serebrenikovo3 orientacija seniai buvo vieša paslaptis. Ligi karo rusų spektakliai Vakaruose ėjo su triumfo ženklu, ne išimtis ir šis – japonių eilė imdavo vinguriuoti kelios valandos prieš vaidinimo pradžią, salėje visada klegėdavo aibė Paryžiaus (ir ne tik) rusakalbių.
Festivalio publikai gyvenimas Avinjone (vietiniai dviem savaitėms urmu palieka miestą) iš esmės skyla į dvi dalis – patį spektaklį (kartais 2 ar 3 per dieną) ir naktinį šėliojimą, – įdienojus karščiai nepratusiems nepakeliami. Žinoma, užsigrūdinusieji jau nuo vėlyvo ryto siurbčioja rožinį – Provanse, jeigu esi ne paauglys ar nimfetė, vyno išvengti nepavyks. Tad po vidurnakčio patekti į festivalio klubą, sodan už mūrinės sienos, visi stengiasi kaip įmanydami – tokių grūsčių prie geležinių vartų pavydėtų net Tokijo metro. Rengėjai ir mums iškėlė puotą atkampių rūmų labirintiniame krūmyne: vos apšviestos su taurėmis ir vienkartinėmis lėkštėmis ant šienu virtusios žolės šmirinėjo dar neseniai scenos prožektorių nutviekstos žinomų aktorių figūros. Tik mes, deja, buvome ne vieni – netrukus sodą „okupavo“ rusų pulkai. Ką gi, sukergti juos su lietuviais tada atrodė dar visai suprantamas ir beveik nežalingas žingsnis.
Po Krymo aneksijos su nepažįstamais rusakalbiais šneku tik angliškai. Avinjono sode teko padaryti porą išimčių – prie vieno stalo sėdėjo daugybę metų nematyta vertėja, senų seniausiai paryžietė Maša Zonina, o labirinto pakrašty, „agentų“ teigimu, įsikūrė ir pats Serebrenikovas su ginklanešiais. Maša kadaise Maskvoje supažindino mane su Bernard’o-Marie Koltèso veikalais (geresnių po to, manding, neparašė niekas), dabar ji vertėjavo Kirilui, tad neatsisakė man su LNDT generaliniu direktoriumi parodyti staliuko, prie kurio sėdėjo juodais treningais, beisbolo kepėmis bei „byniais“ – sorriukas, pamiršau aukso cepuras – pasidabinusi draugija. Kirilas ramiai išklausė mūsų geidavimų (tuo metu buvom apsėsti idėjos „Baltą drobulę“ patikėti svetimšaliui režisieriui), tada paaiškino, kad jam gana Rygos nacionalinio, kitam šitose platumose jau tiesiog nebeturįs laiko „ir apskritai“. Atsisveikinome. Tasai „и вообщe“ ilgai skambėjo ausyse.
Kai grįžome prie dar neseniai valgiais lūžtančio stalo, ten stovėjo du rusų filmuose matyti personažai ir kimšo paskutinius sumuštinius. „Štai kas, brolau, nutinka, kai pavėluoji pusvalandį, – retoriškai guodėsi vienas. – Ateina lietuviai ir viską suryja.“
1 Lietuvių jaunimo slenge „vapše“ – išvis, visai.
2 Vakarienę per lietuvių spektaklio pertrauką masiškai užsisakydavo ir Paryžiaus Le Colline teatro publika – tada milžiniškoje salėje likdavo tik jų paltai ir puskailiniai, primenantys garsiąsias velionio Christiano Boltanskio instaliacijas.
3 Kirilas Serebrenikovas – į Vakarus pasitraukęs garsus rusų teatro ir kino režisierius.
Rolandas Rastauskas – poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nejudantis keliautojas – savas tarp svetimų, svetimas tarp savų.